Su ne vienerius metus amerikiečių, britų bei norvegų firmų pardavimų strategu Baltijos šalių, Vakarų ir Rytų Europai, Vidurinei Azijai bei Artimiesiems Rytams dirbusiu, šiandien „WoW University“ Naujos kartos lyderystės kurse savo žiniomis besidalinančiu T. Kriščiūnu kalbamasi apie šiandieninę situaciją darbo rinkoje, esminius mūsų laukiančius pokyčius ir apie tai, ką turėtų suprasti pranašesnėmis už konkurentus siekiančių tapti kompanijų lyderiai.
– Tomai, kai kalbame apie ateities organizaciją, kokį matote ryškiausią mūsų laukiantį pokytį?
– Kalbat apie darbą biuruose, vienareikšmiškai – darbuotojų įvairovė (ang. diversity). Turiu omenyje tautybes, religijas, seksualinę orientaciją ir pan. Tai jau šiandien sparčiai vyksta didžiojoje dalyje pasaulio ekonomikų. Teks išmokti visiems gyventi ir dirbti kartu.
Lietuvoje kol kas gyvename tarsi burbule. Nors garsiai kalbame apie tai, koks, tarkime, Vilnius yra inovatyvus miestas, pilnas aukštųjų technologijų bendrovių, vienaragių-startuolių, tačiau pasaulio mastu mes toli gražu nesame lyderiai. Iki tikrosios lyderystės mums dar toli. O viena iš svarbių priežasčių, kodėl taip yra – pas mus per maža darbuotojų įvairovė. Pažanga, progresas, jėga, galvoju, kyla iš įvairovės. Inovatyviausių miestų šimtuke vyrauja diversifikuoti miestai (gal tik išskyrus Kiniją). Norint esminio proveržio, išėjimo į tarptautines rinkas, kuriant pasaulinio žinomumo produktus, reikia įvairovės.
Apie „new normal“ gal net ir nekalbėsiu – akivaizdu, kad biurų darbuotojai derins darbą biure su darbu iš namų.
– Galbūt mūsų organizacijose darbuotojų įvairovės mažiau, nes iš esmės esame maža šalis?
– Kažkiek tiesos tame yra. Vis dėlto, pagalvokime apie tokius miestus kaip: Kopenhaga, Oslas, galų gale – Talinas. Estijos sostinė daug atraktyvesnė startuolių, vienaragių kūrėjams negu Vilnius. Aišku, dar daug kas priklauso ir nuo kiekvienos valstybės teisinės bazės. Vis dėlto, darbo jėgos Lietuvoje trūksta. Įdomu tai, kad žmonių trūkumas mūsų šalyje yra labai sena problema. Ji tęsiasi nuo Vytauto Didžiojo valdymo laikų. Buvome milžiniška valstybė su viena rečiausių apgyvendintų teritorijų. Apsiginti, išsilaikyti, susisiekti buvo labai sudėtinga.
Prieš 30–35 metus Lietuvoje buvo 3,7 mln. gyventojų, dabar jau tik 2,7 mln. Nenoriu pasakyti, kad mūsų tauta išnyks. Turime Estijos, Latvijos, Kipro, Maltos, mano antrųjų namų Bahreino pavyzdžius. Visgi, siekiant didinti šalies vidaus produktą, investuoti į technologijas,vystyti tradicinę pramonę, dirbančiųjų reikės.
Lietuvoje jau turime dalį darbo imigrantų ukrainiečių, baltarusių. Toliau, manau, seks žmonės iš Vidurinės Azijos. Po to – iš Pakistano, Indijos, Bangladešo. Nors daug kam nepatiks, ką pasakysiu, bet, jeigu mums šiandien trūksta 200 tūkst. darbuotojų, tai Lietuva galėtų priimti ir apie 100 tūkst. darbo imigrantų. Pavyzdžiui, į Persijos įlankos šalis atvažiavę dirbti įvairiausių tautybių žmonių, bet ten labai aiški sistema. Darbo leidimuose nurodyta, ką gali ir ko negali dirbti. Užimti aukštesnę poziciją labai sudėtinga – jei atvažiavai atlikti vieno darbo, kitokį gauti praktiškai neįmanoma.
Socialinė rūpyba didžiąja dalimi yra darbdavio reikalas. Lietuvoje galėtume sukurti panašią sistemą.
Neabejotinai daugės ir mišrių šeimų, bet bendruomenės turi tendenciją laikytis kartu. Ir, manau, kad kurie atvykėliai mūsų šaliai gali tapti lojalesni nei kai kurie Lietuvos piliečiai.
– Apie tai, kad Lietuvoje trūksta darbuotojų, kalbama nuolatos. Neva darbdaviai neriasi iš kailio, kad tik ateitum dirbti. Vis dėlto, kai realiai reikia įsidarbinti, tai yra sudėtinga – kalbu apie piliečius, specialistus. Reikalavimai aukšti, konkurencija didelė, o atlyginimai – vidutiniai arba mažesni. Kaip pakomentuotumėte šią situaciją?
– Žinote, yra dvi medalio pusės. Yra žmonės, kurie jau dirba organizacijoje, ir žmonės, kurie dar darbo ieško. Solidaus darbo.
Tie, kurie dirba, dažniausiai turi labai geras sąlygas. Šiandien jie gali leisti sau būti iti jautrūs, reikalauti darbdavio dėmesio, rūpesčio, lankstumo, būti svarbiais. Vien finansinis atlygis jų jau taip stipriai nemotyvuoja, kaip, tarkime, faini kolegos darbe ar organizacijos kultūra bei vertybės.
Įstatymai vienareikšmiškai yra darbuotojo pusėje. Jeigu žmogus vaikšto į darbą, dar ir kažką padaro, pakeisti jį labai sudėtinga.
Ir yra tie, kurie darbo neturi, neteko. Arba sąžiningesni prisipažįsta, kad pasijutę per geri savo darbo vietai, trenkia durimis ir išeina. Tikisi, kad juos tuoj kažkas griebs, bet taip dažniausiai nenutinka. Konkurencija didelė, darbdaviai nori samdyti geriausius.
Dar vienas dalykas – mano galva – darbdavys dėl visų socialinių garantijų, kurias užkrauna Europos Sąjunga, vengia ir ateityje dar labiau vengs darbo sutarčių. Kur tik gali, samdys nepriklausomą specialistą, t.y. freelancer‘į.
Darbuotojų užimtumą apskritai labai klaidinga generalizuoti. Tarkime, situacija su IT kompanijomis. Joms Lietuvoje tikrai trūksta žmonių. Darbdaviai neriasi iš kailio, pasitelkia viešųjų ryšių specialistus, kad formuotų jų kaip nuostabiausio darbdavio įvaizdį, patys investuoja į žmonių perkvalifikavimą ir pan.
O dėl atlyginimų, aš kaip įmonės vadovas galiu pasakyti paprastai – norint daugiau mokėti, reikia turėti iš ko, o kad turėti iš ko, turi kilti atitinkamos prekių ir paslaugų kainos.
Iš esmės matau, kad einame į Skandinavijos pusę, kur ir kainos didesnės, ir atlyginimai.
Iš kitos pusės – taip, yra darbdavių, kurie mokėti gali, bet nenori. Tam yra nustatytas minimalus mėnesinis atlyginimas, kurį valstybė vistiek turės nuolatos auginti. Ir aš tam asmeniškai labai pritariu. Kad ir iki Airijos lygio, kur jis,berods, siekia apie 1600 eurų.
– Dalyvausite „WoW University“ Naujos kartos lyderystės kurso metu vyksiančioje diskusijoje apie ateities organizacijas. Kokius tris esminius dalykus turėtų suprasti lyderis, kad šiandien ir ateityje galėtų sėkmingai vadovauti kompanijai?
– Pirmas dalykas – organizacija privalo būti pranešesnė už konkurentus, kad uždirbtų daugiau ir tvaraus pelno. Paprastai kalbat – outperform‘inti konkurentus. COVID-19 sukeltas sąmyšis parodė, kad vadovavovimo patirties neturintys lyderiai pelno klausimą sprendė staigiai mažindami personalą. Tie, kurie turi daugiau kompetencijos, supranta, kad ilgalaikėje perspektyvoje toks spredimas nėra geras. Atleisti žmones paprasčiau nei surinkti iš naujo. Ir jie dabar dėl to kenčia.
Antras dalykas – pelną organizacijai atneša klientai. Turėdami itin glaudų ryšį su klientais, čia labai daug lemia įmonės darbuotojai. Priklausomai nuo to, kaip elgiasi lyderis, darbuotojai gali dirbti taip lyg būtų kompanijos savininkai arba taip, lyg kompanija jiems visai nerūpėtų. Gali būti sukūręs geriausių strategijų, bet be įmonės vidinės kultūros, iš jų naudos nebus. Nes šiame susitikime darbuotojas – klientas sukuriama vertės zona. Todėl klientai ir renkasi įmonės paslaugas arba produktus.
Todėl protingos, į ilgalaikę perspektyvą žiūrinčios įmonės nuolatos investuoja į savo darbuotojus, kurie kuria įmonės kultūrą bei inovacijas.
O kas gi jas kuria? Jau mano anksčiau minėta darbuotojų įvairovė. Jei nori prekiauti, teikti paslaugas visame pasaulyje, privalai taikytis prie skirtingų rinkų. Suvokti skirtumus ir atrasti kelius. Vienų tautybių žmonės norės vienokių produktų, kitų – kitokių. Klientai tampa įvairūs, todėl įvairovė būtina ir pačioje organizacijoje.
– Skirtingų kultūrų darbuotojai, manau, lyderiams yra nemenkas iššūkis: kaip integruoti, kaip sukurti darnią visumą, išvengti nesusipratimų ir išnaudoti jų potencialą?
– Progresyvios organizacijos, tarkime, „Microsoft“, BBC, „Bloomerg“ ir kt. turi tokią pareigybę kaip diversity manager (liet. įvairovės vadybininkas) ar pan. Šių žmonių darbas užtikrinti sklandų mišrių komandų darbą. Esmė ta, kad lyderiaujančios įmonės mąsto, kaip išnaudoti turimą potencialą ir nesijaudina dėl to, kas neišvengiama.
Žmonių įvairovė ir įtraukimas organizacijose yra tvarios ekonomikos dalis. Atvirai kalbant, tikėjausi, kad COVID-19 paskatins kompanijas mąstyti tvariau. Kad žmonija, verslas pradės rūpintis, jog svarbiau ne kiek pelno uždirbi, bet kaip uždirbi. Paradoksas, bet žmonija prie pandemijos labai greitai prisitaikė, tai, deja, čia esminių pokyčių neįvyko.
Atsimenu, vaikystėje, kai norėdavau meistrauti, tėtis paduodavo seną vinį. Ištiesindavau jį ir vėl naudodavau. O ką dabar darome? Metame vos panaudotą lauk ir gaminame naują.
Pakalbėkme apie skurdžiausias Afrikos, Azijos valstybes, kur žmonės išgyvena už vieną dolerį per dieną. Jis gali nuogas vaikščioti, bet telefoną turės. Vartojimas – milžiniškas. Juk keičiame telefonus ne dėl to, kad neveikia, bet kad gautume madingiausią blizgutį. Taip vartojant, anksčiau ar vėliau ištiks resursų krizė. Tą matome jau dabar.
Visgi, noriu baigti optimistine gaida – asmeniškai aš stipriai tikiu įvairove, nes pasaulis akivaizdžiai tapo susietas ir matomais, ir nematomais ryšiais.
