Pastaruoju metu Lietuvoje skelbta puokštė įspūdingų šalies ekonominių rodiklių, konkuruojančių, kuris per metus paaugo labiau: atlyginimai stiebėsi 12 procentų, bendrasis vidaus produktas (BVP) – 7,8 procento, mažmeninės prekybos rodikliai jau gerokai aukštesni nei prieš pandemiją. Tačiau iki 4,9 proc. paspartėjo ir kainų augimas, o NT kainų pokyčiai skirtinguose miestuose skaičiuojami dešimtimis procentų.

„Delfi Tema“ laidoje dalyvavę ekonomistai neturi iliuzijų, kad tai būtų tvaru – vertina, kad ekonomika rodo kaitimo požymių, o to Lietuvai nereikia.

„Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas sako, kad Lietuvai per pandemiją pasisekė – čia nebuvo stiprūs tie sektoriai, kurie dėl pandemijos nukentėjo labiausiai.

„Krizė apskritai yra specifinė tuo, kad dalis sektorių net tik nenukentėjo, bet netgi auga sparčiau, nei būtų augę, jei nebūtų buvę krizės. Pvz., kas NT rinkoje darosi – vargu, ar mes turėtume 15 proc. kainų augimą, jei tos krizės nebūtų buvę. Arba mažmeninės prekyba yra 17 proc. didesnė nei 2019 metų II ketvirtį. Per dvejus metus paaugome beveik penktadaliu. Ir atlyginimai auga, ir pensijos auga“, – vertina Ž. Mauricas.

Tačiau dabar jis įžvelgia vadinamųjų „burbulų“ grėsmę – tai situacija, kai augančios kainos sukelia tolesnių augimų lūkesčius, skatina spekuliacijas, ir kainos toliau pučiasi be pagrįstų priežasčių.

Žygimantas Mauricas

Ne tik Lietuvos, bet viso pasaulio šalių Vyriausybės, išgąsdintos koronaviruso pandemijos, metė visas pajėgas – liejo pinigus į ekonomiką, kad sušvelnintų krizės poveikį, bet panašu, kad persistengė.

„JAV praėjusiais metais buvo rekordinis BVP kritimas, bet tuo pat metu rekordinis gyventojų pajamų augimas – ten ir čekius dalino, ir nedarbo draudimo išmokas. Ir turime paradoksalią situaciją – atėjo krizė, bet didžioji dalis gyventojų jos nejaučia, lūkesčiai dėl to yra labai aukšti, mes matome to pasekmes, kai kyla NT kainos, pramonė, IT ir kiti sektoriai, kurie nebuvo tiesiogiai paveikti karantino ribojimų“, – apžvelgia Ž. Mauricas.

Jie jaučiasi kaip pelės rate – bėgi visu greičiu, bet ratas sukasi vietoje. Ir net ne vietoje, bet dar tolsta tas tikslas, esantis kažkur horizonte
Ž. Mauricas

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis įspėja, kad kai kurie pasaulio ekonomikos ir finansų rinkos plėtros keliai atrodo netvariai, ir tą atspindi įvairiose rinkose išsipūtę burbulai – kaip pavyzdį jis pateikė kriptografinį turtą.

„Tai, aišku, yra susiję su precedento neturinčia monetarine politika: neigiamos palūkanos, pinigų spausdinimas, tas veda prie perteklinio rizikos apetito, prie milžiniškų spekuliacijų, ir prie tokių keistų situacijų finansų rinkose. Bet, aišku, ir realioje ekonomikoje mes matome disbalansus“, – sako N. Mačiulis.

Kainų augimas kol kas pasiliks

N. Mačiulis neturi lūkesčių, kad kainų augimas, vadinamoji infliacija, šiemet ar kitąmet sulėtėtų – prognozuoja, kad kainos per metus stiebsis po beveik 4 proc.

„Tai visiškai kitokia krizė, kurios mes nematėme bent jau ketvirtį amžiaus – tai yra pasiūlos krizė, ne paklausos krizė. Paklausa yra milžiniška, visi turi pinigų, nori juos išleisti – pasiūla yra apribota. Trūksta konteinerių, trūksta gamybinių pajėgumų, trūksta laivų, kurie gabentų tuos konteinerius, trūksta galimybių prekiauti po pasaulį, išleisti pinigus. Kai yra pasiūlos nepakanka, o paklausa yra perteklinė, kurią dar labiau kaitina valstybės su biudžeto deficitais ir monetarine politika, to pasekmė yra vienintelė – tai yra didesnė infliacija. Mes ją matome ir Lietuvoje, ir kitose Baltijos šalyse, ir JAV“, – sako N. Mačiulis.

Nerijus Mačiulis

Jei pasaulyje kalbama apie trumpalaikę infliaciją, Lietuvoje, jei atlyginimai toliau augs taip pat sparčiai, daugelis įmonių neturės kitų galimybių, tik perkelti didėjančias darbo sąnaudas vartotojams.

Infliaciją didele dalimi šiuo metu lemia tai, kad dėl pandemijos sutriko prekių tiekimas ir jis netgi šiemet dar neatsistato – vartotojų kišenės tuo metu prikištos pinigų.

„Paklausos šuolis dar labiau apsunkina prekių gamybą ir tiekimą į įvairias pasaulio šalis. Mes matome tikrai unikalią riziką, ir tikrai yra nemaža rizika, kad JAV ir kituose pasaulio regionuose mes jau matysime ekonomikų perkaitimą. Vienas iš tų bruožų, kuris rodo galimą perkaitimą – jau dabar yra darbuotojų trūkumas. Tai itin keista situacija, kuomet nedarbo lygis dar nėra sumažėjęs į prieš krizę buvusį lygį. Tačiau ir Lietuvoje, ir JAV, ir daugelyje kitų valstybių įmonės sako, kad darbuotojų surasti sudėtinga ir darbuotojų trūkumas yra rekordinėse aukštumose“, – sako N. Mačiulis.

Ne visų darbuotojų pajamos tik auga – kai kurie patiria tik kainų augimą. „Luminor“ ekonomistas Ž. Mauricas vardijo, kad dalies žmonių pajamos auga ne taip sparčiai kaip auga infliacija, ar, juo labiau, būsto kainos. Taip yra labiausiai nuo pandemijos nukentėjusiuose sektoriuose.

Tolsta viltys įsigyti būstą – tai grėsmė ir investicijoms

Net ir 12 proc. siekiantis metinis atlyginimų augimas šiuo metu nepadeda įsigyti būsto.

„Yra grupė žmonių, kurių pajamos neauga taip sparčiai, kaip auga infliacija, ypač kalbant apie būsto kainų pokyčius. Mes turime 15 proc. metinį NT kainų augimą – čia dar yra pasenę statistiniai duomenys. Jei žiūrėtume skelbimuose, kokie kainų pokyčiai, tai jau yra 19-20 proc., Kaune – 30 proc., Pajūryje – beveik 40 proc. metiniai augimai. Tai yra milžiniški augimai“, – sako Ž. Mauricas.

Tie žmonės, kurie planavo būsto pirkimą, dabar yra aklavietėje – jie mato, kad jų svajonė netgi tolsta.

„NT kainos auga sparčiau, nei auga atlyginimai. Jie jaučiasi kaip pelės rate – bėgi visu greičiu, bet ratas sukasi vietoje. Ir net ne vietoje, bet dar tolsta tas tikslas, esantis kažkur horizonte“, – lygina Ž. Mauricas.

Foto: Shutterstock

Iš vienos pusės, kainų augimas gali skatinti darbuotojus masiškai reikalauti dar didesnių atlyginimų – tai dar labiau keltų infliaciją.

„Mes galime užsisukti į augančių darbo užmokesčių infliacijos spiralę, kuri būtų labai pavojingas kelias Lietuvai. Nes mes esame euro zonos nariai, o kitose euro zonos šalyse infliacijos lūkesčiai yra labai žemi, netgi stebėtinai žemi. Tarkime, Vokietijoje kitiems metam prognozuojama 1,4 proc. infliacija, Prancūzijoje dar šiek tiek žemesnė, taip pat ir dar kitais metais ir panašiai. (…) Mes jau dabar turime 5 procentus, ir jei dar iššausime su 6-8 proc. ar dar greičiau suksime tą ratą, tai po poros metų galime atsidurti tokioje nepavydėtinoje situacijoje, kai tapsime brangūs greičiau nei tapsime turtingi, arba tapsime tapsime brangūs greičiau nei tapsime kokybiški“, – įspėja Ž. Mauricas.

Tai reikštų mažiau turistų, mažiau verslų, mažiau pritrauktų talentų, kadangi, pvz., Baltarusijos verslams ieškant naujų namų, būsto kainos taip pat yra svarbus motyvas. Pasak Ž. Maurico, yra daug miestų Europoje, kur NT kainos siekia 4-5 tūkst. eurų už kvadratą, prie to artėja Vilnius.

„Jei tu tą patį tradicinį kepsnį, užkeptą su ananasu, tik kiekvienais metais pardavinėji jį vis brangiau, tai galų gale žmogus pamatys, kad Ispanijoje ar Portugalijoje gali gauti žymiai geresnį kainos ir kokybės santykį. (…) mes prarandame tą vieną iš konkurencinių pranašumų – pigumą. Bet tada turime kažką kito sukurti, bet tai sukurti nėra taip paprasta“, – sako Ž. Mauricas ir pastebėjo, kad Lietuvoje tebedominuoja neaukštos pridėtinės vertės pramonės šakos.

Norint pirkti būstą dabar – nėra nerizikingo sprendimo

Ekonomistas neturi vieno atsakymo, ką turėtų padaryti gyventojai, kurie dabar svarsto apie būsto pirkimą.

„Kai ir kiekvienu atveju, jei matai, kad kažkoks dalykas brangsta, reikia pasiieškoti alternatyvų. Dabar populiarėjanti kryptis – gyventojų judėjimas į mažesnius miestus. Airija netgi išsikėlė didelė programą, jie planuoja netgi 80 proc. viešojo sektoriaus darbuotojų iškelti iš Dublino. Mes vieną ministeriją kėlėme į Kauną – kėlėm, kėlėm, neiškėlėm“, – vieną alternatyvą siūlo Ž. Mauricas.

Būsto įperkamumas mažesniuose miestuose, anot jo, yra geresnis nei rinkoje, o ir „nebūtinai visi turi grūstis į Vilnių“, kai perspektyvos kituose miestuose taipogi auga, o atskirtis mažėja ir mažės.

„Taip pat reikia žiūrėti pagal atskirus segmentus – galbūt namą pasistatyti yra pigiau, nei nusipirkti butą, ypatingai, jei jis yra neekonomiškas. Dabar technologijos leidžia pasistatyti labai ekonomiškus aukščiausios klasės namus, mokėti už viso namo šildymą 30-40 eurų, kai kokiame sovietiniame daugiabutyje gali būti ir keli šimtai eurų. Vėlgi, reikia pasiskaičiuoti, paieškoti tų alternatyvų“, – sako Ž. Mauricas.

Sparčiai augant kainoms ir esant daug pirkėjų, ekonomistas siūlė apskritai pasvarstyti, ar dabar tikrai būtinai reikia būsto.

„Jau praktiškai tampa faktu, kad mes esame užpūtę burbuliuką, bent jau tam tikruose segmentuose. Deja, kažkokių gerų naujienų pasakyti nelabai galiu, kadangi pinigų srautas į Lietuvą toliau plūsta nemažas. (…) Laukti, kad artimiausiu metu tas burbulas susprogtų – tai, manau, būtų pakankamai rizikinga. Nes jis gali dar pakankamai ženkliai augti prieš išsipučiant tam orui“, – svarsto Ž. Mauricas.

Valstybei baigėsi laikas išlaidauti

Pernai pavasarį „Swedbank“ ekonomistas N. Mačiulis dar siūlė nežiūrėti į valstybės finansus, skolintis už nulines palūkanas ir investuoti. Dabar jau jis siūlytų daryti priešingai.

„Jau praėjusių metų rugsėjo mėnesį buvo aišku, kad baigėsi krizė – jau prasideda spartus augimas. Ir jau metus laiko sakau, kad toks biudžeto deficitas, kokį mes turime Lietuvoje, yra visiškai beprasmis. Čia kalbėti apie ekonomikos gaivinimą yra visiška nesąmonė – ekonomiką reikia ne gaivinti, o slopinti. Turime kai kurių perkaitimo ženklų. Šita problema visame pasaulyje – žiūrima į galinio vaizdo veidrodėlį, kas buvo 2020 metais, ir centriniai bankai, ir visos vyriausybės užspaudusios ant akseleratoriaus iki dugno ir nė truputėlio neatleidžia: ir palūkanos neigiamos, ir pinigų spausdinimas, ir biudžetų deficitai, ir įvairiausios išmokos“, – stebėjosi N. Mačiulis.

Žygimantas Mauricas

Jis atkreipė dėmesį, kad tik dabar ekonomiką ima pasiekti ES ekonomikos gaivinimo plano lėšos – tai dar įmes anglių į garvežį, kuris įkaitęs iki raudonumo.

„Per ateinančius 7 metus Lietuva gaus 17 milijardų eurų – tai yra 3 milijardais eurų daugiau, negu per praėjusį 7 metų ilgalaikio finansinio planavimo laikotarpį. Aš tikrai matau labai akivaizdžius ženklus, kad daugelyje pasaulio valstybių, ir ypač Lietuvoje, pinigų yra daugiau nei yra galimybių juos išleisti“, – patikina N. Mačiulis.

Nors išlaidauti dabar ne laikas, ekonomistas pripažįsta, kad socialines problemas reikia spręsti, pvz., vyresnių asmenų skurdą.

„Jei turime ES pinigus, kurie įgyvendina struktūrines reformas, leidžia padidinti viešojo sektoriaus investicijas, pagerinti infrastruktūrą, sukurti geresnes sąlygas privataus sektoriaus investicijoms – tai ką, neimti tų pinigų? Aišku, kad reikia imti ir tuos pinigus įdarbinti. Čia nėra lengva užduotis, kaip konsoliduoti tuos valstybės finansus. Turbūt tiesiausias kelias yra didinti mokesčius, kuris irgi labai nepopuliarus – jau artėja vieni ar kiti rinkimai“, – sako N. Mačiulis.

Jis vylėsi, kad Vyriausybė, užsimojusi vienu mostu didinti ir socialines išmokas, senatvės pensijas, viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus, tuo pačiu priims ir nepopuliarius sprendimus papildyti biudžetą tvariomis pajamomis.

N. Mačiulis matytų galimybę reikšmingiau apmokestinti antrą ar trečią būstą, sandorius, kai per metus atliekamas ne pirmas NT sandoris. NT rinką galėtų stabilizuoti ir daugiau statybų ir didesnė pasiūla.

Ateitis lieka neaiški

Ekonomika ateityje labai priklausys nuo to, ką nuspręs didžiosios ekonomikos.

„Ir JAV Federalinė rezervų sistema, ir Europos centrinis bankas (ECB) kol kas kartoja tą patį, kad čia viskas gerai, dar nedarbo lygis aukštas, reikia kovoti su neigiamomis ekonominėmis pasekmėmis, infliacija padidėjo, bet laikina. Žodžiu, visiškai ignoruojami visi perkaitimo elementai, ignoruojama infliacija, ignoruojamas darbuotojų trūkumas ir sakoma, kad vis dar reikia skatinti ekonomiką. Kitaip sakant, tarp centrinių bankų yra labai aiškus mąstymo poslinkis – kad geriau suklysti ir perkaitinti ekonomiką, sukurti didesnę infliaciją, sukurti labai spartų ekonomikos augimą, negu per anksti padidinti palūkanas, per anksti atitraukti pinigų pasiūlos didinimą, ir tokiu būdu užgesinti ekonomikos augimą, ypač kai dar turime didelį neapibrėžtumą ir su viruso plitimu ir naujomis jo atmainomis“, – apžvelgia N. Mačiulis.

Anot jo, yra rizikų, kad jei centriniai bankai lauks, JAV gali taipogi pasirodyti perkaitimo ženklų.

„Aišku, kad ECB neįdomu, kas vyksta Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje – turbūt mato vienu akies krašteliu, kad čia augimas labai spartus, infliacija didėja, kad NT kainos auga tikrai per sparčiai. Bet aišku, kad dėl to nereaguos ir nerizikuos prislopinti ekonomikos atsigavimą Italijoje, Ispanijoje ir Prancūzijoje. Turbūt, aišku, reikia ieškoti vietinių sprendimų“, – apibendrino N. Mačiulis.