Laura ir Vaidas Virkščiai įsikūrę Pakruojyje, visai netoli Pakruojo dvaro.

Jiedu savo istoriją pradeda pasakoti nuo to, kad jau yra treji metai, kaip jie grįžo iš emigracijos.

„Buvome Anglijoje, ten išvykome 2003 metais, iš viso ten pragyvenome 16 metų.

Išvykome užsidirbti, bet planas buvo, kad ten būsime du mėnesius, bet tas laikas greitai prabėgo, taip ir likome“, – pasakoja Vaidas.

Pora sakosi iš pradžių dirbę pačius paprasčiausius darbus, vėliau geriau pramokę kalbą, todėl atsiradusios geresnės darbo pozicijos, aukštesni atlyginimai.

Paskutinis darbas, kurį dirbo Vaidas, kaip pasakoja, buvo statybose. Vyras užsiėmė apdaila. Kol kalbamės jis prasitaria, kad ir šios edukacijų salės įrengimas yra tikrų tikriausias jo rankų darbas.

„Taip jau sakoma, kad svetimame krašte pranašu nebūsi.

Buvo toks momentas, kad arba važiuojame namo dabar, arba išvis nebevažiuojame. Taip ir grįžome“, – sako Vaidas ir tikina, kad jam palikti Angliją ir grįžti į gimtinę nebuvę sunku.

„Gal Laurai buvo sunkiau. Vis tiek ten yra likę mūsų draugai“, – teigia jis.

Vyras pasakoja, kad jis prieš išvažiuojant padėjo tėčiui tvarkytis žemės ūkyje, o dabar sugrįžęs vėl grįžo į senąsias pareigas.

„Dabar jam vėl padedu“, – teigia jis.

Šeima jau anksčiau planavusi, kad sugrįš į Lietuvą, todėl dar 2014-aisiais pradėjo savo namo, kuriame ir lankomės, statybas.

„Statėme su mintimi grįžti. Čia, kur sėdime, turėjo būti baseinas. Fantazija visada didelė, bet kai pradedi skaičiuoti, kaip viską išlaikyti, kitas dalykas“, – juokiasi Vaidas.

Šakočių verslą pora sakosi labiau sugalvoję Laurai užsiimti.

„Pakruojyje nėra tokio dalyko, kad kažkas keptų senovinius naminius šakočius, kur į sudėtį įeina sviestas, grietinė ir kt., bet be jokių negerų pridėtinių dalykų, tokie, kaip E priedai“, – sako ir pati Laura.

Lapkričio 29 dieną buvo lygiai dveji metai, kaip šeima užsiima šiuo verslu.

Paklausti apie receptūrą, jiedu sakosi, kad jie ją gavę labai seną ir ji yra neatskleidžiama.

„Mums ją patikėjo ir mes ją stengiamės išlaikyti ir jos nepakeisti. Ji mums pasiteisino 100 proc.“, – teigia Laura.

Čia šakočius galima ne tik įsigyti, bet ir ateiti pažiūrėti, kaip jie yra kepami.

„Juos kepti išmokome nuo nulio daug mokydamiesi, o dabar jais penktadieniais prekiaujame Pakruojo turgelyje, yra ir nemažai užsisakančių telefonu“, – sako ji.

Visgi Vaidas teigia, kad šakočių kepimo verslas, nors šeima ir yra įdarbinusi keletą žmonių, nėra pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis.

„Turime įdarbinę dvi merginas, taip pat dirba ir Laura, tai atlyginimą išmokame, už elektrą susimokame, kažkiek lieka, o aš toliau ūkininkauju“, – atvirai sako vyras.

„Tai daugiau veikla man“, – priduria ir ji pati ir aiškina, kad per savaitę jie iškepantys keliasdešimt šakočių, o šventiniai laikotarpiai, pasak jos, visada būna pilnai užimti.

Pats Vaidas tikina niekada nesigailėjęs, jog paliko Angliją.

„O ko gailėtis?

Šiai dienai aš čia būdamas galiu uždirbti tiek pat, kiek būdamas ten. Čia gali laisvai užsidirbti, tik reikia turėti galvą ir noro tai daryti, o dejavimas, kad nėra darbų.... tegu dejuoja tie, kam patogu. Visada yra išeičių“, – sako jis.