Žemaitiškų gaminių verslą pradėjęs vyriškis sulaukia užsieniečių kone iš viso pasaulio

Lietuvos viduryje, Jonavoje, plėvesuoja tikra Žemaitijos vėliava. Ją čia savo kieme iškėlęs laiko Petras Bieliauskas. Vyras Jonavoje jau daugiau kaip dešimtmetį suka tikrų tikriausius žemaitiškus kastinius, kepa sūrius ir sodyboje veda Žemaitijos krašto patiekalų degustacijas. Paskanauti šių patiekalų pas jį atvyksta turistai iš įvairių užsienio šalių.

Petro ir Jolantos ūkis „Petro kastinis“ yra įsikūręs Jonavos rajone, Ragožių kaime. Tik privažiavus arčiau, jau iš tolo matyti kieme garbingai iškelta Žemaitijos vėliava.

Mus pasitikę ūkio šeimininkai Jolanta ir Petras kviečia vidun ir pasakoja, kad šioje, į pobūvių salę panašioje patalpoje, įprastai vyksta kastinio sukimas, o kitoje, visai greta, kur yra didžiulis stalas su kėdėmis, degustacijos tiek svečiams iš kitų Lietuvos miestų, tiek užsieniečiams.

Pats Petras tikra žemaitiška tarme pasakoja, kad yra kilęs būtent iš šio krašto, o į Jonavą gyventi jis atvyko, nes čia yra jo žmonos Jolantos gimtinė.

„Aš čia esu vietinė, su Petru susipažinome, nes jis vaidino mano spektaklyje Kretingos rajone“, – sako ji.

Tuo tarpu Petras nieko nelaukęs jau rodo, kaip reikia sukti žemaitišką kastinį. Pasiėmęs didelį šaukštą deda įvairiausius ingredientus ir maišo ranka.

„Čia man ne verslas, – sako sukdamas. – Man tai yra hobis, nes iš tokio verslo nepragyvensi. Čia tinka pasakymas, kad anksčiau karvė išlaikydavo bobutę, o dabar bobutė karvę“.

Tiesa, vyras pasakoja, kad norint sukti kastinį, jam reikėję ir savo karvių, kitaip tariant, pačiam pasigaminti grietinę.

„Nusipirkau karvių, susitvarkiau popierius ir pradėjau“, – atsimena Petras. Kaip pasakoja, kastinį taip pat suko jo proseneliai, seneliai, tėvai, suka jis, o tokio amato išmokė ir savo du sūnus.

Vyras kaitina sviestą, į jį deda prieskonius ir po truputį įmaišo grietinę bei tikina, kad norint susukti gerą kastinį reikia stiprių rankų.

„Kartą bandžiau sukti jo tiek, kiek išeis, kiek laikys mano rankos. Kaip manote, kiek man pavyko kilogramų susukti?

40 kilogramų. Bet jau buvau kaip zombis“, – sako jis.

„Dabar vedu degustacijas, žmonės kastinį bei sūrius užsisako ir man parašę internetu“, – aiškina jis ir teigia, kad nors Jonava – ne Žemaitija, perkančių žemaitiškus jo gaminius jis turi pakankamai.

„Žinoma, rinka nėra tokia labai didelė, kad galėtum iš to pragyventi.

Aš – ne verslininkas. Man paprasčiau yra jį susukti, su pardavimais, prasčiau“, – juokiasi Petras.

Visgi pas jį žmonės paragauti sūrių, kastinio, cibulynės, bulvių su kanapėmis atvyksta iš viso pasaulio. Kai lankomės, jis pasakoja, kad už keleto valandų čia slenkstį mins ir turistai iš Islandijos, Latvijos.

„Užsieniečiams sukimo procesas yra labai įdomus, ypatingai, prancūzams, vokiečiams.

Esu turėjęs svečių ir iš Pietų: Italijos, Ispanijos“, – vardija jis.

Per pandemiją, tiesa, edukacijos nebuvo vykdomos, tačiau Petras produkcija prekiavo atsiėmimui, sako paruošdavęs užsakytus lauknešėlius lauke, o žmonės į dėžutę sumesdavę pinigus.

Tiesa, Petro produkcija, kaip giriasi, dažnai išvyksta ir į užsienį. Jis sakosi, kad žmonės jo gaminius yra vežęsi ir į JAV bei Bankoką.

„Jie veždavo lauktuvių, bet yra kas užsisako ir iš Airijos, Vokietijos“, – sako jis.