„Bendras planas – ES dalis sudarytų 6,2 mlrd. eurų, kofinansavimas – 1,5 mlrd. ir bendra investicijų suma per ateinantį laikotarpį būtų 7,7 mlrd. eurų“, – ES fondų investicijas per 2021-2027 metus pristatė finansų ministrė Gintarė Skaistė Vyriausybės pasitarime.
Šios ES lėšos dar neapima žemės ūkio, kurio laukia rekordinė atskira parama, o taip pat atskiros paramos pandemijos padariniams pašalinti.
Naujoje ES fondų investicijų programoje matyti, kad pinigų lietus lis ne sostinėje – net 85 proc. ir daugiau kai kurių fondų lėšų keliaus į kitus regionus. Mat Vilniaus apskrities BVP anksčiau pasiekė beveik 112 ES vidurkio, kai regionuose BVP svyravo tarp 42 ir 77 proc.
Statistiškai Vilniaus regionas nuo likusios Lietuvos buvo atskirtas dar 2016 metais, siekiant, kad Lietuvai skiriama ES parama nemažėtų. Sostinės regione sukuriama maždaug pusė šalies bendrojo vidaus produkto (BVP).
„Toks regionų padalinimas padės nukreipti daugiau investicijų į mažiau išsivysčiusį regioną, sumažinti ekonominius ir socialinius netolygumus, taip pat užtikrins regioninės politikos įgyvendinimo priemonių ilgalaikį poveikį tolygiai ir tvariai plėtrai“, – rašoma programoje.
Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentė Dovilė Burgienė vertina, kad įmonės turėtų pagalvoti, ar nebus verta keltis į regionus. Ji apžvelgia, kad palanku bus investuoti į inovacijas – bus skatinami mokslo ir verslo bendradarbiavimo projektai.
Tuo metu „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis įspėja, kad išleisti pinigai nebūtinai reiškia sukurtą tokią pačią vertę – reikalingos investicijos į mokslą ir inovacijas, tačiau čia Lietuva atsilieka nuo Estijos.
ES 6,2 milijardo eurų įlies iki 2027 metų
Naujoje ES fondų investicijų programoje dėliojami prioritetai, kur nukeliaus 4 ES fondų lėšos.
Didžiausia suma – 3,63 mlrd. eurų – Lietuvą pasieks iš Europos regioninės plėtros fondo (ERPF), kuriuo siekiama mažinti regionų skirtumus ir didinti ekonominę bei socialinę ES sanglaudą.
Iš Sanglaudos fondo, kuriuo ES siekia darnaus vystymosi transporto ir aplinkosaugos srityse, Lietuvą pasieks 1,25 milijardo eurų.
Europos socialinis fondas (ESF) įlies dar 1,06 mlrd. eurų lėšų. Šis fondas investuoja į žmogiškąjį kapitalą: prisideda prie užimtumo skatinimo, padeda žmonėms gauti geresnį darbą ir užtikrina visiems ES piliečiams sąžiningesnes galimybes įsidarbinti.
Dar 273 milijonai eurų asignavimų planuojami iš Teisingos pertvarkos fondo – šis fondas investuoja į perėjimą prie žaliosios, neutralios klimato kaitai, ekonomikos.
Taip pat, anksčiau jau EK jau teigiamai įvertino papildomą atskirą 2,25 mlrd. eurų vertės planą, pavadintą „Naujos kartos Lietuva“, kuris finansuojamas su pandemijos pasekmėmis kovoti skirtos Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės (RRF).
„Visi šie fondai turi savo tematines koncentracijas, kaip buvo ir su RRF, kur buvo griežti apribojimai, kam tos lėšos galėtų būti naudojamos. Kalbant apie regioninį fondą, 63 proc. šio fondo lėšų yra paskirstytos tarp labai konkrečių įsipareigojimų, o 37 proc. – šiek tiek laisvesnės“, – teigė G. Skaistė.
Visos lėšos paskirstytos pagal 9 pagrindinius prioritetus. Didžiausi iš jų – socialiai atsakinga Lietuva, žalesnė Lietuva, ir pažangesnė Lietuva. Plačiau apie kiekvieną iš prioritetų – žemiau pateiktoje lentelėje.
Ministrė G. Skaistė patikino, kad prioritetai derinami jau nuo 2018 metų, į derybas įtraukta apie 200 partnerių. Artimiausiu metu vyks neformalus derinimas Europos Komisijoje bei tarp EK direktoratų, o spalį-lapkritį programą ketinama pateikti tvirtinti Vyriausybei. Vėliau sektų konkrečių priemonių ir projektų fazė.
Šalčininkus ar Širvintas pasieks trupiniai, didžioji dalis lėšų – Vidurio ir Vakarų Lietuvai
Dėl ankstesnio Lietuvos padalinimo į du regionus, Vilnių pasieks tik nedidelė dalis ES paramos.
Palyginimui, iš regioninės plėtros fondo Vilniaus apskričiai teks 483 mln. eurų, kai likusiai Lietuvai – 3,15 milijardo eurų.
Atitinkamai, tik 94,8 mln. eurų sostinės regionui teks iš Europos socialinio fondo, o likę 962 milijonai eurų suplanuoti kitoms apskritims.
„Vidurio ir Vakarų Lietuvos regionui suplanuota 4,6 mlrd. eurų – prašome EK, kad, pasinaudojant regione suteikiamomis galimybėmis, dalis šių lėšų būtų nukreiptos į sostinės regioną. 5 proc. lėšų galima perskirstyti be papildomų įsipareigojimų, dar 10 proc. lėšų galima nukreipti į kitą regioną, bet tik į žalesnes ir inovatyvesnes veiklas skatinančias programas“, – pristatė G. Skaistė.
Ji pastebėjo, kad be šio prašymo, sostinės regioną apskritai tebūtų pasiekę 43 mln. eurų – tai mažiau nei 1 proc. visos ES paramos.
Dar daugiau, gaunant ES paramą Vilniaus regione, teks daugiau pridėti nuosavų lėšų. Jei 9 apskritys galės projektus kofinansuoti skirdamos 15 proc. nuosavų lėšų, Vilniuje ir aplinkui – reikės 50 proc.
Finansų ministerija mato šią problemą – kad neliktų „nuskriaustos“ tokios savivaldybės kaip Šalčininkų ar Ukmergės, jas papildomai planuojama remti iš biudžeto.
„Konstruojamas mechanizmas, kaip būtų galima padėti sostinės regiono savivaldybėms, kurios nėra taip pažengusios kaip Vilnius. Nes, įvertinant bendrą kontekstą, Vilnius tikrai pakelia bendrą vidurkį, o tų savivaldybių, kurios yra šalia Vilniaus ir taip pat patenka į sostinės regioną, bendras išsivystymo lygis yra panašus kaip ir kitų VVL savivaldybių“, – pastebėjo Finansų ministrė.
Pasak jos, biudžetas prisidėtų prie projektų kofinansavimo. Planuojama, kad valstybės biudžeto sostinės regiono savivaldybėms, išskyrus Vilniaus miestą, padengtų trūkstamus 35 proc. lėšų.
10 svarbiausių tikslų – ką ES lėšos nupirks?
Finansų ministrė G. Skaistė aiškina, kad ES finansuojamais pokyčiais siekiama tų tikslų, kurie atsispindi ir nacionalinėse plėtros programose iki 2030 metų. Ji išvardijo 10 svarbiausių siekiamų pokyčių.
Panaudojant ES fondų naujus milijardus tikimasi, kad regionuose vieno gyventojo sukuriamas bendrasis vidaus produktas 19,8 procento tesiskirs nuo šalies vidurkio, mat šiuo metu šis skirtumas – 29,9 procento.
Taip pat tikimasi, kad Lietuva pagerins konkurencingumo indeksą – nuo 39 vietos iki 30 vietos pasaulyje. Skaitmeninės ekonomikos ir visuomenės indeksą tikima pagerinti nuo dabartinės 14-os iki 7 vietos, dvigubai sumažinti atsilikimą tikimasi ir pagal inovacijų indeksą (tikslas – 20 vieta, vietoje dabartinės 40-os).
Du tikslai susiję su klimato kaita ir energetika – šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis 2030 metais turėtų būti 25 proc. mažesnis. O elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių jau turėtume 50 procentų, vietoje dabartinių 24,4 proc.
Vidutinė gyvenimo trukmė, jei tikslai bus pasiekti, paaugs iki 81 metų (dabar – 75,1 m.).
Paskutinis tikslas – geresnis švietimas ir aukštesni mokinių pasiekimai, apibrėžti pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos sudarytą pasiekimų skalę. Siekiama, kad antrą lygį pasiektų 95 proc. mokinių (šiuo metu – 89,6 proc.).
Bent 25 proc. EPRF lėšų privalės nukeliauti į konkurencingumą ir aukštesnės pridėtinės vertės ekonomiką, daugiau nei 30 proc. lėšų – švariai energetikai, žalioms investicijoms, prisitaikymui prie klimato kaitos, dar bent 8 proc. – miestų plėtrai.
ESF lėšų bent ketvirtadalis turės keliauti socialiniai atskirčiai mažinti, taip pat bent 5 proc. – vaikų garantijoms, iki 5 proc. – socialinėms inovacijoms.
37 proc. Sanglaudos fondo lėšų taip pat turės nukeliauti klimato srities tikslams, įsipareigojimus vardijo G. Skaistė.
Burgienė: gali paskatinti verslo judėjimą – daug pinigų bus ne aplink Vilnių
Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) viceprezidentė D. Burgienė paaiškina, kad lėšos Vilnių aplenks ne dėl to, jog kažkuri Vyriausybė taip sumanė, bet dėl bendrų ES taisyklių.
„Mes, verslas, turbūt labiausiai žiūrime, kokie yra paskirstymo prioritetai: yra dalykų, kuriuos Lietuva gali paveikti, bet yra ir dalykų, kuriuos užduoda Europa. ERPF fonde, kuris aktualiausias verslui, pati ES yra nustačiusi reikalavimus, kiek pinigų gali tekti kokiems regionams. Jis ir skirtas tam, kad Europos regionai artėtų prie vidurkio – remti mažiau išsivysčiusius regionus“, – paaiškina D. Burgienė.
Kol Lietuva buvo vienas mažiau išsivystęs regionas, paramos skirstymas buvo tolygus. Dabar jau Vilnius patenka „į turtingesnę zoną“, ir jam skiriama parama gerokai sumažėjo.
„Vokietijos Bavarijos regionas negali naudotis tokia parama, nes yra labai turtingas. Vilnius nėra tiek turtingas, bet jau jis virš ES vidurkio. Žinoma, apmaudu, kad pagal ES nustatytas taisykles apimamas ne tik Vilniaus miestas, bet visas regionas, įskaitant, pvz., Šalčininkus, kuris tikrai nėra ekonomiškai išsivystęs regionas. Bet yra kaip yra“, – sako D. Burgienė.
Įmonėms, anot jos, teks gerai pagalvoti, ar neverta verslo plėsti į regionus – galbūt atidaryti padalinius kituose rajonuose.
„Nebūtina daryti viską Vilniuje ir tai būtų pozityvu. Bet yra niuansų, kai verslas tiesiog negali persikelti. Tam tikri sektoriai nerastų darbo jėgos kituose miestuose ir būtų labai neekologiška ir labai neracionalu iškart už Trakų rajono ribos statyti gamyklą laukuose, ir į ją važinėti kasdien iš Vilniaus. Būtų keista. Kai kurie sektoriai negalės išeiti iš Vilniaus“, – vertina D. Burgienė.
Tačiau ji patikina, kad verslas gali sklandžiai plėtoti pramonines biotechnologijas Kaune, arba jūrines – Klaipėdoje, gerų projektų gali gimti Šiauliuose, ar Panevėžyje – svarbiausia pinigai būtų panaudoti.
„Pinigų negalima nukreipti kitam tikslui – jei jie skirti inovacijoms, negali už tuos pinigus pastatyti mokyklų, vis tiek reikės skatinti inovacijas“, – apžvelgia D. Burgienė.
Ji viliasi, kad Vyriausybė ribotus sostinės regiono išteklius skirstys taip, kad nenukentėtų nei aukštą pridėtinę vertę kuriantys sektoriai sostinėje, nei aplinkinių rajonų poreikiai. Galbūt šalies biudžetas, nacionalinės investicijų programos taip pat prisidės prie sostinės regiono plėtojimo.
„Mes lietuviai suprantame, kad yra didžiulis skirtumas, tarp Vilniaus miesto ir rajonų. Valstybė turi suvaldyti investicijų kryptis, nes visoje Lietuvoje prioritetai yra skirtingi. Kai kuriuose rajonuose viešais pinigais svarbiau vystyti, pvz., socialinį būstą, nes savivaldybė ten niekada iš savo pajamų to nepadarys. Tuo metu Vilniaus mieste savivaldybė jau iš sumokėtų mokesčių pajėgi kažką daryti pati. Vilniaus miestui labai svarbu parinkti kryptis ir remti tai, kas yra rizikinga ir duoda ilgalaikį ekonominį efektą, bet neremti kokiu paprastų statybinių reikalų, nes pinigų tikrai nėra daug“, – apžvelgia verslo atstovė.
Jei ES parama keliautų vien rajonams aplink sostinę, tuomet gali nukentėti Vilniaus ekonomikos transformacija į modernią ir aukštos pridėtinės vertės, eksportą kuriančią ekonomiką, įspėjo D. Burgienė. Ir atvirkščiai – jei būtų remiamas tik Vilnius, nukentėtų aplinkinės savivaldybės.
„Kalbant apie likusią Lietuvą – tų pinigų ir programų yra daug“, – pripažino D. Burgienė.
Mačiulis lygina su Estija: per mažai investuojame į mokslą ir inovacijas
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis vertina, kad Lietuva mažiau nei galėtų investuoja į švietimą ir inovacijas.
„Paramos esmė yra mažinti regioninius skirtumus – sukurti palankesnę infrastruktūrą, kuri padėtų pritraukti jau privataus sektoriaus investicijas į toliau nuo sostinės, kitų didmiesčių nutolusias teritorijas. Mes nuo įstojimo į ES gauname daug pinigų, tie pinigai naudojami skirtingiems tikslams, bet didžioji dalis yra skiriama žemės ūkio paramai. Tas, beje, nepasikeis ir šiame periode“, – teigia N. Mačiulis.
Jis pasidalijo banko ekonomistų atliktu vertinimu. Estijoje ES parama, tikimasi, sudarys iš viso 8 milijardus eurų, arba 30 proc. pernykščio BVP. 26 proc. visos paramos teks žemės ūkiui, tuo metu tyrimams ir inovacijoms – 16 proc.
Lietuvoje ES parama netgi didesnė – 17,1 milijardo eurų, arba 35 proc. pernykščio BVP. Mes žemės ūkiui skiriame 33 procentų paramos dalį, o moksliniams tyrimams ir inovacijoms – 11 proc. Latvija į šią sritį investuos 12 proc. gaunamų ES lėšų.
Ekonomistas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad vien skiriamos lėšos regioninių skirtumų mažinimui ir sanglaudai dar nereiškia, kad iškelti tikslai bus sėkmingai pasiekti.
„Gali būti, kad bus plečiama vandens nuotekų infrastruktūra, ar vandens tiekimas į kokius vienkiemius, mažai apgyvendintas teritorijas – tai kainuoja daug pinigų, pinigai išleidžiami, BVP sukuriamas. Bet turbūt visi pripažintų, kad ilguoju laikotarpiu tai nesukuria nei investicijų augimo, nei apskritai ekonomikos augimo potencialo, nei darbo vietų kūrimo potencialo“, – apžvelgia N. Mačiulis.
Tuo metu laisvųjų ekonominių zonų vystymas, kelių ar transporto infrastruktūros plėtra – tai kuria palankią aplinką privataus sektoriaus investicijoms, gali paskatinti statyti gamyklas, paslaugų centrus ar kurti darbo vietas.
„Žiūrint ant popieriaus, dvi skirtingo dydžio valstybės skiria panašias sumas infrastruktūros vystymui regionuose kažkur nuo miesto labiau nutolusiose teritorijose. Kaip jos bus panaudotos – turės labai didelės įtakos, ar bus sukurtas ilgalaikis augimo potencialas, ar ne. Vien tai, kad daug pinigų skiriama, tai nereiškia, kad tai kažką keičia. Anekdotais virto pasipiktinimai, kad pinigai išleisti trinkelėms. Aišku, kad gražu miesteliuose, sukurtos gražios erdvės, tvarkingesnė aplinka gyventojams ir niekas nesako, kad to nereikia. Bet tai pavyzdys, kur nėra tiesioginės sąsajos su tolesniu ekonomikos augimu ir jo potencialo vystymu“, – sako N. Mačiulis.
Ekonomistas skaičiuoja, kad iki 1 mlrd. eurų per metus ES fondų investicijų sudarys iki 2 procentų bendrojo vidaus produkto, tačiau dar prisideda ir kitos ES investicijos: „Tų pinigų turbūt yra truputį daugiau negu fantazijos ir idėjų, kaip tuos pinigus sėkmingai, efektyviai įdarbinti. (…) protingai išleisti pinigus reikia daug proto ir ne visada jo būna.“
Verslui reikės išmokti dirbti su mokslo įstaigomis
Su dviejų šimtų puslapių ES fondų investicijų programa susipažinusi LVK viceprezidentė D. Burgienė vertina, kad pasirinktos investicijų kryptys yra teisingos, ir investicijų į trinkeles istorijos nebeturėtų kartotis.
„Išskiriant tik verslui aktualią paramą, dabar yra remiamos inovacijos. Nebėra tokių paramos būdų verslui, kokie būdavo anksčiau, jokių sodybų, kaimo turizmo, ar kokių nors įrenginių pirkimų įmonėms – tokios paramos nebėra. Iš principo, tai jau Lietuvai ir nebepriklauso – šalies inovacijose esminis paramos tikslas yra paremti sektorius, kuriuos reikia technologiškai pastūmėti į priekį, kad jie taptų produktyvūs, konkurencingi pasauliniu mastu“, – apžvelgia D. Burgienė.
„Kai jau bus kvietimai verslui teikti projektus, jau verslas su mokslu turės eiti kartu. Tai reiškia, kad reikia atlikti kažkokį mokslinį pagerinimą ir jį pritaikyti versle, kad tai būtų laikoma inovacija. Nėra taip, kad aš pats susigalvoju, kad kažką suefektyvinsiu. Kryptis yra teisinga ir paremta pažangių valstybių praktika. Šioje srityje vyksta ir institucinė reforma, inovacijų vadybai, finansavimui, strateginiam valdymui ir priežiūrai reikalingos kitokios kompetencijos, nei iki šiol buvo projektų valdymo agentūrose. Lietuva yra paskelbusi, kad kuria Inovacijų agentūrą“, – apžvelgia verslo atstovė.
Ji lygina, kad anksčiau ES paramos priemonės verslui ir mokslui būdavo atskiros, dažnai siekiančios skirtingų tikslų, todėl Lietuva taip ir nesiekė strateginių tikslų. Tačiau dabar jau paramos priemonės bus nutaikytos į tas pačias kryptis.
„Verslui bus iššūkis, reikės išmokti dirbti kartu su mokslu, bet tikrai kituose miestuose galima padaryti labai gerų projektų, nes ir sumos didelės, ir kryptys teisingos, reikės tiesiog išmokti bendradarbiauti. Iki šiol mokslo ir verslo bendradarbiavimas buvo labai didelis iššūkis, bet man atrodo, dabar jau toks etapas, kai ir verslas ir mokslas nebegali vienas be kito gyventi, ir pakankamai artimi tie ryšiai pasidarė“, – patikina D. Burgienė.
Vis tik verslo atstovė neatmetė galimybės, kad ir nauju paramos laikotarpiu dalis paramos gali nukeliauti perniek.
„Valstybė, žinote, yra didelis aparatas, ir kai didelė pinigų suma dalinsis pagal sritis, pagal programas, pagal visokius projektus, labai smarkiai žemyn leisis ir sprendimų priėmėjų kontrolės lygis. Aišku, kad statistiškai žiūrint, net ir labai labai pažangiose, švariose valstybėse, kažkoks procentas projektų nepavyksta. Turbūt reikėtų būti realistais ir galvoti, kad tikrai nebus 100 proc. viskas tobulai“, – pripažįsta D. Burgienė.
Ji atkreipė dėmesį, kad sąžiningas verslas nukenčia dėl to, kad dalis verslininkų yra nesąžiningi – dėl to didėja kontrolė, projektų rengimas tampa vis sudėtingesnis.
„Dėl to dažnai, pasakysiu liaudiškai, normalios įmonės nenori tų viešų pinigų. Jos net nerašo projektų, kad joms nereikėtų vargti su priežiūra ir nepasitikėjimu grįstais prižiūrėtojais. Čia lazda turi du galus – kuo labiau tu kontroliuosi, tuo tikriausiai mažiau turėsim labai geros reputacijos įmonių, kurios nori kažką daryti su tais pinigais. O kuo mažiau kontroliuosim, tai tuo daugiau tų vagių gali atsirasti. Čia kažkur per vidurį turi būti tiesa“, – apibendrino D. Burgienė.
