Lietuvos darbuotojai dešimtmečiais „į rankas“ gaudavo mažiau nei 60 procentų to, ką uždirbo – likusi dalis keliavo į „Sodrą“ ar valstybės biudžetą. Po įgyvendintos mokesčių reformos, inicijuotos buvusio finansų ministro Viliaus Šapokos ir viešai pramintos „milijardas milijonui“, dirbantieji galėjo lengviau atsipūsti.

36,9 procento – tokią rekordiškai mažą įmokų ir mokesčių dalį vienas vienišas darbuotojas Lietuvoje sumokėjo nuo atlyginimo pernai, apskaičiavo Tarptautinė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO).

Ir tai vis dar aukščiau nei šią organizaciją sudarančių šalių vidurkis, siekiantis 34,6 procento. Lietuva tarp 37 valstybių buvo 18-a.

Lietuva per dvidešimtmetį darbuotojų mokamus mokesčius sugebėjo sumažinti 8,8 procentinio punkto, mat 2000-aisiais valstybė atriekdavo net 45,7 procento.

Dar didesnis progresas pasiektas tarp darbuotojų, turinčių vaikus – jų apmokestinimas jau yra žemesnis nei išsivysčiusių pasaulio šalių vidurkis.

Jei šeimoje yra vienas dirbantysis ir du vaikai, tuomet „grynasis“ apmokestinimas tesiekia 20,1 procento nuo atlyginimo – „į rankas“ lieka apie 80 procentų, mat didelė dalis įmokų sugrįžta su vaiko pinigais. Palyginimui, vidutiniškai išsivysčiusiose šalyse tokia šeima būtų apmokestinta 24,4 proc. mokesčių ir įmokų dalimi.

Vienišiems darbuotojams aukščiausi mokesčiai tarp išsivysčiusių valstybių taikomi Belgijoje, Vokietijoje, Austrijoje – čia jie siekia apie 50 procentų uždarbio. Mažiausias apmokestinimas yra Kolumbijoje, kur darbuotojams tenkantys mokesčiai siekia 0 proc. – čia rūpintis pensija ir mokėti įmokas neprivaloma.

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis įžvelgia, kad pastaraisiais metais augusius atlyginimus iš dalies lemia traukimasis iš šešėlio būtent dėl mažesnių mokesčių.

Lietuvos bankui siūlant mokesčius didinti vidurinei klasei, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Mykolas Majauskas vertina, kad dabar ne laikas darbuotojams naštą nei didinti, nei mažinti – daugiau atriekti reikia iš individualios veiklos turtuolių.

Siūlo darbuotojus apmokestinti dar labiau

Vos tik darbuotojų nešama našta sumažėjo, vėl pasirodė pasiūlymų ją padidinti – Lietuvos bankas pasiūlė padidinti mokesčius uždirbantiems tarp 1000 ir 2000 eurų, tačiau juos sumažinti uždirbantiems minimalų mėnesinį atlyginimą (MMA). Siūloma koreguoti esamą progresinių mokesčių lengvatą, skirtą nedidelėms pajamoms – neapmokestinamą pajamų dydį, vienkartinis pokytis nuo vidutinių pajamų ir kiek didesnių pajamų gavėjų galėtų nubraukti 20-40 eurų.

Tokį siūlymą sukritikavo „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas – jis siūlo mokesčius darbuotojams ne didinti, o toliau mažinti, o biudžeto netekimus kompensuoti kitais mokesčiais. Mat Lietuva, turinti kiek didesnius darbo jėgos mokesčius nei EBPO vidurkis, rizikuoja prarasti dalį talentingų darbuotojų.

Lietuvos bankas siūlo mažinti mokesčių naštą uždirbantiems „minimumą“, bet didinti mokesčių naštą uždirbantiems vidutinį darbo užmokestį. Toks siūlymas yra grindžiamas siekiu sumažinti pajamų nelygybę šalies viduje, o taip pat yra teigiama, kad tai padidintų mažiausiai uždirbančių gyventojų paskatas ieškotis darbo, skatintų ekonomikos aktyvumą bei mažintų regioninių gyvenimo lygio skirtumus.

Visgi, dėl paskutinio teiginio nebūčiau linkęs sutikti, nes tai priklauso nuo to, kaip yra apibrėžiama „regionų“ sąvoka. Juk Lietuvą galima pagrįstai traktuoti kaip vieną iš Europos Sąjungos regionų (ES yra laisvas darbo jėgos judėjimas), tad sprendimas labiau apmokestinti uždirbančius vidutinį darbo užmokestį ne sumažintų, o padidintų regioninę atskirtį nuo kitų ES valstybių“, – feisbuke pasidalijo Ž. Mauricas.

Žygimantas Mauricas

Anot jo, pajamų atskirtis tarp Lietuvos ir Vakarų Europos valstybių yra didesnė nei pajamų atskirtis tarp skirtingų Lietuvos regionų.

„Mokesčių naštos didinimas dirbantiesiems šiuo metu būtų labai prasta idėja, nes populiarėjantis nuotolinis darbas bei stiprėjanti kova dėl talentų verčia pasaulio valstybes mažinti, o ne didinti mokesčius dirbantiesiems. Tarp valstybių ypač suaktyvėjo kova, siekiant prisitraukti taip vadinamus skaitmeninius klajoklius, kurie mielai migruoja į mažesnių mokesčių ir švelnesnio klimato šalis/valstijas“, – rašo ekonomistas.

Jis siūlytų toliau mažinti mokesčius, o biudžetą pildyti turto, ekologiniais ar vartojimo mokesčiais, kadangi šie mokesčiai yra palankesni ekonomikos augimui.

„Lietuvai reikėtų imti pavyzdį iš Šveicarijos, kurios stiprumas slypi tame, kad šioje šalyje pajamų mokesčiai yra santykinai maži (dėl to ši šalis pritraukia talentus iš aplinkinių valstybių bei viso pasaulio), o pajamų nelygybė sprendžiama turto, "eko" ir kitais ekonomikai draugiškesniais mokesčiais“, – pastebėjo Ž. Mauricas.

Mačiulis: „milijardas milijonui“ buvo gera reforma

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis konstatuoja, kad mokesčių darbuotojams mažėjimas – vienareikšmiškai teigiama tendencija, kurią reikėtų tęsti.

„Daugelis empirinių tyrimų rodo, kad darbo jėgos apmokestinimas vis tiktai nėra efektyvi priemonė pildyti biudžetą. Tai yra apskritai gyventojų pajamų mokesčiai nėra patys efektyviausi ir teisingiausi mokesčiai. Ir Lietuva ilgą laiką per daug rėmėsi būtent šiais mokesčiai. Tai gerai, kad bandoma ieškoti alternatyvų ir bent jau samdomų darbuotojų mokestinė našta mažinama, nors ji išlieka vis tiek didesnė nei EBPO šalių vidurkis. Tai reiškia, kad šis procesas turi tęstis, ir tęstis pirmiausia turbūt didinant NPD ir prilyginant jį MMA, ir po to mažinant jo taikymą daugiau uždirbantiems asmenims“, – siūlo N. Mačiulis.

Jo vertinimu, mažiau apmokestinant mažiausių pajamų gavėjus, pajamų mokestis taptų efektyvesnis ir teisingesnis. Tačiau kas šią kainą apmokėtų?

„Problema Lietuvoje turbūt yra ta, kad na mažinant darbuotojų mokestinę naštą nelabai buvo rasta alternatyvų . Paprastai alternatyva EBPO šalyse buvo turto arba vartojimo mokesčiai – jie laikomi mažiau iškraipantys ekonomines paskatas, rečiau sukuria šešėlinę ekonomiką, ypač, kai kalbama apie turto mokesčius, neslopina investicijų, neskatina slėpti pajamų, nedidina šešėlinės ekonomikos. Dėl to dažnai automobilių mokesčiai, NT mokesčiai yra reikšmingesni pajamų šaltiniai išsivysčiusių valstybių biudžetuose, priešingai nei Lietuvoje“, – vietą, kur paimti pinigų, rodo N. Mačiulis.

Nerijus Mačiulis

Jis apgailestavo, kad Lietuvoje NT apmokestinimas vis dar neefektyvus ir neskaidrus, neatnešantis reikšmingesnių pajamų.

Teigiamai įvertindamas buvusios Vyriausybės įgyvendintą „Milijardo milijonui“ reformą, N. Mačiulis tik pasigedo papildomų lėšų į biudžetą būtent iš kitų šaltinių.

„Nepaisant visos kritikos, kuri tik iš dalies buvo pagrįsta, tai buvo gera reforma, kuri iš tiesų sumažino samdomų darbuotojų mokestinę naštą, kuri yra perteklinė. Našta buvo perteklinė, išlieka perteklinė – tikrai bandymai sumažinti mokestinę naštą yra sveikintini. O kritika buvo tik vienu aspektu pagrįsta – kad nebuvo rasta alternatyvių biudžeto pajamų šaltinių, tai reiškia, kad nukenčia viešojo sektoriaus institucijų teikiamų paslaugų finansavimas ir tai yra problema Lietuvoje. Bet tai nėra priežastis nemažinti samdomų darbuotojų apmokestinimo“, – sako N. Mačiulis.

Ekonomistas išskiria, kad mažesni mokesčiai darbuotojams leido ištraukti juos iš šešėlio ir leido dar sparčiau atlyginimams didėti, mokant įmokas augo samdomų darbuotojų socialinės garantijos.

„Pastaruosius penkerius metus vidutinis atlyginimas Lietuvoje didėjo maždaug dešimtadaliu kiekvienais metais ir dalis to oficialaus vidutinio darbo užmokesčio augimo yra ne realus augimas, o šešėlinio darbo užmokesčio transformacija į oficialų darbo užmokestį. Manau, kad tiek mažėjanti mokestinė našta, tiek kitos priemonės iš tiesų davė pastarąjį penkmetį rezultatų“, – apibendrino N. Mačiulis.

Majauskas nemato tolesnio poreikio didinti ar mažinti mokesčių

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Mykolas Majauskas vertina, kad darbo santykių apmokestinimas Lietuvoje jau atitinka EBPO šalių vidurkį.

„Todėl poreikio esminėms korekcijoms čia nematau. Konkuruoti turėtume per investicijas į švietimą ir mokslą, o ne papildomai mažindami mokesčius. Atsižvelgiant į didelį dirbančiųjų skaičių, tarifų mažinimas reikštų reikšmingus valstybės biudžeto pajamų neteikimus. O tai yra tiesiogiai susiję su viešųjų paslaugų kokybe ir socialine apsauga. Tuo tarpu tarifų didinimas reikštų konkurencingumo praradimą ir mažesnes darbo santykių pajamas. Todėl esminių pokyčių mano akimis daryti nereikėtų“, – vertina M. Majauskas.

Didesnių iššūkių, anot parlamentaro, kyla kitose apmokestinimo srityse, pavyzdžiui, dideles pajamas gaunančių individualios veiklos vykdytojų apmokestinimas ir teisinės formos sutvarkymas. Šią skirtingo apmokestinimo problemą „Gyvulių ūkiu“ yra praminęs ekonomistas Raimondas Kuodis.

Mykolas Majauskas

„Pavyzdžiui, didžiausios advokatų kontorose individualios veiklos pagrindu dirba po keliasdešimt gerai apmokamų teisininkų. Daugeliu atvejų tai yra elemantarūs darbo santykiai su visais darbo santykiams būtinais požymiais. Advokatas įsipareigoja dirbti tam tikros kvalifikacijos darbą, aprūpinamas darbo priemonėmis, laikosi darbo tvarkos taisyklių, susitaria dėl atostogų, kvalifikacijos kėlimo ir gauna periodinį atlygį. Jau nekalbu apie tai, kad dideles pajamas gaunančių advokatų sumokami mokesčiai neatinka jokių tarptautinių standartų. Klausimas – tik ar patys mažiausi Europos Sąjungoje ar ir patys mažiausi pasaulyje“, – išskyrė vienos srities darbuotojus M. Majauskas.

Anot jo, teisingas apmokestinimas nėra kairės ar dešinės politinės filosofijos klausimas, o elementari mokesčių higiena – užtikrinti, kad labai dideles pajamas gaunančių asmenų apmokestinimas būtų ne mažesnis nei eilinio piliečio.