Kai atvykstame į Rietavą, sukame į Plungės gatvę, kurioje ir įsikūrusi įmonė. Mus pasitikęs p. Almutis vedasi į savo kabinetą antrame aukšte, sodina prie stalo, siūlo arbatos bei iškart klausia, ką norime sužinoti.
Paklaustas, kaip laikosi, jis iškart prisipažįsta, kad pats čia, įmonėje, daugiau atostogauja nei dirba.
„Aš pakontroliuoju“, – juokiasi jis ir sako, kad dabar verslą perėmę trys jo sūnus.
Jo įkurta įmonė dabar užsiima statybiniais darbais, kelių tiesimu, hidrotechniniais sprendimais, atlieka gerbūvio darbus, rekonstruoja viešąsias erdves.
„Darome viską, tik tilto per Baltiją dar nestatėme.
Po žemėmis esame pakloję apie 470 km vandentiekio ir kanalizacijos, esame pastate apie 22 valymo įrenginius Lietuvoje, 2 Estijoje ir dar tiek pat Latvijoje“, – giriasi jis.
Pasakodamas apie įmonės įkūrimo pradžia, verslininkas sako, kad įmonė buvo privatizuota ir anksčiau vykdė tik melioracijos darbus.
„Privatizuojant įmonę dalis jos atskilo. Kolega vykdė veiklą atskirai, o iš visų 450 žmonių mums liko apie 350, todėl, galima sakyti, susitraukėme“, – atsimena jis.
Pastebime, kad nors įmonė įsikūrusi pačiame Rietave, jos pavadinimas sufleruoja apie Plungę.
A. Bieliauskas sako, kad taip nutikę dėl to, jog anksčiau čia buvęs Plungės rajonas.
„Todėl ir buvome „Plungės lagūna“, o pakeisti pavadinimą į „Rietavo lagūna“ vėliau jau būtų buvę labai brangu.
Taip pat jau buvome padarę gerą įdirbį su pavadinimu, sudalyvavę konkursuose“, – aiškina jis.
Iškart po privatizavimo įmonė daug dirbo su Rusija, o vėliau, maždaug 1995-aisiais, intensyviai darbus pradėjo ir Lietuvoje.
„Tapome didelių užsienio kompanijų subrangovais ir atsigavome“, – sako jis.
Kol p. Almutis pasakoja apie įmonės įkūrimo pradžią, prie pokalbio prisijungia ir jo sūnus, dabartinis
„Plungės lagūnos“ generalinis direktorius, Darius Bieliauskas.
Jis sako, kad dabar įmonė daugiausia darbuojasi zonoje nuo Šiaulių iki Klaipėdos, kur vykdo vieną didesnių projektų – Danės rekonstrukcijos darbus, bei skaičiuoja, kad dabar kompanijoje dirba apie 260 žmonių.
„2020-aisiais pasirašėme apie 80 sutarčių, o iš viso per metus dalyvavome ir nelaimėjome apie 180 konkursų.
Pernai metais apyvarta buvo 22,5 mln. Eur“, – sako Darius, o p. Almutis prideda, kad per visus jo vadovavimo metus vienas skaudžiausių praradimų buvo susijęs su „Snoro“ banko bankrotu. Įmonė tada neteko 6 mln. litų.
„Ten mums buvo pervestas avansas darbams atlikti ir visi tie pinigai dingo, o darbus tai vis tiek reikėjo padaryti. Buvo skaudu“, – atsimena p. Almutis, o sūnus prideda, kad įmonei vėliau iš tų pinigų pavyko atgauti vos 100 tūkst. Eur.
„Iššūkių buvo, bet mano tėtis nėra tas žmogus, kuriam reikia turėtų „Lamborghini“. Mes uždirbame ir investuojame į įmonę“, – sako Darius bei tikina, kad darbuotojų kaita įmonėje nėra didelė.
„Būna, trumpam išleidžiame į užsienį. Buvo Danijoje dabar du mėnesius žmogus, grįžo, toliau dirba pas mus“, – pasakoja jie.
Vidutinis atlyginimas šioje įmonėje, „Sodros“ duomenimis, rugpjūtį siekė 1408,48 Eur neatskaičius mokesčių.
p. Almutis turi dar du sūnus, kurie taip pat jam padeda versle. Pakalbintas apie juos ir kaip draugiškai jie po truputį perima jo verslą, vyras graudinasi.
„Vienas prižiūri finansus, kitas atsakingas už akmenį, o trečias vadovauja čia.
Mes visi susirenkame, apsvarstome, pasitariame dėl sprendimų, bet mano parašas jau niekur negalioja. Aš vadovu pradirbau jau 43 metus“, – braukdamas ašarą sako p. Almutis.
Kaip prasitaria, jie visi šiandien užsiima ne tik statybos darbais, bet turi įkūrę ir dar vieną įmonę „Marmoarc“, kuri atlieka darbus, susijusius su akmeniu.
„Darome skulptūras, suoliukus, stalviršius virtuviniams.
Šioje įmonėje dirba 8 žmonės“, – sako Darius.
Vyrai netrukus planuoja atidaryti ir naujas patalpas, kurios bus skirtos akmens plokščių ekspozicijai.
