Metė mokslus ir atrado keramiką
Moteris pasakoja, kad gimus sūnui Vincui, kuriam jau greitai bus treji, namuose atsirado rutina. Norėdama prasiblaškyti su drauge ji pradėjo lankyti keramikos užsiėmimus, nors vaikystėje to itin nemėgo.
„Nors esu baigusi muzikos ir meno mokyklą, keramika buvo vienintelė pamoka, į kurią net nenorėjau eiti. Vilniuje mokiausi geografiją, bet man trūko meno, tad nusprendžiau mesti mokslus. Dabar sakau, kad tai buvo geras sprendimas.
Nuo pat mažens ateidavau mamai padėti dirbti į gėlių saloną, traukė gėlės ir meno kūriniai. Tuo metu labai norėjau studijuoti dizainą Kauno kolegijoje. Be galo džiaugiausi, kai įstojau iš pirmo karto nemokamai.
Vėliau Šakiuose atradau keramikos užsiėmimus, jie man labai patiko. Pamenu, pasigaminau pirmąjį puodelį ir iškart prašiau į jį padaryti kavos. Atsirado didelis „kablys“. Mano mama savo floristikos salonui paprašė manęs nulipdyti vazonų.
Nulipdžiau kelis tokius kreivus šleivus, negražios spalvos vazonus, bet nepasidaviau. Sakiau, kad dar kartą pabandysiu. Nulipdžiau dar kelis, juos papuošiau burbuliukais. Tada jau visiems labai patiko. Tai buvo pirmieji vazonai, juos iš karto labai pirko. Iki šiol jie dar patys populiariausi“, – pasakoja Ugnė.
Karantinas pagelbėjo įsikurti
Dabar daugiausiai ji gamina vazonus ir indus. Į užsienį išvykusio brolio kambarį ji pavertė savo dirbtuvėmis. Tačiau antrame aukšte atsiradęs molio kambarys dėl dulkių nelabai patiko Ugnės mamai. Taip atsirado poreikis įrengti atskiras dirbtuves.
Namų kieme stovėjo apleistas pastatas, kuriame anksčiau buvo triušinė ir malkinė. Per pirmąjį karantiną visa šeima prisidėjo prie remonto ir įrengimo darbų.
„Mano vyras pasiūlė įrengti studiją. Iš pradžių dvejojau, nes reikėjo daug pinigų, bet vyras sakė, kad tai bus dovana. Jis turi brolį dvynį, per karantiną jie nieko neveikė, todėl padėjo įsirengti, o tėvukas sukonstravo stalus, uošvis padėjo su elektra.
Iš pradžių pečių nuomojausi, po to sužinojau apie Šakių verslo centrą. Buvo projektas, pagal kurį trejiems metams galėjau gauti įrangą. Man labai pasisekė, nes pernai lapkritį gavau pečių. O taip jis man būtų kainavęs apie 4,4 tūkst. eurų“, – sako jauna kūrėja.
„Užsikrėtė“ ir brolis
Šį lapkritį keramikos studijai „Du broliai“ bus metai, o lipdymu Ugnė užsiima jau dvejus metus. Savo kurtus dirbinius ji pardavinėja feisbuke arba mamos gėlių salone.
Kaip sako, daugiausiai molinių dirbinių perka kauniečiai ir vilniečiai. Kelis kartus ji prekiavo ir vietinėse mugėse, bet dabar jas aplenkia.
„Ten karaliauja senieji puodžiai. Šių naujoviškų keraminių dirbinių kaštai didesni, gamyba brangesnė“, – pažymi ji ir priduria, kad jos vazonai kainuoja nuo 40 eurų, o puodelis – nuo 12 eurų.
Sesės meile keramikai „užsikrėtė“ ir jos brolis. Dabar jis gamina smilkalines ir puodelius.
„Paskambino brolis, kuris taip pat baigęs meno mokyklą, ir pranešė, kad Olandijoje taip pat pradėjo lipdyti. Pradėjome galvoti apie savo studiją ir pavadinimą. Juokais pasakiau „Broliai moliai“. Dar galvojom ir kitų pavadinimų, bet vėliau vis tiek sugrįžome prie jo.
Juk studiją įrengė vyras su broliu, pati turiu du brolius, sūnus Vincas dar vienas, bet gal ateity taip pat turės brolį. Mane visada supa vyrai. Žmonės klausia, kodėl broliai, tad kartais ant savo gaminių pasirašau „sesė“, – šypsosi ji.
Jaunai moteriai taip patinka jos veikla, kad ji mielai čia su vaiku sugrįžta ir savaitgaliais. Savo studijoje du kartus per savaitę ji rengia ir keramikos užsiėmimus, į kuriuos susirenka ir vyresnių, ir jaunesnių moterų, mamų su vaikais.
Kai kurios moterys į užsiėmimus atvyksta net iš sostinės. Šakiuose veikia dar viena keramikos studija, bet su jos savininkais Ugnė draugiškai sutaria, vieni kitiems skolina molį.
„Užsiėmimų metu susirenka skirtingi žmonės, kartais jie duoda tokią mintį, ją atkartoju, ištobulinu. Semiuosi idėjų iš pačių klientų“, – pripažįsta ji.
Ugnė kartu gamina ir žvakides – šeimos židinius.
„Sudedu į juos daug meilės, emocijų. O čia vienos moters šeimos židinys. Ji gamina savo sūnui, kurio netrukus bus vestuvės. Man tai pasaka – mama savo vaikui savo rankomis pagamina šeimos židinį. Aš jai šiek tiek padedu. Man šie užsiėmimai neša tokį peną sielai, pati jų labai laukiu, ne tik tos moterys, kurios čia ateina“, – šypsosi jauna moteris.
Paklausta apie savo svajonę, Ugnė užsimena, kad šiuo metu jai labiausiai reikėtų daugiau lentynų, mat su savo dirbiniais jau nebetelpa. Prieš porą savaičių ji pradėjo ruoštis Kalėdoms, tad studijoje ir namuose molinių indų, vazonų ir kitų grožybių bus pilnos pakampės.
