Seime Laisvės frakcijos posėdyje patarta situacija, kai laisvų darbo vietų skaičius yra rekordinis – rugpjūtį buvo 64,8 tūkst. laisvų darbo vietų.
„Per 30 metų, tokio kito skaičiaus nepavyko rasti. Tiek gyventojų gyvena Plungėje ir Raseiniuose kartu sudėjus“, – stebėjosi frakcijos atstovas Vytautas Mitalas.
Jis klausė, ar sugebėsime sukurti tokią sistemą, kurioje galėsime įveikti perkvalifikavimo slenkstį esantiems dviems šimtams tūkstančių registruotų bedarbių Užimtumo tarnyboje.
„Ar prisikasime prie tikrųjų tų priežasčių, kad darbo rinkos situacija gerėjtų, ir mūsų nedarbas toliau sėkmingai mažėtų, o laisvų darbo vietų skaičius nesukeltų tokių didelių nepatogumų mūsų augimui, mūsų verslui“, – svarstė V. Mitalas.
Verslo atstovai duria pirštu į išmokas bedarbiams – niekas nebenori dirbti, renkasi šešėlį, kur gali gauti didesnę naudą tiek iš privačios, tiek iš valstybės kišenės.
Tuo metu Vyriausybės atstovai kalbėjo ne apie išmokų mažinimą, bet į jų transformavimą, kad bedarbiams būtų suteikiama „meškerė, o ne žuvis“.
Bložienė: ar norėsime mokėti už picas po 20 eurų?
Restoranų tinklą valdančios įmonės „Burokėlis ir krapas“ vadovė Odeta Bložienė pasakojo, kad planuoja atidaryti 2 restoranus, jiems ieško 20 darbuotojų, tačiau jau šiuo metu darbuotojų stygius jaučiamas esamuose restoranuose. Ji teigė esanti desperacijoje.
„Turime 140 darbuotojų, 8 restoranus, tris prekinius ženklus. Tai darbuotojų skaičius yra toks nežmoniškas ir nenormalus, kad sukūrėme tokią poziciją kaip jaunesnysis padavėjas ir pradėjome jų ieškoti, į ją kviečiame prisijungti moksleivius nuo 16 metų“, – kalbėjo O. Bložienė.
Ji teigė kad nebėra kam atlikti paprastų kvalifikacijos nereikalaujančių darbuotojų.
„Praeitą savaitę Pilies g. restoranas Vilniuje negalėjo dirbti dėl darbuotojų stokos. Pylimo g. turėjome uždaryti virtuvę, nes neturėjome darbuotojų. Ką jau kalbėti apie aptarnavimo standarto laikymąsi, kuo buvome patrauklūs pastaruosius 7 metus“, – piktinosi verslininkė.
Ji pastebi, kad daug darbuotojų migruoja į technologijų sektorių, aptarnavimo sektoriuje žmonių jaučiamas didelis trūkumas, tačiau nėra ir atvykėlių iš kitų šalių.
Kita priežastis – maitinimo paslaugų sektoriuje tebeklestintis šešėlis, kai sąžiningas verslas priverstas nelygiai konkuruoti su nesąžiningu.
„Yra milžiniškas nebaudžiamumas. Galėčiau vardyti, kiek buvo pradėta tyrimų, kurie baigėsi niekuo – ir toliau siūlo 50 ar 100 eurų didesnius atlyginimus juodais. (…) Kai tavo pusę apyvartos sudaro darbo užmokesčio biudžetas, dar kalbėkime apie tai, kaip išaugo sąmatos, kad NT savininkai nori didesnių pajamų, kyla nuomos kainos, jau nekalbant apie įvairiausias kitas paslaugas“, – vertino O. Bložienė.
Ji patikino, kad paslaugų verslui sunku dar ir dėl to, kad dėl prastos reputacijos ir šešėlio šio sektoriaus nenori finansuoti bankai.
„Keli sau klausimą, o ką aš čia darau ir kaip toliau tas sektorius vystysis. Mes 3 metus nedidinome kainų, o dabar aš priversta tai daryti. (…) Ar ateityje mes norėsime mokėti už picas po 20 ar 30 eurų? Ar tikrai norėsime mokėti papildomai 10 ar 20 proc. aptarnavimo mokestį, jei norėsi, kad prie tavęs prieitų žmogus?“, – stebėjosi esama situacija O. Bložienė.
Ji pasigedo ir technologinio progreso, kuris leistų šių dienų poreikiams pritaikyti kasų sistemas, sudėtingas reguliavimas ir rinkos mažumas čia nepritraukia užsienio platformų.
„Progresas neįvyksta, kaip norėtume arba įsivaizduotume“, – kalbėjo verslininkė
Janulevičius: daugelis įmonių tiesiog pavargo dėti darbo skelbimus
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius pabrėžė, kad darbuotojų trūkumas yra viena pagrindinių problemų ir pramonės sektoriuje, esama situacija lemia, kad pramonė ima buksuoti ir šiemet IV ketvirtis ir I ketvirtis nebebus tokie optimistiniai, kaip anksčiau.
„Problemos yra, deja, tos pačios ir panašios. Žmonių trūkumas yra didžiulis, tai yra rekordinis skaičius, 64 tūkst. Daugelis įmonių tiesiog pavargo dėti skelbimus, ir manau, kad skaičius yra ir dar didesnis, galbūt 75 tūkst. laisvų darbo vietų. Turime 112 tūkst. struktūrinių bedarbių, kurie metus du nesuranda darbo vietos. Ką tai reiškia – arba šie žmonės iš tikrųjų nenori dirbti, arba čia kažkas yra ne taip“, – piktinosi V. Janulevičius.
Jis pasidalijo istorija apie atliktą eksperimentą, kuris parodė, kad registruoti bedarbiai iš tiesų darbo neieško
Jo nuomone, politikams reikėtų ryžtis nepopuliariai bet atsakingai reformai ir esamus 200 tūkst. bedarbius išskirstyti į grupes, sprendžiant kiekvienai grupei aktualias problemas, pradedant nesąžiningu darbo jėgos apmokestinimu.
Jis įspėjo, kad pramonė šiuo metu patiria ne vieną spaudimą, ne tik alyginimų ir produktyvumo disproporcijos augimą. Didelė problema – žaliavų kainų augimas, kapitalo trūkumas, panaikinti prekybos kreditai Kinijos rinkoje. Kyla didelė rizika, kad netekus konkurencingumo bus prarastos Vakarų Europos rinkos.
„Reikia mažinti tas išmokas, kad grąžintume žmones į darbą“, – išvadą padarė V. Janulevičius.
Užimtumo tarnyba: negalime problemos išspręsti vieni
Užimtumo tarnybos (UŽT) vadovė Inga Balnanosienė skaičiuoja, kad iš 64 tūkstančių registruotų laisvų darbo vietų, 10 tūkst. tenka transporto sektoriuje, tai yra, ieškoma tolimųjų reisų vairuotojų.
„Ši vieta susijusi su kvotomis ir tikrai su tuo, kad principingiau pradėta žiūrėti į darbo jėgos atsivežimą, kvotos nepadidinimas paskatino tai, kad turime 9,8 tūkst. laisvų darbo vietų tolimųjų reisų vairuotojams“, – sako UŽT vadovė.
Tačiau ji taip pat atkreipia dėmesį, kad išaugus apdirbamajai gamybai registruojama labai daug sezoninių darbo vietų, taip pat terminuotų pasiūlymų, užpildyti tam tikriems užsakymams. Tą gali lemti įtempta sutrikusio tiekimo situacija.
Ji skaičiuoja, kad iš 211,2 tūkst. registruotų bedarbių, 112 tūkstančių darbo neturėjo ir iki pandemijos.
„Ir čia jie tikrai prisijungė ne dėl ekonominio nuosmukio. Jie buvo registruoti dėl kvalifikacijos stygiaus, dėl žalingų įpročių, bet dar yra ir žmonių, kurie negali pasiekti darbo vietos“, – vertino UŽT vadovė.
„Mes turime ženkliai didesnį skaičių nekvalifikuotų žmonių, nei jų poreikį“, – apibendrino I. Balnanosienė.
Ji nedėjo daug vilčių, kad esamus bedarbius galima perkvalifikuoti
„Apie jokį masinį persikvalifikavimą tikrai kalbėti nėra jokios prasmės. Tai pavieniai asmenys, pavieniai žmonės, kurie sutinka keisti kvalifikaciją, kurie sutinka mokytis. Didžioji dauguma tų žmonių taip ir lieka užribyje savo gyvenamosiose vietose. Tai yra nemobilumas, kvalifikacijos stoka, ir pandemija dar pridėjo keletą niuansų“, – vertino I. Balnanosienė.
Ji apgailestavo, kad ir psichologinė situacija tampa kliūtimi ieškoti darbo, daug žmonių provincijoje neturi galimybių paso, neskiepyti.
„Viena Užimtumo tarnyba negali šios problemos išspręst. (…) Šešėlinis darbas neatsiranda be paklausos. Butų, namų sau niekas nestato – statoma kažkam, kas už tai atsiskaito grynais pinigais. Tai yra visų mūsų problema ir mūsų visuomenės problema. 41,6 proc. padidėjęs žmonių skaičius, dirbančių pagal verslo liudijimą, tai yra ne tik džiuginantis, bet ir išryškinantis tą problemą“, – apibendrino I. Balnanosienė.
Viceministras nemano, kad problema išmokų dydis
Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Vytautas Šilinskas nesutiko su darbdavių argumentais, esą didelės išmokos lemia nedarbo problemą.
„Naikinti išmokas, ką girdėjome ir populiaru – esu skeptiškas. Tikrai peržiūrėsime ir matysime, bet tos išmokos nėra tokios didelės, kaip kažkas įsivaizduoja. Tai 350 eurų yra vidutinė nedarbo išmoka. Bet žiūrėsime, kaip daugiau duotume meškerę, o ne žuvį“, – paaiškino V. Šilinskas.
Jis pasidalijo informacija, kad išlaidos socialinei apsaugai Lietuvoje yra vienos mažiausių, o skurdas ir nelygybė – tarp didžiausių ES.
Jis pastebėjo, kad migracija taip pat ne sprendimas, mat tarp pastaruojų metu atvykusiųjų buvo 25 tūkst. vairuotojų ir tik 300 kvalifikuotų darbuotojų.
Viceministras skaičiuoja, kad galbūt iš registruotų bedarbių kas antras norėtų dirbti, net ir vertinant, kad jie būtų dvigubai mažiau produktyvūs, nei įprastai, lemtų papildomus 2 milijardus eurų sukurtos vertės.
Jis vertina, kad Užimtumo tarnyba turėtų užtikrinti finansinį suinteresuotumą rinktis darbą.
„Geras galėtų būti Estijos pavyzdys: estai turi nedarbo soc. draudimą ir jo didžiausią dalį išleidžia ne pasyvioms priemonėm, tai yra, išmokoms, bet aktyvioms priemonėms: mokymui, subsidijavimui, darbo vietų steigimui ir pan. Duoda meškerę, o ne žuvį. Mes šiandien 100 proc. nedarbo draudimo lėšų išleidžiame pasyvioms priemonėms, tai yra išmokoms“, – vertino V. Šilinskas.
Jis skaičiuoja, kad Lietuva yra rekordinininkė visoje ES tuo, kad net 80 procentų darbo netekusių asmenų registruojasi Užimtumo tarnyboje. Tačiau čia tik 20 proc. darbdavių ieško darbuotojų.
„Kodėl jie ten registruojasi? Dėl sveikatos draudimo, arba dėl to, kad atsiveda socialinis darbuotojas, kad savivaldybė galėtų mokėti socialinę paramą. Reikia atskirti asmenis ir identifikuoti: kurie yra dirbantys ir ieško darbo, galbūt mato, kad netrukus neteks darbo ir jį reikėtų pakeisti, kurie yra nedirbantys ir ieško darbo, tai reiškia, kad mes juos galime pas darbdavį nusiųsti ir žinome, kad tas žmogus yra motyvuotas ir nori dirbti. Ir atskirti žmones, kurie yra nedirbantys, bet šiai dienai nėra motyvuoti ar pasirengę dirbti. Turi būti taikomos atskiros priemonės, kad jiems padėtume“, – vardijo V. Šilinskas.
Jis įžvelgė problemą, kad dažnai norą dirbti atima asmeninės skolos.
„Yra didelė problema, kad arba žmonės dirba šešėlyje, arba nedirba apskritai ir kodėl? Pirmas dalykas – pvz., turi skolų ir vengia antstolių“, – vertino V. Šilinskas ir pridūrė, kad kartu su Registru centru bandoma analizuoti, kokios yra tokių žmonių skolos, kokie galėtų būti individualūs sprendimai, galbūt kreditoriai palaikytų galimybę atgauti kad ir 10 proc. skolos, nei laukti 10 metų neatgaunant nieko.
