„Gali būti, kad lietuviškos įmonės atsidarys užsienyje „satelitus“, kurie perparduos produkciją, tokiu būdu pakeis kilmės šalį, ir tokia rizika yra. Tai atsisuktų neigiama puse, kad dalis mokesčių būtų mokama kažkur kitur, dalis pajamų nukeliautų į kitas šalis, ir, tuo tarpu, – darbo vietų. Bet kol kas tai sunku vertinti, reikia pažiūrėti, kaip eskaluosis ar deeskaluosis esama situacija“, – „Delfi“ sakė Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentas Marius Dubnikovas.
Lietuvos lazerių asociacijos vykdomasis direktorius Petras Balkevičius sutinka, kad yra teorinė galimybė, jog viena ar kita šios srities gamintoja nuspręs trauktis – tai būtų brangus ir „tikrai ne dviejų mėnesių klausimas“, tačiau tikrai įmanomas dalykas verčiant aplinkybėms.
„Aišku, kad yra (rizika). Šitas klausimas, jeigu pasirodys, kad aktualu kažkaip elgtis kitaip, tai vis tiek čia jau veikia ir ekonomikos dėsniai (...) Gali atidarinėti, galų gale, tam tikras atstovybes ar dar kažką daryti“, – komentavo P. Balkevičius.
Tiesa, jis pabrėžia, kad nekalba apie viso sektoriaus išsikėlimą, nes kiekviena įmonė situaciją vertintų ir dėl jos spręstų individualiai.
„Išsikėlimas tikrai kainuotų daug ir jau svarstyti, manau, pradės, tiktai tada, kai pamatys, kad jokių vilčių nėra čia susitvarkyti. Aš įtariu, jei klausimas išsispręstų per pusmetį ar dar greičiau, tai tada niekas iš mūsiškių nesvarstytų“, – sakė jis.
Nuostoliai neprivers laukti ilgai
Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacijos „Lietuvos mediena“ direktorius Raimundas Beinortas įsitikinęs, kad negerėjanti padėtis būtų liūdna žinia sektoriui.
„Dabar dėl tų visų įvykių yra nemažai atvejų, kada tiekimai tai rinkai yra susikomplikavę. Jeigu tos tendencijos išliks ir dar stiprės, ir išvis užsidarys tie pardavimo kanalai, tai bus, įvardysiu vienu žodžiu – blogai“, – kalbėjo jis.
Anot direktoriaus, prieš vykdant radikalius žingsnius, būtina tartis ir su verslu.
„Jeigu kartais planuojame daryti žingsnius, kurie gali turėti kažkokių pasekmių, tarp jų ir negatyvių, tai kalbėtis, šiuo atveju konkrečiai su medienos pramonės atstovais, reikia, matyt, prieš darant žingsnius, o ne po to, kada ateina pasekmės ir tada visi lakstome, krapštome pakaušius ir žiūrime, o ką čia daryti, ir džiaugiamės, kad mes Kinijos rinkai radome staiga alternatyvą – 25 mln. Taivaną“, – stebėjosi R. Beinortas.
M. Dubnikovas įvardijo kelias didžiausias situacijos pasekmes, jeigu jos nepavyktų deeskaluoti, – kai kurios iš jų matomos jau dabar.
„Lietuvos partneriai yra spaudžiami kinų, kad su Lietuvos kilmės produktais nedirbtų. Tai manau, kad tai yra ir bus daroma. Ir čia turbūt ir yra ta didžiausia rizika, tai yra, kad mes prarastume ne tik kinų rinką, bet prarasime ir didesnes rinkas, kurios yra mums daug svarbesnės“, – sakė M. Dubnikovas.
Pasak jo, ilgainiui užsienio investuotojai gali matyti rizikų gaminti produkciją Lietuvoje.
„Blogiausias scenarijus tas, kad jeigu vis dėlto verslas negalės teikti komponenčių Europos Sąjungos šalims, kurios iš lietuviškos kilmės prekių, produktų gamina sudėtingesnės kilmės dalykus ir vėliau eksportuoja į Kiniją. Tai čia turbūt sudėtingiausias dalykas šioje vietoje, čia yra didžiausia rizika ir investuotojų nepritraukimas, nes investuotojai matys riziką eiti į Lietuvą ir tokiu būdu gaminant produkciją ją vežti į Kiniją“, – kalbėjo Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentas.
Kaip dar vieną iš pavojų Lietuvos pramonei jis minėjo importo trikdžius.
„Dalykas, kuris su Kinija yra rizikingas, tai yra importas. Importas 2020 metais sudarė 1,3 mlrd. eurų ir jis susideda iš dviejų dalių – pirmas, visos tos prekės, kurios nugula mūsų lentynose, kaip ir visame likusiame pasaulyje. Antras dalykas, vėlgi yra komponentės – tai yra, pramonės žaliavos, iš kurių mes gaminame sudėtingesnius dalykus, vėliau parduodame kitiems“, – aiškino M. Dubnikovas.
Anot jo, tai reiškia, kad jeigu Kinija sugalvos pakenkti, tiekimas iš jos Lietuvos pramonės įmonėms gali nutrūkti ir teks ieškoti sprendimų „per aplinkui“, kas atitinkamai lems didesnę savikainą.
„Reikia įsivaizduoti, kad čia apimtys pakankamai didelės: jeigu pavyzdžiui importas mums pabrangsta nors ir 10 proc., tai per metus tai kainuoja 130 mln. eurų. Ir tie pinigai iškeliauja tiek iš Lietuvos vartotojų, verslo ir panašiai“, – sakė asociacijos viceprezidentas.
R. Beinortas sako, kad kalbant apie medienos produktų eksportą, vargu ar yra įmonių, kurios būtų veikusios tiktai Kinijos rinkai ir kurioms tos rinkos užsidarymas būtų „absoliučiai dramatiškas“.
„Vienintelis pozityvus dalykas, kad užsidarė medienos žaliavos kanalas į Kiniją, potencialiai gali užsidaryti. Tai čia pozityvus dalykas, čia tas dalykas, dėl kurio mes šimtą metų galvas į sieną daužome“, – aiškino jis.
Kita vertus, asociacijos vadovas atkreipė dėmesį į verslo specifiką, kai gebėjimas tiksliai planuoti ypač svarbus, o tokios netikėtos krizės yra nepageidaujama aplinkybė.
„Sakysime, Kinijos rinka yra tavo pardavimų 10 ar 15 proc. Tai dabar staiga, viduryje finansinių metų, iš tavo visų planų iškrenta, pavyzdžiui, 15 proc. pardavimų – čia, kaip sakoma, ne špygas žvirbliams rodyti, čia yra reikalų. Tai tokios problemos yra blogai, jos bet kokiu pavidalu yra blogai“, – argumentavo R. Beinortas.
Rasti alternatyvą Kinijai nelengva
Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidento teigimu, praradęs Kiniją kaip eksporto rinką Lietuvos verslas galėtų persiorientuoti ir produkciją – žaliavas, medieną, maisto produktus – parduoti kitose rinkose. Jis kartu pastebėjo, jog vis dėlto pagrindinis Lietuvos prekybos partneris yra Europa.
„Kad didelę dalį eksporto mes tikrai praradome šiandien, verslas tai supranta ir jam reikės persiorientuoti į kitas rinkas, tai užtruks, bet mes turime praktikos, tai atsimename Rusijos rinkos uždarymą ir mes sugebėjome persiorientuoti. Tai šioje vietoje mes turėsime laikinų sutrikimų“, – sakė M. Dubnikovas.
Savo ruožtu R. Beinortas sakė, kad surasti alternatyvą „milijardinei rinkai šitoje planetoje nėra taip lengva“.
„Europos ir Šiaurės Amerikos rinkos mūsų pramonei jau seniai yra dominuojančios rinkos ir mes daugiausia ten ir veikiame visą laiką. Ir ta pietryčių Azijos kryptis atsivėrė sąlyginai neseniai, prieš dešimt keliolika metų. Ir suprantate, nėra taip, kad vieną rytą pabundi ir sakai „aš prekiausiu ten kažkur, Vietname ar Kinijoje“. Ne. Čia yra totalus darbas, įdirbis padarytas pakliūti į tą rinką“, – aiškino jis.
Asociacijos „Lietuvos mediena“ direktorius prisiminė prieš kelerius metus įvestą Rusijos embargą Lietuvos maisto produktams kaip situaciją, nuo kurios iki šiol galutinai neatsigauta.
„Ne per vieną minutę šitie dalykai išsisprendė, iki šios dienos nėra išsisprendę. Jie (Lietuvos gamintojai) alternatyvos taip ir nerado, jeigu mes tiesiog grynus skaičius užsirašysime“, – sakė R. Beinortas.
Pieno perdirbimo bendrovės „Rokiškio sūris“ direktorius Dalius Trumpa pažymi, jog Lietuvos maisto pramonė Rusijos rinkoje buvo įsitvirtinusi labiau negu Kinijos.
„Kadangi mes atlaikėme kaip maisto gamintojai Rusijos embargą, kur buvo tikrai didelis smūgis, ir pieno pramonėje tai sudarė iki 25 proc., jeigu ne daugiau, pardavimų, tai aišku, rasime kitas rinkas, bet mes iki šiol neradome tokių pelningų rinkų, kokios buvo Rusijoje“, – sakė D. Trumpa.
Anot jo, „Rokiškio sūris“ dėl dabartinės situacijos neturėtų nukentėti, nes tiesiogiai su Kinija neprekiavo, sunkumų iškiltų bendrovės partneriams.
„Mūsų pardavimų sektoriuose nebuvo Kinijos dalis bent kiek ženkli. Mes tiesiogiai su Kinija neprekiavome, mes prekiavome su didele kompanija, kuri dalį produkcijos veždavo į Kiniją“, – sakė D. Trumpa.
Vis dėlto jis pripažino, kad Kinija buvo auganti rinka.
„1,4 mlrd. žmonių, kiekvienais metais gyvena vis geriau, tikrai yra potenciali, didelė rinka ir joje bus sunkiau dirbti, negu buvo iki šiol“, – kalbėjo jis.
Jo teigimu, apie pieno sektoriaus įmonių išsikėlimą, jeigu jo prireiktų, kalbų būti negali, nes to neleidžia šio verslo specifika.
Lazerių asociacijos vykdomasis direktorius P. Balkevičius skaičiuoja, kad lazerių sektoriaus eksportas pernai siekė apie 160 mln. eurų, iš kurių 20 mln. eurų – pardavimai Kinijoje.
„Aštuntadalis mūsų viso eksporto buvo į Kiniją, tai skaitykite, kad šitas prapuls tokiu atveju tikrai. (...) Atsiranda sakančių, kad ieškokite naujų rinkų, tai naujų rinkų mes neturime, nes mes į visas išsivysčiusias šalis jau eksportuojame. Mes visose esame. Tai nieko naujo čia rasti negalime. Esame tiek JAV, tiek Europos Sąjungoje, tiek Pietų Korėjoje, tiek toje pačioje Indijoje kažkiek esame“, – sakė jis.
Mažai vilties be tarptautinių organizacijų įsikišimo
M. Dubnikovas teigia, kad visas patiriamas problemas, pavyzdžiui, produkcijos neišmuitinimą ar kokio nors žymėjimo tariamą neatitikimą būtina fiksuoti ir perduoti Europos Komisijai.
„Ji vis dėlto turėtų kalbėtis su Kinija jau tiesiogiai dėl šitų atvejų (...). Mes esame fronte, kur mus turėtų palaikyti Europos Sąjunga. Tam, kad mus palaikytų Europos Sąjunga, mes turime jai pranešti kaip įmanoma daugiau atvejų, jeigu tokie yra, ir juos dokumentavus tiesiog pateikti Europos Komisijai“, – aiškino Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentas.
Jo nuomone, daliai verslų gali tekti ieškoti apyvartinio kapitalo.
„Tai politikai turėtų pasirūpinti ta parama ne dotavimu ar dar kažkuo, bet grynai paskolomis, kad kompensuotų dalį apyvartinio kapitalo ir iš tiesų labai proaktyviai nudirbti darbą su Europos Komisija“, – argumentavo M. Dubnikovas.
P. Balkevičius taip pat įsitikinęs, kad be tarptautinių organizacijų, įskaitant ir Pasaulio prekybos organizaciją, išsiversti nepavyks.
„Manau, kad be aukštųjų organizacijų įsitraukimo greitai gero nebus. Ar su jų dalyvavimu greitai kas nors įvyks, nežinia. Bet be jų tai tikrai nebus nieko greitai“, – prognozavo jis.
R. Beinortas pažymėjo, kad pastangų sprendžiant problemą tikisi iš Užsienio reikalų ministerijos.
„Yra toks pusiau anekdotas, kad dideli viršininkai sprendimų nepriiminėja, jiems sprendimai yra paruošiami (...). Tam ir yra ministerija, kad politikų sprendimai nebūtų klaidingi. Ir ne politikus šitoje vietoje kaltinčiau“, – sakė jis.
„Rokiškio sūrio“ direktorius D. Trumpa teigė nenorintis prisiimti politiko vaidmens.
„Aš iš tikrųjų nesu politikas, man matosi, kad dabar gerų išeičių nėra. Nusileisti Kinijai ir dabar sakyti, kad mes suklydome, – irgi ne išeitis. Tokioje situacijoje pasilikti – irgi ne išeitis. Nenorėčiau būti politikų vietoje ir spręsti šitą problemą“, – kalbėjo vadovas.
„Jeigu Lietuvos verslas liks vienas, be Europos Sąjungos priešakyje, tai tas scenarijus yra toksai, kad bus patirta pakankamai daug nuostolių. Tie nuostoliai susidarys per kelias prizmes“, – konstatuoja M. Dubnikovas.
Eurokomisaras Virginijus Sinkevičius tikina, kad Kinijos spaudimas gali skaudžiai smogti Lietuvos ekonomikai, tačiau kol kas Europos Komisija (EK) situaciją gali tik vertinti ir stebėti, kokia bus tolesnių Pekino veiksmų įtaka, pranešė ELTA. Anot V. Sinkevičiaus, pradėti derybas dar anksti, kadangi tikrąsias Kinijos valdžios taikomas spaudimo priemones įvardyti sudėtinga.
„Nėra kol kas derybų objekto. Kad būtų kalba, mes turime visuomet įvertinti Kinijos veiksmus. Kol kas nuoseklių, aiškių Kinijos veiksmų nėra. Daugelis spaudimo priemonių yra tokios „po stalu“, kurias labai sudėtinga užfiksuoti (...)“, – po susitikimo su prezidentu Gitanu Nausėda žurnalistams sakė už aplinkosaugą, vandenynus ir žvejybą EK atsakingas V. Sinkevičius.
„Akivaizdu, kad Kinijos veiksmai gali turėti įtakos Lietuvos ekonomikos vystymuisi ir pakankamai didelės įtakos. Komisija tą vertins ir stebės, kokie tie veiksmai ir kokią įtaką jie galėtų turėti“, – tęsė V. Sinkevičius.
„Delfi“ primena, kad Taivanui atidarius atstovybę Vilniuje, Kinija apribojo savo diplomatinius santykius su Lietuva. Taip pat suintensyvėjo Kinijos ekonominis spaudimas, Lietuvos įmonėms yra sudaromos kliūtys vykdyti veiklą Kinijos rinkoje. Gruodžio pradžioje Lietuva kurį laiką buvo išbraukta iš Kinijos muitų sistemos, todėl sutriko Lietuvos produkcijos importas į Kiniją. Vėliau nors sistemose Lietuva ir atsirado, verslas pranešė susiduriantis su kitais trikdžiais.
