Daugiau nei 100 milijonų eurų, skirtų darbuotojų išeitinėms, biudžete guli nenaudojami: pasinaudoja tik retas

Pandemija sudrebino darbo rinką, tačiau valstybės kaupiamos lėšos, skirtos atleidžiamiems darbuotojams, tik kaupiasi. Kitąmet 130 mln. eurų bus fonde, kuris užtikrina „išeitines“ po 5 metų ir ilgesnio darbo atleistiems darbuotojams – išmokas gauna tik kas dešimtas, nes dauguma išeina savo noru. Darbuotojų atstovai siūlo plėsti garantijas, įtraukti daugiau darbuotojų, tuo metu verslo atstovai siūlo mažinti kartą jau mažintą įmokų tarifą.

Jau penkerius metus galioja nauja išeitinių kompensacijų tvarka, kai dalį išmokos moka valstybė.

Dirbus 5-10 m., atleidimo atveju, šalia darbdavio 2 mėnesių atlyginimą siekiančios išmokos, valstybė primoka 1 mėnesio atlyginimo „į rankas“ dydžio išmoką, dirbus 10-20 metų – primokami du atlyginimai, dirbus daugiau nei 20 metų – išmokami trys atlyginimai.

Tačiau išmokas mokantis fondas, vadinamas Ilgalaikio darbo išmokų fondu (IDIF), kasmet tik pildosi, o juo pasinaudoja retas.

Šių metų pradžioje fonde buvo 95,7 mln. eurų, metų pabaigoje planuojami 111 mln. eurų, o kitų metų pabaigoje – prognozuojami 130 mln. eurų, rodo biudžeto projekcijos. Dar panašiai tiek sukaupta ir Garantiniame fonde, kuris pasirūpina išmokomis darbuotojams, kai darbdaviai tampa nemokūs.

Į valstybinę „išeitinę“ gali pretenduoti rečiau nei kas dešimtas darbuotojas, kurio sutartis po ilgo darbo nutrūko. Mat darbuotojas turi būti atleistas paties darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės, pagal vienintelį 57-ą Darbo kodekso straipsnį. Netinka visi kiti variantai, pvz., nutraukus sutartį šalių susitarimu ar darbuotojui pačiam parašius prašymą atleisti iš darbo.

Šiemet per pirmą pusmetį atleidimai darbdavio sprendimu tesudarė 6 procentus visų atvejų, kai darbo sutartis nutrūko, išdirbus 5 metus ar daugiau ir galima pretenduoti į išeitinę.

Didžioji dalis, 67 proc. asmenų, patys pasiprašė atleidimo, nutraukiant darbo sutartį darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių, o 11 proc. atleistų asmenų nutraukė darbo sutartis šalių susitarimu.

Šiuo metu darbdaviai į IDIF moka 0,16 procentų nuo atlyginimo „popieriuje“ dydžio įmokas kiekvieną mėnesį. Tai reikštų, kad per 5 metus įmokama 9,6 proc. vieno mėnesio atlyginimo siekianti suma, atitinkamai, per dešimtmetį – 19,2 proc., o per 20 metų – 38,4 proc.

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė siūlytų plėsti garantijas ir įtraukti daugiau darbuotojų – tam priešinasi verslas, siūlydamas mažinti išmokas.

Įmokos į šį fondą vieną kartą jau buvo sumažintos, mat iki 2019-ųjų siekė 0,5 proc. darbo užmokesčio „popieriuje“.

Ekonomistas Žygimantas Mauricas stotų į profesinių sąjungų pusę, tačiau iš esmės kritikuotų visą sistemą – anot jo, darbuotojų garantijos turi būti dosnios ir veikti kaip draudimas, sistema turėtų būti viena ir aiški.

Socialinės apsaugos ministerija vertina, kad fondai veikia tinkamai, tačiau diskutuoja dėl socialinių garantijų peržiūros, Užimtumo tarnybos pertvarkos.

Kas gali gauti išmoką?

Šiemet pirmą pusmetį ilgalaikio darbo išmokas gavo vos 1 876 gavėjai, mažiausiai nuo įgyvendintos reformos pradžios. Vidutinė išmoka, tenkanti vienam žmogui, buvo 1 876 Eur. Tai 17,8 proc. daugiau nei prieš metus.

Ilgalaikio darbo išmokas darbuotojai gali pradėti gauti praėjus 3 mėnesiams po atleidimo, o prašymą pateikti galima per 6 mėn. po atleidimo. Ilgalaikio darbo išmoka iš Ilgalaikio darbo išmokų fondo nėra mokama buvusiems biudžetinių įstaigų ir Lietuvos banko darbuotojams.

Teisę į išmoką turi tie asmenys, kurie nepertraukiamai dirbo 5 metus ir ilgiau, ir kurie atleisti Darbo kodekso 57 straipsnyje nurodytu pagrindu – darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės. Išmoka nemokama, jei per 3 mėnesius po atleidimo su tuo pačiu darbdaviu sudaroma nauja darbo sutartis.

Ruginienė: kaupia milžiniškas sumas

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė stebisi, kad du fondai Lietuvoje turi sukaupę daug perteklinių lėšų, kurios nepanaudojamos darbuotojų socialinėms garantijoms didinti.

„Niekas nesikeičia, ne vieną kartą apie tai kalbėjome – yra du fondai, garantinis ir ilgalaikio darbo išmokų, kurie kaupia milžiniškas sumas. Daug kalbėjome apie tai, kad galbūt reikėtų peržiūrėti išmokėjimo ribas, atrasti daugiau situacijų, kada pinigų galima išmokėti ir fondais pasinaudoti. Tačiau darbdaviai iškart šoka, kad jiems reikia sumažinti įmokas. Tačiau mažinti įmokas, mano požiūriu, būtų neprotinga – tai atidėta ateičiai, negali žinoti, kas bus toliau. Galbūt ateis kokia krizinė situacija ir tų pinigų reikės“, – vertina I. Ruginienė.

Ji įsitikinusi, kad pirmenybė turėtų būti teikiama darbuotojų socialinių garantijų užtikrinimui, o ne darbdavių norui mokėti mažesnes įmokas.

„Tai, kad IDIF kaupia lėšas, rodo, kad darbdaviai vengia atleisti žmones su išeitine išmoka. Arba jie verčia išeiti savo noru, arba šalių susitarimu, ta prasme – be pinigų. Mes siūlėme, kad gal galima mokėti pagal stažą, kad tam tikras mėnesių skaičius priklausytų nuo stažo, gal galimos didesnės ribos, kad daugiau žmonių patektų, kad galėtų pasinaudoti tomis galimybėmis. Bet kol kas – niekas nieko“, – patikina I. Ruginienė.

Ji vertina, kad daug darbuotojų ilgą laiką buvo prastovose ir gyveno už minimalų atlyginimą, nors galbūt buvo galima sudaryti galimybę tokiems darbuotojams pasitraukti iš darbo, o išeitinę išmoką užtikrinti iš IDIF.

Romanovskis: mokestis per didelis ir neteisingas

Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Andrius Romanovskis vertina, kad įmokų ir išmokų balansas parodo, jog baimės, kad darbdaviai atleidinės darbuotojus ir tai valstybei brangiai kainuos, buvo nepagrįstos.

„Taip pat akivaizdu, kad mokestis per didelis ir nėra teisingas, nes jį moka ir tie, kurie niekada darbuotojų neatleidžia. Todėl čia turi būti ne solidarumo principas, o draudimo“, – siūlo A. Romanovskis.

Jis vertina, kad IDIF sukurtas kaip kompromisas derantis dėl išeitinių išmokų mažinimo darbuotojams.

„Gavosi, kad fondas tik uždirbo. Tikrai jo plėsti nereikia, reikia siaurinti – t. y., mažinti mokesčius“, – teigia A. Romanovskis.

Mauricas: turėtų būti viena sistema su dosniomis išmokomis, o pinigų dar gali prireikti

Banko „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas įspėja, kad šiuo metu sukaupti rezervai darbuotojams gali netrukus praversti – bankrotų bangos jis lauktų kitų metų pirmoje pusėje.

„Pastarieji dveji metai buvo išskirtiniai, nes buvo nedaug bankrotų – jų skaičius buvo netgi apie du kartus mažesnis nei 2019 m. ir tik pastaraisiais mėnesiais pradėjo augti. (…) Galbūt ir gerai tų pinigų būti kažkiek sukaupus, kad vėliau nereikėtų ieškoti papildomų šaltinių, iš kur mokėti išmokas darbuotojams, kai jau pasipils bankrotai“, – apžvelgia Ž. Mauricas.

Tiesa, kitų metų biudžete projektuojama, kad augs ir Garantinio fondo, ir IDIF lėšų likučiai.

Tačiau ekonomistas pripažįsta, kad ydinga tvarka, kai kreiptis dėl išmokos gali tik nedidelė dalis atleistų darbuotojų – sukaupę ilgametį stažą ir atleisti darbdavio sprendimu.

„Įvesdami socialinį modelį ėjome link daniško „Flexicurity“ modelio (pagrįstas darbo santykių lankstumu ir garantijomis darbuotojams – „Delfi“). Viena vertus, atlaisvinti darbo santykiai, galima lengviau atleisti ir priimti darbuotojus, bet tuo pačiu turėjo būti padėta minkštesnė pagalvė darbuotojams, kad jie turėtų laiko persikvalifikuoti, atleidimas iš darbo nebūtų toks didelis stresas“, – primena Ž. Mauricas.

Tačiau dabartinė garantijų darbuotojams sistema jam primena „lopą ant lopo, kuris dar palopytas“, mat atskiras išmokas moka ir Užimtumo tarnyba, ir „Sodra“.

„Geriau būčiau palikęs vieną sistemą, ir dar dosnesnes išmokas reikėtų mokėti, bent jau tris pirmus mėnesius, kad darbuotojas pirmuosius tris mėnesius apskritai nepajustų jokių pajamų pokyčių. Tada jam nebūtų jokio didelio streso, ir tų pinigų gal daugiau būtų panaudojama“, – svarsto ekonomistas.

Ekonomistą stebina, kad Lietuvoje nedarbo išmokų gavimas yra stigmatizuojamas, kai Vakarų šalyse tai veikia lyg įprastas draudimas.

„Aš manyčiau, kad apskritai reikėtų keisti žmonių požiūrį, kad tai nėra kažkokia pašalpa. Tai turėtų būti draudimas – turėtų būti įprasta kreiptis kaip ir paprasto draudimo išmokos. Daug žmonių net nesikreipia dėl išmokos ir tai yra ydinga praktika“, – vertina Ž. Mauricas.

Pasak jo, drausti turėtų netgi ne konkretus darbdavys, o rizika turėtų būti padalinta.

„Kažkiek procentų turi ir sumokėti darbdavys, kad jam nebūtų paskatos, „atleidžiu-priimu“, o mano darbuotojais pasirūpina valstybė. Išskaita turi būti, galbūt 10-20 procentų: tarkime, penktadalį moka darbdavys, keturi penktadaliai – iš fondo. Ta suma turėtų būti pakankamai didelė, nes draudimo principas – dažniausiai išmoka siekia arti 100 proc.

Tarkime, pirmus tris mėnesius galima mokėti 80 proc. buvusio atlyginimo – tai turėtų būti normalus draudimas ir pakankamai didelė suma. Paskui tris mėnesius – 60 proc., vėliau – 40 proc. atlyginimo. Daug šalių, pvz., Šveicarija, moka dosnias išmokas, nors Šveicarija sąlyginai nedaug perskirsto per biudžetą. Čia žmonės nejaučia streso, jei jie netenka darbo. Dar reikia kelti išmokų lubas, kurios pas mus yra labai mažos – reikėtų bent iki 3 vidutinių darbo užmokesčių “, – dėsto Ž. Mauricas.

Jis įžvelgtų ir daugiau naudų – darbuotojai patys stengtųsi gauti oficialų atlyginimą, mažėtų šešėlis. Ekonomistas patikina, kad šalyse, kurios darbuotojams suteikia didesnį buferį atleidimo atveju, nedarbas netgi mažesnis, lyginant su šalimis, kur garantijos mažesnės.

„Reikia buferio – ne visi žmonės turi susitaupę santaupų. Nėra ir taip, kad prarandi darbą, bėgi, skubi, ir susirandi per mėnesį. Brandžiose rinkose, pvz., Šveicarijoje, didelė dalis žmonių dirba aukštą pridėtinę vertę kuriančiose sektoriuose, ten įdarbinimo procesai trunka 3-5 mėnesius, ir tai pakankamai normali trukmė. Gal ir gali žmogus, netekęs darbo, greitai susirasti paprastą darbą, bet ar toks mūsų tikslas. Jei nori kurti tvariai – tai užtrunka“, – vertina Ž. Mauricas.

Jis įspėja, kad per pandemiją vegetavusios „įmonės-zombiai“ tikėtina ims bankrutuoti kitąmet, todėl bankrotų skaičius gali būti ir 2-3 kartus didesnis, lyginant su 2019 metais.

Ministerija vertina, kad fondas veikia tinkamai

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) vertina, kad Ilgalaikio darbo išmokų fondas veikia tinkamai ir apsaugo būtent tuos darbuotojus, kuriems šis fondas ir buvo sukurtas.

„Ilgalaikio darbo išmokų fondo tikslas – užtikrinti darbuotojams papildomas finansines garantijas ilgalaikio darbo atveju, kuomet darbuotojai netenka darbo darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės“, – paaiškina ministerija.

O ateičiai lėšas kupti svarbu dėl to, kad ateityje esant ekonominiam sunkmečiui, IDIF turėtų pakankamai lėšų, jei išaugtų atleidžiamų darbuotojų skaičius – galėtų užtikrinti papildomas garantijas darbuotojams, vertina SADM.

„Per visus 2020 metus, iš darbo dėl įvairių priežasčių buvo atleisti beveik 546 tūkstančiai darbuotojų. Daugiausia nutraukta darbo sutarčių su darbuotojais, kurie darbovietėje dirbo iki vienerių metų (beveik 36 tūkstančiai), kurie dirbo 3-5 metus (apie 32 tūkst.) ir dirbusieji 5-10 metų (beveik 31 tūkst.). Mažiausiai atleista ilgamečių darbuotojų, t. y. dirbusių 15-20 metų (apie 7 tūkst.) ir dirbusių daugiau nei 20 metų (apie 7,2 tūkst.)“, – skaičiuoja ministerija.

Vis tik diskusijų vyksta – ministerija patvirtino, kad organizuojamuose pasitarimuose diskutuojama dėl galimų pokyčių Ilgalaikio darbo išmokų fondo atžvilgiu.

Ministerija pabrėžė, kad darbdaviams šios išmokos kartą jau buvo sumažintos kartu su mokestine reforma, įvertinus įmokų surinkimą bei panaudojimą.

Labiau SADM telkiasi ties Užimtumo tarnybos pertvarka.

„Svarstoma, kad nedarbo socialinio draudimo biudžetas būtų skiriamas ne tik pasyvioms (dabar išmokoms – 100 proc.), bet ir aktyvioms priemonėms, t. y. perkvalifikavimui, subsidijoms ir kt“, – aiškinama komentare.

Tuo metu kai kurie pakeitimai buvo atlikti Garantiniame fonde. Nuo liepos 15 dienos įsigaliojo pataisos, kuriomis numatyta, kad išmokas iš Garantinio fondo gali gauti ir restruktūrizuojamų juridinių asmenų darbuotojai, kai įmonei iškelta nemokumo byla.

Kai darbdaviai tampa nemokūs, darbuotojų garantijomis pasirūpina Garantinis fondas: dirbusiems iki bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo, pavedus įmonė likviduoti, ar įvykus kreditorių susirinkimui ir nutarus bankrotą vykdyti ne teismo tvarka.