Tik įkėlus koją į piceriją mus pasitinka lengvai nustebęs, nes nežinojo, kad atvyksime, Fabio. Vyras stovi prie krosnies, į kurią pašauta pica, ir šalia ant stalo minko kitą, kurią pažadėjo klientui.
Italas pusiau lietuviškai, pusiau itališkai pasakoja, kad dabar jam Lietuvoje jau vėsoka, orai ne patys geriausi, o paklaustas apie piceriją tikina, kad ji Rietave veikia jau 9 mėnesius ir linksi galva, kad laiko praėję dar visai nedaug.
„Šiandien darbo daug. Darbuotojas serga, todėl aš darbuojuosi vienas“, – pasakoja jis ir skaičiuoja, kad per dieną dabar iškepa apie 40-50 picų.
„Dar kartais gaminu ir lazaniją, makaronus, sriubą“, – vardija jis ir sakosi, kad viskas – tik iš pačių geriausių ir šviežiausių produktų, kurių dalis į Rietavą atvyksta iš Italijos, dalis įsigijama čia, Lietuvoje.
Kol Fabio darbuojasi, į piceriją atvyksta ir jo žmona Virginija.
Kaip pasakoja plačiau, pora susipažino Sicilijoje, atostogų metu, o pats Fabio niekada nebuvo nei virėjas, nei picų kepėjas ir nors dirbo bei sukosi virtuvėse, jam pačiam teko mokytis, kaip gaminti.
„Virtuvė jam nėra naujiena, bet jam labai patinka bendrauti su žmonėmis. Kartais ir dabar, stovėdamas prie krosnies pasigenda, kad negali eiti pabendrauti su kitais prie stalelių.
Būna, turi užsirašęs visą eilę picų, kurias turi iškepti, ateina koks žmogus, o jis 10 minučių su juo šnekasi. Tada aš jau jam mojuoju, kad neužtruktų“, – apie vyrą pasakoja ir juokiasi Virginija.
Prieš įkuriant savo piceriją, Fabio sezoninį darbą dirbo kituose restoranuose užsienyje.
„Mes gyvenome Rietave, o jis vis važinėdavo. Bet Rietavas jam labai patiko. Jis yra užaugęs chaotiškame mieste, kur labai daug triukšmo, garsiai kalbama, o kai jis atvyko čia, buvo nustebęs, kaip čia tylu ir ramu“, – atsimena ji.
Virginija sako, kad jiedu niekada neplanavo, jog gyvens būtent Rietave, tačiau taip jau nutiko.
„Jis vasarą vykdavo dirbti į vasaros kurortus, o žiemą – į slidinėjimo, bet rudenį ir pavasarį grįždavo čia ir būdavome drauge. Tačiau visada kirbėjo mintis, kad reikia daryti savo verslą, kiek galima blaškytis“, – apie pačią pradžią sako ji ir teigia, kad būtent karantinas juos pastūmėjęs atidaryti savo piceriją.
„Viešbučiai visur užsidarė, kurortai taip pat, todėl likome čia su uždaryta ne tik Lietuvos siena, bet ir Rietavo savivaldybe.
Tada greit išsinuomavome patalpas ir pradėjome darbą“, – teigia ji.
Nors atrodo, kad visi italai turi mokėti ir moka kepti picas, tai nėra tiesa.
„Fabio, toli gražu, tikrai nebuvo picų kepėjas. Būdavo, kad namuose iškepdavo, tačiau tai labiau buvo maistas šeimynai.
Mokytis kepti picas jis pradėjo likus vos keletui savaičių iki šios vietos atidarymo. Jis turi tokį draugą Lillo, tai jie susiskambindavo per „Messenger“ programėlę su vaizdu ir jis Fabio išmokė gaminti picas.
Kai Fabio pradėjo iš krosnies traukti tokius pasakiškus gaminius, tai buvo Lillo nuopelnas, jis pats yra picų kepėjas“, – sako Virginija.
Dabar šeimynai darbuotis picerijoje padeda dar vienas darbuotojas, o jie pabrėžia, kad rasti gerą darbuotoją regione nėra lengva, todėl ir dirbti jie nelabai spėjantys.
„Darbo dienomis iškepame tiek picų, kiek turime užsakymų, tačiau savaitgalį nepamenu, kad būtume spėję aptarnauti visus, kiek buvo norinčių“, – sako ji ir vardija, kad būna, kai šeštadienį, per dieną, Fabio vienas pats iškepa ir 80-90 picų.
„Dirba, kaip robotukas. Todėl ir esame nusprendę, kad nedirbame pirmadieniais-trečiadieniais“, – priduria Virginija.
Fabio paklaustas, ko reikia, kad pica būtų gera, sako, kad didžiausia paslaptis – natūralūs produktai.
