Situacija, kai ekonomika auga labai lėtai ar netgi smunka, aukštas nedarbas, o tuo pat metu sparčiai brangsta prekės ir paslaugos yra neįprasta ir turi atskirą terminą – stagfliacija.

Norint spręsti tokią nepalankią būseną, valstybių politikai būtų priversti rinktis: jei skatintų ekonomiką – kainos, arba infliacija, dar labiau augtų. Jei infliaciją stabdytų – tuomet nukentėtų ekonomika.

Mat įprastai ekonomika ir kainų augimas žengia koja kojon – dažniausiai išorinės priežastys nulemia šių tendencijų išsiskyrimą.

Panaši situacija klostosi šiuo metu: energetiniai ištekliai, žaliavos kaitina kainas, tuo pat metu Europos ūkio augimas išsikvepia varžomas pandemijos. O Lietuvoje

Ar gali grėsti stagfliacija, „Delfi“ paklausė trijų ekonomistų.

Komunikacijos agentūros „Brandnomika“ ekonomistas Aleksandras Izgorodinas mano, kad grėsmė reali: „Ypač šių metų pabaigoje ekonomikos augimas, bent jau Europoje, turėtų pakankamai pastebimai sulėtėti. Tai nebus visiška stagnacija, bus lėtesnis augimas, bet kainų augimas liks pakankamai didelis. Realistiškai, infliacijos tempai euro zonoje sulėtės nebent kitų metų II pusmetį, ir tik dėl to, kad šiemet II pusmetį kainos labai sparčiai augo. Sulėtėjimas bus labiau statistinis, tik dėl bazės efekto“.

„Luminor“ Vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricui didesnė grėsmė atrodo perkaitimas, bet jis neatmeta ir tai, kad bent „techniškai“ trumpą laiką bus fiksuojama stagfliacija.

„Trumpu laikotarpiu, manyčiau, kad daliai valstybių tokia grėsmė yra pakankamai reali: ir mūsų regiono šalims, netgi ir tai pačiai Lietuvai. Apibrėžimas yra paprastas – kai ekonomika neauga, bet infliacija auga. Nominaliai ekonomika gali augti, bet tą augimą suvalgo infliacija. Žiūrint į oficialiai skelbiamus duomenis, jau dabar turime panašią situaciją“.

SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas vis tik manytų, kad kol kas stagfliacija negresia, o susikaupusios problemos išsprendžiamos.

Izgorodinui grėsmė reali: nematytų būdų sumažinti kainas

Ekonomistas A. Izgorodinas aukštų kainų aplinkoje įžvelgia, kad Lietuvos ekonomika, jau maždaug 5 procentais viršijusi 2019-ųjų lygmenį, nebeaugs taip sparčiai, kaip iki šiol.

„Kitais metais neberodysime tokių rodiklių, kaip parodys, tarkime, Italijos ar Ispanijos ekonomikos, kurios pernai metais labai stipriai nukrito, ir kur BVP dar nepasiekė 2019 metų lygio. Antras aspektas, matyčiau ganėtinai realią riziką, kad eksporto apimtys Lietuvos sulėtės, nes jau dabar matosi, kad gamintojai pradėjo bloginti gamybos ir eksporto perspektyvas.

Dalis gamintojų tai daro dėl energetinių išteklių kainų augimo, o kita dalis gamintojų tai daro dėl to, kad partneriai ES negauna komponentų ir mūsų įmonės negauna užsakymų – tai eksportas tikrai sulėtės“, – vertina A. Izgorodinas.

Tuo pat metu šalies pirkėjus išgąsdino galimybių pasas ir prasta pandeminė situacija, sumažinusi srautus į mažmeninės prekybos tinklus.

„Tačiau kas mane labiausiai neramina, yra tos pačios kainos – paskutinės vartotojų apklausos rodo, kad jų lūkesčiai pradėjo mažėti ir ne dėl to, kad žmonės pradėjo blogai vertinti, tarkime, darbo rinką ar ekonomiką, bet dėl to, kad žmonės pradėjo prasčiau vertinti savo finansų padėtį ir savo finansų padėties perspektyvas.

Ką tai reiškia paprastai kalbant – augant kainoms žmonės pradės fokusuotis į būtiniausių prekių ir paslaugų vartojimą ir kuriam laikui apleis nebūtinų prekių ir paslaugų pirkimą. Tai automatiškai reiškia peilį mažmeninės prekybos rinkai. Tos pačios kainos netolimoje ateityje gali labai stipriai pakenkti mūsų ekonomikai“, – sako A. Izgorodinas.

Aleksandras Izgorodinas

Gera žinia, kad sparčiai kylant kainoms, kol kas ir atlyginimai labai sparčiai auga. Lietuva neturi jokių galimybių riboti kainų augimą.

„Nei Lietuva, nei mūsų gyventojai nieko šiuo klausimu negali padaryti, nes kainas Lietuvoje labiausiai kelia išorės aspektai: tai energetikos, naftos, dujų, šildymo kainos, kurių Lietuva realiai paveikti visiškai negali, mes tiesiog turime laukti, kas bus toliau, ir tikėtis, kad pavasarį ar bent pirmo pusmečio pabaigoje kainos šiek tiek stabilizuosis, bet gali būti, kad jos ir nesistabilizuos“, – sako A. Izgorodinas.

Ekonomistas patikina pradedąs galvoti, kad spartesnė infliacija atėjo ilgesniam laikotarpiui, mat pasaulio centriniai bankai nesiima mažinti „pinigų spausdinimo“ apimčių, o ir palūkanų augimo nesitikima, kadangi JAV ekonomika sulėtėjo jau III ketvirtį, o euro zonos lėtėjimo tikimasi IV ketv. Dėl sugrįžusio COVID-19.

„Aš apskritai sakyčiau, kad dabar Jungtinės karalystės, euro zonos, JAV centriniai bankai, dabar pradeda netgi atitolinti pinigų politikos griežtinimą. Mat dabar pagrindinis centrinių bankų dėmesys yra ne kainos, o būtent makroekonominiai ir darbo rinkos rodikliai, kurie, yra didelė rizika, gali pablogėti“, – stagfliacijai realių galimybių mato A. Izgorodinas.

Tačiau jei COVID-19 kitąmet bus nugalėtas, atsiras nauji vaistai, papildantys medikų arsenalus, pasaulio ekonomika gali vėl pašokti į viršų – tai žaliavų kainas keltų į viršų dėl euforijos, vertina ekonomistas.

„Žmonės, įmonės turi sukaupę daug pinigų, ne visi tie pinigai suvartoti, ir jei įmonės ir vartotojai pradės konkrečiai leisti pinigus, tai vėl reiškia spartesnį ekonomikos augimą, didesnę žaliavų paklausą. Ir vėl Lietuva čia nieko padaryti negalės, nes tai tarptautiniai žaidimai, kur Lietuva yra mažas žaidėjas“, – sako ekonomistas.

Lietuvių vartojimo krepšelyje energetika sudaro didesnę dalį, lyginant su vidutiniais europiečiais, tai iš dalies paaiškina, kodėl šalyje kainų augimas didesnis nei aplink.

Mauricas geresnių laikų tikėtųsi ateinančią vasarą

Ž. Mauricas taipogi įžvelgia, kad ekonomikos augimas nebeatrodo itin didelis, lyginant pokytį per paskutinį ketvirtį, tuo metu infliacija – kyla.

„Šią žiemą galime turėti labai nedidelį augimą arba visiškai jokio augimo neturėti, jei dėl infliacijos stabtels namų ūkių vartojimas, jeigu dėl darbuotojų trūkumo stabtels investicijos, galbūt dar bus įvesti tam tikri ribojimai. Lietuva panašu, eina tuo keliu, kad ribojimai nebus įvesti. Bet kaimyninėje Latvijoje, galima sakyti, bus stagfliacija šią žiemą, nes infliacija bus nemaža, o ekonomikos augimas bus neigiamas. Tai prašau, ir viskas“, – pastebi Ž. Mauricas.

Jis paaiškina, kad techniškai stagfliacijai konstatuoti pakaktų dviejų ketvirčių iš eilės, kai ekonomika neauga, o infliacija didelė.

Gyventojų pajamos tokiu laikotarpiu, nepaisant augimo „popieriuje“ būtų sparčiau valgomos infliacijos.

Žygimantas Mauricas

„Istoriškai stagfliaciją Vakarų šalyse sukeldavo energijos kainų šuoliai, ką mes realiai šiuo metu ir turime, ypač ES. Naftos kaina laikosi aukšta, matome, kad elektros kaina – praktiškai istorinėse aukštumose. Jei bus šalta žiema ir toliau strigs tiekimo grandinės, Vokietijoje vis neatsigauna pramonės gamyba, tai praktiškai turėsime tą stagfliaciją. Tik didžioji dalis, pradedant centriniais bankais, baigiant daugelį ekonomistų, tikisi, kad visgi stagfliacija turks neilgai, kelis ketvirčius – Daugiau mažiau iki kitų metų pavasario vasaros“, – sako Ž. Mauricas.

Jis viltųsi, kad po stagfliacinio laikotarpio kainų augimas atslūgs, ekonomika toliau augs, ir pereisime į tvaraus ekonomikos augimo būseną.

„Bet tokios garantijos nėra, gali stagfliacinis periodas tęstis ir ilgiau. Iššūkių tai kelia tiems žmonėms, kurių pajamos neauga, arba neauga taip sparčiai, kaip kyla infliacija. Aišku, kad jų perkamoji galia mažėja“, – apžvelgė ekonomistas.

Povilauskas: tai nėra pagrindinis scenarijus

SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas nesitikėtų, kad Lietuva galėtų išklysti iš ekonomikos augimo kelio.

„Pagyvensime, pamatysime, bet šiai sekundei mūsų pagrindiniuose scenarijuose stagfliacijos nevertiname. Vis tiek galvojame, kad pasiūlos problemos yra išsprendžiamos, o paklausa – ji vis tiek yra susikaupusi, ir ji toliau didins tą poreikį.

Iš esmės reikia išspręsti pasiūlos problemas – ar kalbame apie pramonę, ar kalbame apie darbuotojų sugrąžinimą į rinką. Žinoma, niekada negali sakyti niekada, bet kol kas neturime to pagrindiniuose scenarijuose“, – didelės stagfliacijos tikimybės nematytų T. Povilauskas.

Tadas Povilauskas

Centriniai bankų dilema dėl palūkanų: ekonomistų nuomonės išsiskiria

Ką daryti aukštų kainų aplinkoje politikams, centriniams bankams, ar gyventojams? Visiems kyla dilemų. Lenkijos ar Čekijos centriniai bankai jau ėmėsi didinti skolinimosi kainą, siekiant riboti per sparčią plėtrą, tuo metu JAV ar euro zona delsia ir palaiko pigių pinigų politiką.

Ž. Mauricas vertintų, kad Lenkija ir Čekija šiuo atžvilgiu elgiasi teisingai – A. Izgorodinas mano priešingai, šios šalys daro klaidą.

„Pandemijos baimė atėjo ir praėjo, bet ekonomikos skatinimas liko. Dėl to Šiaurės šalys, kurios menkai tenukentėjo nuo krizės, dabar turi ekonomikos perkaitimo pavojų, kuris didelis ir realus. Deja, euro zona nedidins palūkanų normų artimiausiu metu, net ekonomikos skatinimo apimčių nenori mažinti, priešingai nei JAV ar Jungtinė Karalystė. Turime euro zonoje situaciją, kai vienas šonas šąla, kitas šyla. Šiaurė realiai kaista, o Pietų Europos šalyse kitokia situacija, ir būtent dėl jų ECB nekels palūkanų“, – apžvelgia Ž. Mauricas.

Jis vertina, kad jei Lenkija ar Čekija savo veiksmais pristabdys ekonomikos perkaitimą, išsipūs mažesnius NT „burbulus“, mažiau sukils atlyginimai, ilgainiui jos turės geresnį konkurencingumą.

„Mums yra rizika „užsipūst“ pakankamai smarkiai per artimiausius metus ir greičiau tapti brangiems, nei turtingiems. Tas pavojus labai didelis. Jau dabar įmonės vis palankiau žiūri į Lenkiją, kalbant apie ilgalaikes investicijas. Bet lenkai, panašu, turi kitų iššūkių, ir tai padeda Lietuvai. Tačiau vertinant darbuotojų pasiūlą, jų lūkesčius dėl atlyginimų augimo, mes jau išsiskiriame visame regione, ir tai gali pristabdyti įmonių investicijas. Jei dabar investuoja įmonė, ji turi planuoto, kad po 5 metų atlyginimai bus kone 40-50 proc. didesni. Jei suvedi tokius skaičius, ši eilutė nebeatrodo kažkuo geresnė nei Vokietijoje“, – įspėjo Ž. Mauricas.

Priešingai apie Lenkiją ir Čekiją mano A. Izgorodinas.

Pinigai

„Tai, ką dabar daro centriniai bankai, yra didelė klaida, ir aš manau, kad tai infliacijos tempų tai visiškai nepaveiks. Šitos priemonės, palūkanų didinimo veiksmai, jie nepadės sulėtinti kainų augimo, kadangi kainų augimą gali lemti du aspektai: tai pasiūlos pusė, kai kyla energijos išteklių kaina, kaip yra šiuo metu, ir paklausos pusė, kai labai sparčiai auga vartojimas, ir tai kelia kainas.

Palūkanų normų didinimas yra labai veiksmingas tik tuo atveju, jeigu infliaciją skatina paklausos pusė – jeigu auga vartojimas ir žmonės nori labai stipriai vartoti. Šiuo metu nei Europoje, nei toje pačioje Lietuvoje to kaip ir nėra“, – argumentuoja ekonomistas.

Jis pastebi, kad visos euro zonos gyventojų indėliai išlieka rekordinėse aukštumose, vartojimo proveržis nevyksta, o kainas tuo metu augina pasaulinės žaliavų, energijos kainos.

„Palūkanų normų didinimas visiškai nieko nepakeistų. Rezultatas gali būti tik toks, kad tai dar labiau gali pristabdytų ekonomikos augimą toje pačioje euro zonoje. Bet tai visiškai nepaveiks kainų, kadangi šiuo metu kainas kelia realiai politiniai aspektai, tai yra ta dujų ir energetinių išteklių krizė Europoje“, – sako A. Izgorodinas.

Tačiau jis sutiktų, kad centriniai bankai turėtų mažinti „pinigų spausdinimo“ tempus – tai prisideda prie žaliavų kainų augimo.

„Ekonomika ir toliau bus kažkiek gaivinama, galbūt truputėlį mažesnėmis apimtimis negu šiuo metu, o palūkanų didinimas – čia toks labai simbolinis instrumentas, kuris nukreiptas į rinkas parodyti, kad centriniai bankai kažką su tuo daro, bet tai tikrai kainų nepaveiktų ir nesumažintų“, – įsitikinęs A. Izgorodinas.

SEB ekonomistas T. Povilauskas paaiškina, kad toks ir yra sudėtingasis centrinių bankų tikslas – balansuoti ekonomikos raidą taip, kad ir kainos nebūtų per aukštos, ir ekonomika tvariai plėtotųsi.

„Jei žiūrime, ar į Čekiją, ar į Lenkiją, kainas kelia pasiūlos problemos ar padidėjusios energijos išteklių kainos, ar ten tam tikrų importuojamų prekių kainos ir dėl to reikia stabdyti paklausą. Yra užbėgama įvykiams už akių, nes jaučiama, kad paklausa yra stipri, susikaupusi, žmonės linkę išlaidauti, tai gali persimesti ir į paslaugų kainas, tai tiesiog yra bandoma užbėgti įvykiams už akių šiek tiek apribojant paklausą“, – apžvelgė T. Povilauskas.

Jis įvardijo, kad didžiausia grėsmė kitąmet ir 2023 metais – būtent centrinių bankų veiksmai, kurie šiuo metu jaučia spaudimą iš abiejų pusių, ir kainų, ir ekonomikos.

„Būtų blogiausias scenarijus, jei pernelyg staigiai sukeltų palūkanas, ekonomika sureaguotų su tam tikru vėlavimu, paklausa nurimtų, o tiekimo problemos liktų neišspręstos – tada taip, mes galime turėti tam tikrą stagfliacinę aplinką, jeigu kortos nepalankiai iškristų, tokia tikimybė egzistuoja“, – apibendrino T. Povilauskas.

Ką gali daryti gyventojai?

Ž. Mauricas įspėjo, kad aukštų kainų aplinkoje labiausiai kenčia santaupos ir gyventojų pajamos, kurios neauga.

„Jeigu pinigai nėra įdarbinami, tai jie nuvertėja labai sparčiai. Lietuviams šiuo požiūriu gerokai skaudžiau stagfliacija, kadangi gyventojai labai nedaug investuoja į akcijas, investicinius fondus ar kitas investavimo rūšis – santykinai daug pinigų laiko arba indėliuose, kurie grąžos neuždirba, arba apskritai laiko grynaisiais pinigais pagalvėje, ar po čiužiniu“, – pastebi Ž. Mauricas.

Bet ir čia daug išeičių nėra – investuoti rinkos pakilimo fazėje yra rizikinga, ypač neturint patirties, žinių, tuo metu, pvz., aktyviai investuojantys Skandinavai, jau pasipelnė iš smarkiai augusių rinkų.

„Kai kurie Lietuvos gyventojai daug investuoja į NT, daugiau nei vidutiniškai. Bet ir čia yra pavojus, kad galime užpūsti dar vieną NT kainų burbulą ir dar papildomai esant stagfliacijai“, – vertina ekonomistas.

Pinigai

Vis tik jis patartų ieškoti būdų išsaugoti turto vertę, ir taip pat ieškoti tvarių būdų didinti pajamas.

„Pirmas patarimas, kalbant apie turto vertės išsaugojimą – tai turto įdarbinimas, nes infliacija yra tarsi visiems vienodas mokestis turtui. Taip pat tai yra mokestis pajamoms, jei tos pajamos neauga. Tokiais laikotarpiais reikėtų ieškoti galimybių, kaip ir pajamas pasididinti. Aišku, kiek įmanoma stengtis tai daryti tvariau – ieškoti galimybių ten, kur sukuriama daugiausia pridėtinės vertės, galbūt pasvarstyti apie karjeros pokyčius, savo atliekamas funkcijas, ieškoti galimybių, kur mokamas didesnis darbo užmokestis“, – kalba Ž. Mauricas.

Anot jo, jei žmogus už tą patį produktą prašo vis didesnio atlyginimo, tai jau yra kelias į „burbulus“ ir infliaciją, o prarasti konkurencingumą Lietuvai būtų labai pavojinga.

„Kelio atgal praktiškai nebūtų – jei išpūsime burbuliuką, kaip anksčiau, pvz., Graikija,vėliau mums atstatyti konkurencingumą prireiks labai daug metų, gal net dešimtmečių. Išsipūsti lengva, o kelias atgal labai sudėtingas – atlyginimai, kaip ir kainos, kartą pakėlus, prilimpa, o sumažinti sudėtinga“, – paaiškino Ž. Mauricas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (106)