Mums atvykus į Biržų žirgyną pirmiausia, ką pamatome, tai iš maniežo ant žirgų išjojančias raiteles. Merginos, įjojusios į aptvarą, demonstruoja tiek žirgų galimybes, tiek jojimo techniką.
„Čia yra Biržų rajonas ir Biržų žirgynas. Jis jau gyvuoja 20 metų ir mes šioje srityje esame meistrai. Tai yra mūsų šeimos žirgynas“, – netrukus sako ir mus pasitikusi šios vietos šeimininkė Sonata.
Nuėjus iki pavėsinės, moteris ragina prisėsti ir pasakoja, kad jos meilė žirgams prasidėjusi nuo pažinties su tada dar būsimu vyru. Ji pasakojo, kad jau tada žirgai jam nebuvo svetimi, o kiek vėliau ji pati vieną gavusi ir dovanų.
„Iki tol pati žirgais nesidomėjau, o tokia dovana tada man padarė įspūdį. Aš – miesto panelė, apie žirgus nieko nežinojau.
Tada pradėjau gilintis, mokytis“, – atsimena ji.
Sonata trumpai pasakoja, kad nuo pat pradžių žirgynas vystėsi labai pamažu. Pasak jos, tada tokia veikla labiau buvusi kaip hobis, kuris išsiplėtė ir išsirutuliojo iki tiek, kad šiandien čia galima nuveikti daug dalykų.
Teritorija, kur šiandien yra žirgynas, yra Sonatos tėvų palikimas, taip pat dalį žemių jiedu su vyru išsipirkę.
„Bet nelengvi laikai buvo. Buvo daug popierizmo“, – sako ji ir ranka rodo į po stogu esantį maniežą. Čia, kaip teigia, anksčiau buvusi daržinė, kur buvo laikoma žemės technika, šienas.
„Aš sakiau, kad čia noriu maniežo. Atsimenu, tada mano brolis, grįžęs iš užsienio, skolino pinigus ir man liepė įgyvendinti savo svajonę“, – atsimena ji, tačiau priduria, kad pačiai jai taip pat tekę padirbėti užsienyje.
„Ir namus dažiau, ir agurkus skyniau, kad tik įgyvendinčiau savo svajonę.
Bet mano užnugaris yra mano vyras, jis užsiima ekologiniu ūkininkavimu, žirgų mokinimu, pardavimu ir t.t. Jis žirgininkystėje yra aukšto lygio specialistas“, – giria ji.
Anot Sonatos, nors žirgininkystės veikla skamba puikiai, Lietuvoje ja verstis sąlygos nėra dėkingos, o pragyventi iš tokios veiklos paprasčiausiai neįmanoma.
„Mes abu su vyru turime kitus savo darbus, o čia vis tiek labiau yra mūsų hobis.
Žirgininkystė vis traukia į save pinigus. Vis investuok ir investuok, o kad iš to paimti, tai iš gaunamų pajamų gali išsilaikyti tik pats žirgas.
Nes čia atrodo, kad vau, atsidarysiu žirgyną ir praturtėsiu, tai tikrai taip nebus.
Bus taip, kad tu turėsi iš kažkur gauti daug resursų ir investuoti. Žirgai yra opūs, jie suserga, reikia maisto. Žirgininkystė yra gyvenimo būdas, tau turi patikti tai, o tada tu prisigalvosi dar 10 kelių, kad galėtum išlaikyti tai“, – visiškai atvirai sako ji.
Sonata pasakoja, kad šiandien jie turi apie 20-30 žirgų, o visiems jiems reikia skirti ir daug dėmesio, todėl čia dirba ir trys darbuotojai, kurie tiek ruošia šieną, tiek prižiūri žirgus.
„Nėra lengva, tikrai nėra lengva. Galime viską parodyti tik iš gražiosios pusės, bet yra ir ta virtuvė. Yra niuansų, kur atrodo spjausi į viską ir paliksi. O tokių dienų būna“, – sako ji, bet priduria, kad šeima taip mylintys žirgus, jog namie sienos nukabintos žirgų paveikslais, jau nekalbant apie vaikų patalynes su žirgais.
„Tuo gyveni“, – šypsosi ji.
Nors žiemą čia, kaip pasakoja, viskas atrodo kiek kitaip ir beveik jokios veiklos nevyksta, vasarą, čia, žirgyne, pats sezonas.
Moteris pasakoja, kad žmonės čia atvyksta tiek susipažinti su žirgais, tiek išmokti joti, kai kurie jojimą tobulina iki smulkmenų, vyksta stovyklos, o kai kurie atvyksta čia ir įsigyti žirgo.
„Jeigu nemokate joti, bet kam žirgo neparduodame.
Pirmiausia turėsite žirgyne lankyti pamokas, išmokti kūno disciplinos, sužinosite apie žirgą, kaip jį valdyti, o kai tai bus saugu, tada jį parduosiu.
Žirgas kainuoja labai įvairiai – nuo 2 tūkst. iki 50 tūkst. Eur. Pas mus brangiausias kainuoja 10 tūkst. Eur. Kainos priklauso nuo veislės, nuo žirgo galimybių, kilmės ir panašiai“, – sako Sonata.
Tiesa, žirgai šiame žirgyne švenčia ir gimtadienius, prasitaria šeimininkė.
„Organizuojame šventes, juk žirgas turi ir savo pasą, ir gimtadienį, ir raitelį, kuris viską apie jį žino“, – sako ji.
Sonata pati sakosi visų laikomų žirgų vardų neatsimenanti, žinanti tik tų, su kuriais dirbanti su vaikais.
