Pandemijos metais „Lelija“ patyrė nemažai sunkumų. Registrų centrui pateiktoje įmonės metinėje ataskaitoje rašoma, kad per 2020 m. įmonės pardavimo pajamos smuko ketvirtadaliu iki 4,8 mln. Eur, grynasis pelnas paaugo 15 proc. iki 22,7 tūkst. Eur.
Be per pandemiją sumažėjusių gamybos apimčių ir pardavimo, auga gamybos kaštai – energetikos kainos, atlyginimai. Siekiant optimizuoti ir racionalizuoti įmonės veiklą, rugsėjį „Lelija“ pardavė apie 28 tūkst. kv. m gamybinį kompleksą sostinės Panerių gatvėje. Tačiau vadovė tikina, kad įmonės gamyba čia nestoja, dalį patalpų „Lelija“ nuomosis ir toliau vykdys savo veiklą.
„Lelija“ per visą veiklos laikotarpį pastatė keturis fabrikus, rekonstravo Liškiavos vienuolyną, įdarbino tūkstančius žmonių. Vienu metu po nepriklausomybės atgavimo čia dirbo net 4600 darbuotojų.
Tačiau šiuo metu įmonėje darbuotojų palaipsniui mažėja. 2015 m. čia dirbo per 1000, pernai 449, o šiuo metu – 381.
Nepaisant sunkumų, vadovė tikisi išlaikyti įmonės gamybą, ją efektyvinti ir didinti pardavimus.
„Lelijos“ filialai dar veikia Molėtuose, Rokiškyje, Kupiškyje, Šeduvoje, Širvintose. Lietuvoje įmonė turi devynias parduotuves, keletą kavinių, nuomoja patalpas.
Vilniaus Panerių gatvėje įsikūrusioje „Lelijoje“ apsilankė ir Delfi žurnalistai. Gamybos patalpose šiuo metu dirba apie 130 žmonių. Jie gamina vyriškus kostiumus, aprangą viešbučių personalui, moteriškus kostiumėlius, išeiginius drabužius, laisvalaikio paltus ir kt.
Vienu metu ceche vykdomi keli užsakymai. Pavyzdžiui, šiuo metu vienoje gamybos linijoje siuvami drabužiai kariuomenei, kitoje – moteriški švarkai, jų užsakyta apie 2500.
Gamybos apimtys priklauso nuo darbužių modelių, bet per dieną pagaminama apie 200 vienetų. Labai lengvų modelių čia galima pagaminti ir apie 1000 vnt., sudėtingesnių – apie 100.
Atrodytų, kad siuvimo srityje vyrauja rankų darbas, bet procesai čia pusiau automatizuoti: siuvimo mašinos užprogramuotos prisiūti tam tikrą detalę ar medžiagą, o siuvėjai belieka tinkamai padėti jos skiautę ir paspausti mygtuką.
Drabužių siuvimo, prekybos ir patalpų nuomos bendrovė „Lelija“ savo veiklą Vilniuje pradėjo 1947 m. Dabartinė įmonės direktorė G. Zaveckienė joje dirba nuo 1973 m., o direktorės pareigas eina jau apie 20 metų.
Aplankiusi visą pasaulį, buvusi alpinistė ir sportininkė, „Lelijos“ vadovė papasakojo apie savo pradžią įmonėje, ilgametę vadovavimo patirtį, siuvėjų darbą, išgyventas krizes ir sunkaus siuvimo verslo užkulisius.
– Jau labai daug metų dirbate ir vadovaujate „Lelijai“. Ar skaičiavote, kiek?
– „Lelijoje“ dirbu apie 50 metų. Atėjau čia dirbti, baigusi Kauno politechnikos institutą 1973 m., buvau cecho viršininkė ir vadovavau 610 žmonių. Vėliau 15 metų dirbau vyriausiąja inžiniere, dabar nuo nepriklausomybės metų esu direktorė.
Pamenu, ministrai kvietė į Klaipėdos fabriką eiti dirbti, statė siuvimo fabriką prie Vilniaus televizijos bokšto, ten taip pat ministras kvietė dirbti. Nežinau, kodėl jie prie manęs taip „kibo“, niekada nenorėjau dirbti viršininke (juokiasi).
– Vienoje įmonėje – daugiau nei pusę savo amžiaus. Kaip tiek metų neprarandate jėgų ir motyvacijos dirbti?
– Iš niekur jų neatrandu, jokio stebuklo manyje nėra. Norisi dirbti su žmonėmis: jų yra daug patyrusių, aš taip pat turiu daug žinių, ir daug metų bandome išlaikyti verslą, darbą ir žmones, užsakymus, patalpas, įrengimus ir t. t. Turime kontaktų su daug įmonių, praktiškai su visu pasauliu.
– Kai pradėjote čia dirbti ir vadovauti, kokie buvo pagrindiniai iššūkiai?
– Pagrindinis dalykas – priprasti dirbti su žmonėmis. Jei mechanizmas sulūžo, tai ką padarysi, reikia taisyti. Kas susiję su žmonėmis, su jais reikia rasti kontaktą: kaip chore – dainuoti, žaidžiant krepšinį – būti komandoje, taip kalbant apie siuvimą – siūti. Labai svarbu, kad jie kontaktuotų, vienas kitą suprastų, padėtų, patartų, ir ne tiek su manimi, kiek patys tarpusavyje. Jei aš kur nors nuklydusi, tai ir kitiems nesiseka, nėra rezultatų. Labai svarbu kolektyvo nuotaika, pozityvus nusiteikimas.
– Kaip sekėsi užmegzti pirmuosius ryšius su užsienio partneriais?
– Užsieniečiai, su kuriais mezgėme ryšius, – kapitalistai. Jie išmokę skaičiuoti, kaip gauti didžiausią naudą, paruošti taip bendrauti, panaudoti spaudimą, kad tik išspaustų iš mūsų maksimalią naudą.
– Kaip atlaikėte jų spaudimą?
– Ramiai. Kol jie užsiima spaudimu, mes geriame kavą. O paskui jau deramės, ko mums reikia.
– Papasakokite nuo pat pradžių, kokia buvo šio siuvimo verslo pradžia sovietiniais laikais?
– Mes statėme savo įmones. Kai atėjau dirbti, pirmiausia pradėjome statyti Rokiškio fabriką, vėliau man davė statyti Ukmergės marškinių siuvimo fabriką. Įrengėme patalpas ir nupirkome liniją marškiniams siūti buvusiose karinėse patalpose Kupiškyje.
Jau nepriklausomybės metais 1993 m. Molėtuose pastatėme fabriką kostiumams gaminti, jame dirbo 500 žmonių. Uždarius kuro aparatūros gamyklą, tiek žmonių liko be darbo. Visoje Lietuvoje buvo uždaromi fabrikai, žmonės išvaromi iš darbų, jie neturėjo ko valgyti. Mes juos priimdavome, vienu metu „Lelijoje“ dirbo apie 4600 darbuotojų. Tik vėliau jiems atsirado galimybių išvažiuoti į užsienį ir ten užsidirbti.
– Kur anuomet keliaudavo „Lelijos“ produkcija? Su kokiais partneriais teko dirbti?
– „Lelija“ buvo pirmoji ir vienintelė įmonė, kuri dar sovietiniais laikais tiekė savo gamybos prekes – vyriškus kostiumus iš drobės audinių – į Paryžių. Marškinius tiekėme iš Ukmergės siuvimo fabriko į Austriją ar Šveicariją.
Vėliau, 1988–1989 m., „Lelija“ buvo modernizuota, dar esant sovietinei santvarkai gavome 6,5 mln. JAV dolerių reorganizavimui, rekonstravimui vykdyti ir visiems Vilniuje gamybiniams procesams atnaujinti: automatizavome paruošiamuosius, siuvimo procesus ir t. t. Kadangi modernėjome, užsieniečiai išgirdo apie mus, kostiumų gaminti atvažiavo įmonių iš JAV, Ispanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Švedijos, Norvegijos. Visi norėjo, kad pagamintume milžiniškus kiekius – tūkstančius – gaminių, daugiausia aukštos kokybės vyriškų kostiumų, paltų, moteriškų kostiumų.
– Su kuo dabar dirbate?
– Su kuo randame, su tuo dirbame. Įvairios Europos įmonės užsakinėja, bet apimtys ne tokios milžiniškos kaip anksčiau. Mūsų pajėgumai buvo milžiniški, visą produkciją ėmė užsieniečiai. Tiek amerikiečiai, tiek ispanai, skandinavai, vokiečiai, prancūzai, anglai ir kt. Tačiau dabar, norint pakliūti į Paryžiaus prekybos centrą su lietuviškomis prekėmis, reikia milijardų.
Kas ta Lietuva po šluota? Lietuva nieko nedaro, kad pasauliui pateiktų savo prekes. Tai su kuo mes bendrausime? Pasaulis bendrauja milijardais. Lietuva su tekstilės prekėmis galėjo eiti į Europos rinkas, bet dabar neturi su kuo. Tekstilės fabrikai visi uždaryti.
– Kada įvyko esminis lūžis gamybos srityje, kai apimtys pradėjo mažėti? Išgyvenote ne vieną krizę. Kuris metas buvo sunkiausias per visą laikotarpį?
– Labai daug gaminome, o paskui Lietuvoje pradėjo gerėti gyvenimas, brangti energetika, didėjo mokesčiai, atlyginimai, atsidarė keliai į Indiją, Kiniją ir t. t.
Prisimenu, kai įstojome į Europos Sąjungą, labai daug gaminome Amerikai, per metus po du kartus tekdavo skristi aptarti kito sezono užsakymų. Savininkas man sako: „8 metus dirbame su jumis, bet Lietuva stoja į ES, prisideda 13 proc. muitas, aš tiek mokėti negaliu. Tokio pabrangimo negaliu pakelti.“ Viskas, išvažiavo į Indiją.
Kiti taip pat: uždarė mūsų atominę, pradėjo brangti energetika, ėmė dar labiau augti atlyginimai. Jie auga – gerai, bet niekas nekalba, kad su tuo augimu ir mokesčiai velka uodegą. Bulgarija šluosto mums nosį, nes ten mokesčiai mažesni.
Tada čia atvyko „Hugo Boss“, daug gamino, bet vėliau Turkijos laisvojoje ekonominėje zonoje pasistatė keturias linijas. Ten buvo daug pigiau, turkai geriau specialistus paruošia, kokybiškai dirba, turi audinių, o Lietuva visus tekstilės fabrikus uždarė. Pas mus dirbo 500 žmonių, visi jie liko be darbo.
Tas pats vyko Rokiškyje – 2006 m. buvome investavę apie 15 mln. litų, įrengėme kostiumų gamybos liniją, dirbo dvi pamainos, iš viso apie 500 žmonių. Prieš dvejus metus partneriai išvažiavo į Bangladešą, pastatė 3000 darbuotojų fabriką. Klausiau, kodėl blogai Rokiškyje. Atsakymas paprastas: „Mums buvo labai gerai, bet tavo kaina penkis kartus didesnė nei ten su transportu ir muitais.“ Visi europiečiai taip kalbėjo.
– O kaip pandemija paveikė įmonės veiklą? Kaip dabar, praėjus pusantrų metų nuo pandemijos pradžios?
– Dabar sudėtingas laikas, nes gaminame aukštos kokybės gaminius, klasikinius kostiumus, o visi dvejus metus sėdi namuose su šortais. Niekam nereikia geros kokybės drabužių: niekas nebeina nei į teatrą, vestuves, koncertą, nei į kitus susitikimus. Lietuvoje dabar daugiausia parduodami pigūs arba dėvėti drabužiai. Pernai buvo uždarytos parduotuvės, kabėjo neišparduotos prekės, parsivežėme jas atgal.
Mūsų pardavimo apimtys buvo sumažėjusios 100 proc., dabar po truputį gamyba pradėjo atsigauti, nes visur atidarė parduotuves. Apžvelgiant šiuos metus, įplaukos sausį buvo kritusios iki 270 tūkst. Eur su PVM. Šiuo metu iš viso turime 599 tūkst. Eur įplaukų. Rugpjūtį pagaminome 14,6 tūkst. vienetų įvairių gaminių.
– Kiti gamintojai, per pandemiją netekę užsakymų, bandė persiorientuoti – gaminti medicinines kaukes, drabužius ir t. t. Ar nebandėte šios taktikos?
– Jei tavo procesai – už 15 mln. eurų, o persiorientuoji siūti šortus po 2 eurus, tai iš ko gyventi? Dvejus metus siuvome viską: kaukes, vienkartinius chalatus, bet kaip iš to pragyventi? Kas už kaukę mokės tiek, kiek už kostiumo rankovę? Kaukių užsakymą įvykdėme, mums pavyko, apie milijoną jų padarėme, nes tuo metu niekas kaukių negamino, o paskui jas pradėjo vežti iš Kinijos po vieną centą. Mūsų kaukių kainos po vieną eurą jau tapo labai didelės.
– O kaip su investicijomis į gamybą – ar per pandemiją jos taip pat stojo?
– Mūsų gamybos procesai dideli. Jei keiti asortimentą, pavyzdžiui, gamini švarkus ir nori pradėti gaminti marškinius, turi visą įrangą iššluoti ir nusipirkti naują. To mes nedarome. Kai gaminame švarką ir kai staiga tenka gaminti kokį nors trikotažinį drabužį, reikia specialių mašinų, specialių siūlų, tad turime visa tai įdiegti. Visa tai darome nuolatos ir per pandemiją.
Tai nėra milijoninės investicijos; Rokiškyje reikia, tarkim, keturių mašinų po 70 tūkst. eurų, tai arba jas perkame ir siuvame, arba Rokiškyje uždarome ir visus išvarome. Nusprendžiame, kad perkame ir siuvame.
– Visoje Lietuvoje drastiškai trūksta darbuotojų, darbdaviai skundžiasi, kad nėra kam dirbti. Ar šiuo metu susiduriate su šia problema?
– Mums darbuotojų kiek reikia, tiek jų turime. Šiuo metu dirba apie 400. Kažkada turėjome net 4600, bet iš Lietuvos visi išvažiuoja, išvažiavo ir iš mūsų. Dabar užsienyje gyvena jaunimas, tai mūsų darbuotojams reikia važiuoti padėti prižiūrėti vaikus, kas nors suserga, reikia taip pat išvažiuoti.
– O kiek jų ateina naujų, baigusių profesines mokyklas? Ar kas nors dar renkasi šią profesiją?
– Kiek jų baigia ir kiek mokosi, nežinau. Pas mus niekas neateina. Darbuotojus pasiruošiame patys, su įrengimu išmokti dirbti užtrunka apie šešis mėnesius. Niekas jų ir negali paruošti. Vienas automatas kainuoja 75 tūkst. eurų, turi būti energetinių linijų, o mokinių nėra kur daugiau mokyti. Mokyklos neturi tokių įrenginių.
– Kuo skyrėsi siuvėjų darbas anuomet ir dabar?
– „Lelija“ įsikūrė po karo, 1947 m. Buvo apmokyta ir priimta daug žmonių. Kai aš atėjau čia dirbti, buvo vien vyrai, daug gerų siuvėjų. Visi siuvėjai siuvo mechaninėmis mašinomis, automatikos nebuvo. Dabar procesai automatizuoti. Mašinos, tarkime, užprogramuotos prisiūti lipduką, – moteris padeda lipduką, paspaudžia mygtuką, visa kita padaro siuvimo mašina. Svarbiausia – gerai padėti. Mašinos palengvino darbą ir dabar daugiau uždirbama, nes darbuotojai padaro daugiau. Taigi reikia ieškoti automatų, automatizuotų darbų, kad žmonės galėtų užsidirbti.
– Lietuvos viešoje erdvėje siuvėjų darbą neretai prilygina vergovei. Ar taip buvo visada, ar anksčiau ši profesija buvo gerbiama, prestižinė?
– Lietuviai visi vergai, jeigu reikia dirbti. Bet šitaip psichologiškai auklėti negalima. Lietuviams – viskas vergovė. O siuvėjos darbas yra darbas. Dabar čia visi švaistosi klišėmis – prestižas, ne prestižas. Joks tai ne prestižas, tai buvo gyvenimas. Natūralus gyvenimas ir gamyba.
– Neseniai kalbinau vieną labai laimingą ūkininką, kuris pardavė savo siuvyklas Vilniuje ir kituose miestuose, dabar gyvena ramų ir laimingą gyvenimą, augina arklius. Pasakojo, kad siuvimo verslas jam buvo labai sunkus iššūkis: pirmiausia sunku rasti darbuotojų, kitas dalykas – visi kaltina, vadina vergvaldžiu, nes jei užsakovas nesumoka laiku, negali mokėti atlyginimų. Jam to buvo per daug, todėl pasitraukė. Ar tai išties toks sunkus verslas?
– Jis metė šį verslą, nes teisingai pasakė – visi eina, ieško ir patys nežino, ko. Kokių nors lengvatų. Darbas yra darbas, jis nėra lengvas. Siuvėjos darbas panašus į gero muzikanto darbą. Ji aštuonias valandas su pirštais visu kūnu turi dirbti prie siuvimo siūlės, muzikantui, kai pagroja, dar paploja ir gėlių duoda. O siuvėjai sako – parduok pigiau, duok už dyką. Toks ir skirtumas tarp šių dviejų profesijų – čia dirba akys, rankos, kojos.
– O Jums niekada nekilo tokių abejonių ir minčių viską mesti, nes per sunku?
– Jei žmogus turi minčių mėtytis, tai kurių galų jis atėjo į šią žemę? Jis atėjo daryti ją gražesnę.
– Papasakokite šiek tiek, kaip atrodo jūsų darbo diena.
– Mes dirbame nuo pusės devynių, o aš ateinu anksti. Man reikia važiuoti per visą miestą, gatvės užkimštos, labai ilgai važiuodavau. Anksčiau dar ceche dirbdavo dvi pamainos, dabar viena. Viena pradėdavo dirbti 7 val. ryte, aš taip pat pradėdavau ir vis dar pradedu darbus.
Kaip Tėve mūsų: peržiūriu, kaip iš vakaro susidėliojo, ar įsijungė visą įrangą, ar nėra kokių nors sutrikimų, ar ko nors reikia, tada ateinu į biurą, čia jau būna ir kitų vadovų. Žiūrime dokumentus, ką mes šiandien turime padaryti. Gal ką nors apskaičiuoti, suprojektuoti, gal į parduotuvę, ką nors reikia nuvežti ar į filialą nuvažiuoti, tada aptariame kitą savaitę. Ar visos medžiagos atvežtos, ar yra visos mašinų detalės. Kartais reikia ir į komandiruotę važiuoti.
– Tikriausiai esate pusę pasaulio apkeliavusi. Ar vis dar vykstate į komandiruotes?
– Turėjau daug komandiruočių, bet keliavau ir sporto reikalais. Buvau alpinistė, vaikščiodavau po kalnus, užsiiminėjau dviračių sportu, buvau instituto komandoje.
O dabar didžiosios Europos įmonės, kurios užsakydavo gaminių, kol kas dirbti nepradėjo. Jos ir pačios nevažiuoja pas mus ir mūsų nekviečia, tad kol kas nėra bendravimo. Pernai ir šiemet iš užsienio niekas nebuvo atvažiavęs. Kitas dalykas – prekių reikia minimaliai, nes žmonės dar sėdi namuose ir nesirengia mūsų drabužiais. Kažkiek jų reikia, nes, pavyzdžiui, viešbučių darbuotojai turi rengtis.
– Ačiū už pokalbį.
