Daugybė spalvotų medžiagų, džinsas, siūlai, skirtingos siuvimo mašinos – štai toks pirmas vaizdas krinta į akis užėjus į patalpas, kuriose nuo balandžio mėnesio persikrausčiusi darbuojasi Palmira Mikalauskienė.

Pasak jos, viskas, ką čia matome, yra užgyventa per daugelį metų.

„Mezgimas-siuvimas, socialinis verslas, tekstilės perdirbimas“, – ką šiandien veikia, vardija ji. Kaip sako, žmonės čia gali atnešti pataisyti rūbus, pakeisti užtrauktuką, ant rūbo uždėti dekoraciją.

Ji pasakoja, kad užsiimti siuvimu ir rūbų taisymu gali ne visi – reikia turėti labai daug kantrybės, kruopštumo ir darbštumo.

„Man tai labiau hobis ir savęs išreiškimas, ką galiu sukurti. Čia turiu būti ir dizainerė, domėtis mada“, – sako ji.

Palmira pasakoja anksčiau dirbusi Plungėje – liaudies kūrybos gaminių įmonėje, kur užsiėmė tekstilės mezgimu, o dirbti sau pradėjusi 1994-aisiais.

„Aš nuo pat mažens mėgau megzti, bet 1994 m. nebuvo darbų, todėl pradėjau savo verslą. Vaikai buvo maži, dirbdavau namie – ir siūdavau, ir megzdavau, ir rūbus taisydavau“, – atsimena ji.

Palmira juokiasi, kad jai atrodo, jog ji siuvimu užsiima jau visą amžių ir jeigu dabar reikėtų dirbti kitą darbą, yra įsitikinusi, kad nieko kito paprasčiausiai nemokėtų.

Paklausta, ar Rietave turi daugiau konkurencijos, ji teigia, kad pataisyti rūbą gali ir kita siuvėja, bet tokios, kuri ir megztų, daugiau nėra.

„Bet konkurencijos ir nebijau. Dirbu savo darbą ir viskas“, – sako ji.

Paklausta, ar klientei užsinorėjus galėtų pasiūti ir vestuvinę suknelę, moteris pasakoja, kad nuotakai vestuvėms yra siuvusi švarką.

„Turėjau tokį iššūkį, reikėjo pasiūti klasikinį baltą švarką, iškirpti detalę, prisluoksniuoti tiuliu. Bet man iššūkiai patinka, nes tada eini į priekį, tobulėji. Todėl ir suknelės neišsigąsčiau“, – sako ji bei užsimena apie savo svajonę.

„Svajoju sukurti savo drabužių liniją, tačiau dabar visai neturiu tam laiko. Kol kas dar nežinau, kas tai bus.

Dabar ruduo, žmonės užsisakinėja megztinius, sukneles, kepures, prasideda mezgimo sezonas“, – sako Palmira.

Ji pasakoja, kad savo verslu užsiimant nuo 1994 metų, mesti veiklą mintis buvo tik kartą.

„Turėjau labai daug užsakymų ir kai dirbau viena, nebespėjau.

Visi reikalavo greitai, nėjo rasti darbuotojų. Mano vyras tada juokėsi, kad išparduočiau visas siuvimo mašinas, siūlus ir klausė, ką veiksiu. Sakiau, kad eisiu silkes tvarkyti, bet viskas tuo ir pasibaigė“, – prieš 10 metų nutikusį pokalbį pasakoja ji.

Drauge su Palmira, tose pačiose patalpose dirba ir „Spygliuko siuviniai“ įkūrėja Edita Rapšienė.

Edita Repšienė

Moteris čia įsikūrusi dar visai neseniai ir sako užsiimanti vaikiškų drabužių siuvimu, kambario aksesuarus, dekoracijas, taisanti rūbus, taip pat darbuotis padedanti ir Palmirai.

„Močiutės perka anūkams, bet nemažai mano rūbelių yra išsiunčiami į užsienį, dovanoms“, – sako ji.