Situacija – nerimą kelianti
Laidoje „Piniginiai reikalai“ Užimtumo tarnybos vadovė Inga Balnanosienė, kad apskritai Lietuvoje jau kuris laikas buvo tendencija, jog tarp visų registruotų bedarbių, 30 proc. buvo ilgalaikiai.
Užimtumo tarnybos birželio 1 dienos duomenimis, viso Lietuvoje registruota 239,5 tūkst. darbo neturinčių asmenų, beveik 42 proc. visų registruotų bedarbių yra ilgalaikiai, t. y. 100,3 tūkst. asmenų. Per gegužę jų skaičius sumažėjo tik 0,2 proc., o palyginus su 2020 m. birželio 1 diena šiuo metu ilgalaikių bedarbių yra 2,6 karto daugiau.
„Nereikia į šitą situaciją žvelgti labai drastiškai, tačiau ji yra nerimą kelianti. (…) Aišku, kad didžiąją dalį šio rodiklio augimo sudarė pandeminė situacija ir karantinas, kai daugiau nei metus turime tą situaciją, kai buvo registruojama kiek mažiau laisvų darbo vietų. Ir nepaisant to, kad kai kurie sektoriai atsigaudavo, tos laisvos darbo vietos būdavo homogeniškesnės. Plėtėsi logistikos verslai, greitai į įprastą gyvenimą grįžo statybų sektorius, tačiau tų paslaugų sričių darbuotojai, kurių verslai iki šiol yra ne visai atsigavę ir didžiąja dalimi ilgą laiką buvo karantine, tai būtent šių sektorių žmonėms darbą susirasti tapo sudėtingiau.
Ilgalaikis nedarbas augo, nes įprastai jaunimas darbą susiranda per kelis mėnesius. Jeigu jie iki 29 metų, tai ilgalaikiais bedarbiais tampa jau po 6 mėnesių. Čia toks natūralus procesas, kuris sąlygojo šio rodiklio augimą. Lygiai taip pat ir su vyresniais žmonėmis. Įprastai integracija į darbo rinką yra apie 60-70 dienų, tai dabar integracija į darbo rinką yra gerokai sulėtėjusi. Natūralu, jei žmonės neteko darbo paslaugų sektoriuje praėjusių metų kovo mėnesį, tai tikimybė jį susirasti tuo metu, kai sektoriai buvo uždaryti, buvo labai labai menka“, – apie padidėjusio ilgalaikio nedarbo priežastis pasakojo I. Balnanosienė.
Ji priduria, kad ilgalaikis nedarbas visada buvo mūsų šalies problema, o pagrindinės to priežastys yra nuo miesto nutolę regionai ir susisiekimo problemos, žema kvalifikacija, tam tikrais atvejais įsipareigojimai šeimai.
Gali rodyti didėjantį šešėlį
„INVL Asset Management“ ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė komentuodama dalies darbdavių ankstesniu pasakymus, kad mieliau žmonės renkasi išmokas nei darbą teigė, kad darbdavių pozicija atspindi Užimtumo tarnybos duomenyse: laisvos darbo vietos – pasiekusios aukštą lygį.
„Natūralu, kad sunkiai surandant darbdaviams darbuotojų, jiems kyla įvairių piktesnių įžvalgų, nes norisi generuoti ekonomikos atsigavimą, kurti pridėtinę vertę, išlikti toliau dinamiškiems kaip šaliai. Tačiau susidaro tam tikri, matyt, butelio kaklelio efektai ir būtent darbo rinkoje išlenda struktūrinės problemos, neatitikimai kvalifikacijose bei kitos priežastys.
Tiesa ta, kad yra dalis ir tokių bedarbių, kurie nenori skubiai grįžti į darbuotojų gretas ir naudojasi išmokų sukurta palankia situacija. Tas kelia nerimą, nes kiekviena ekonominė įtampa sukuria palankią terpę vystytis šešėliui ir šešėliniam darbui. Paprastai po kiekvienos krizės šešėlis reikšmingai ūgteli. Tad tas padidėjęs ilgalaikis nedarbas kažkiek slepia to šešėlio. Gali būti, kad žmonėms nėra prasminga deklaruoti savo darbą, nors jie jį atlieka“, – teigia ekonomistė.
Anot jos, išmokų dydį ir atlyginimų santykį iliustruoja nedarbo spąstų rodiklis, o Lietuva yra ketvirta Europos Sąjungoje pagal nedarbo spąstų lygį, kuris parodo kokį laiptą turi peržengti iš bedarbystės į darbo rinką žengiantis žmogus, atsisakydamas įvairių išmokų ir įsipareigodamas mokėti mokesčius sudarant sutartį pagal darbo santykius.
„Mūsų nedarbo spąstų rodiklis yra pakankamai aukštas ir tai atliepia šią problemą. Kalbant apie atlyginimų dydį, matyt, reikėtų išskirti keletą aspektų. Visų pirma, yra didžiulė regioninė takoskyra. Pavyzdžiui, didžiuosiuose miestuose tokiuose kaip Vilnius, Kaunas, Klaipėda, darbo rinkos yra pakankamai neseklios, jos gilios ir efektyviai veikia. Reiškia, kad darbuotojas turi derybinės galios ir erdvės rinktis darbdavį, keisti darbdavį. Taipogi susiderėti geresnes darbo sąlygas ir atlygį, kai tuo tarpu regionuose situacija yra kitokia.
Būtent mažesnių miestelių problema ta, kad tiek pati darbo jėga mažėja dėl vidinės ir išorinės migracijos ir atitinkamai dėl to traukiasi verslų galimybės plėstis, nes jų paklausos rinka traukiasi. Jie tiesiog nesugeba ir neturi galimybės mokėti didesnę algą, jiems net pastoviai kasmet didėjanti minimali alga jau yra iššūkis“, – laidoje teigė ekonomistė.
Svarbu kvalifikacija ir pačių žmonių nuostatos
I. Balnanosienė antrino, kad tikrai negalima nedarbo sieti su mokamų išmokų dydžiu. Anot jos, reikia ieškoti kompleksinių sprendimų, kaip spręsti ilgalaikio nedarbo bėdą.
„Visų pirma, tai – kvalifikacijos stoka. Aišku, matomai ir darbo sąlygų atitiktis ir kiti dalykai, kurie motyvuoja žmones, turi keistis ir turi būti peržiūrimi. Dabar jaunimui galime pasiūlyti darbą per nuotolį, galbūt taip kompensuoti kiek mažesnį atlyginimą. Kitose darbo vietose ir kitur turime ieškoti tų pačių kompleksinių dalykų. (…) Ypatingai visi kartu turime susitelkti ir dirbti su regionais, nes tikrai regione nedarbas yra didėjanti problema. Tai, kad regionai negali mokėti didesnių atlyginimų, nes negali plėsti verslų, tai taip pat ir viena iš aplinkybių dėl ko auga nedarbas ir ilgainiui ilgalaikis nedarbas regionuose.
Šiandien Lietuva kovoja su pasekmėmis. Ilgalaikis nedarbas, žmonių nuostatos nesusiformavo per dieną. Tai yra tiesiog tokia situacija, kai nebedirba šeimos, kartos ir, jeigu nedirba tėvai, tokioje šeimoje tikrai didesnė tikimybė, kad nedirbs ir vaikai, nes susikurs kitas terpes ir ras kitų būdų, kaip gauti pajamų: ar tai epizodinių, ar tai šešėlinio darbo pasekmės bus“, – teigė Užimtumo tarnybos vadovė.
I. Genytės-Pikčienės teigimu, grįžus ekonominiams procesams į normalią būseną, dalis ilgalaikių bedarbių turėtų sugrįžti į darbo rinką. Ji paaiškina, kad pandemija trunka kiek daugiau nei metus ir tai galėjo padaryti įtakos rodikliams.
„Kalbant jau apie priemones, ką reikėtų daryti, kad situacija keistųsi, tai vienareikšmiškai daug gula įtampos ir problemų sprendimų ant tų struktūrinių veiksnių – psichologiniai barjerai atsiradę ilgą laiką išbuvus be darbo žmogui. Tiesa ta, kad socializuotis ir vėl pradėti megzti tvarius ryšius darbo rinkoje po ilgo laikotarpio yra labai sunku ir čia, matyt, reikėtų papildomų paskatų, papildomo įsitraukimo nuo socialinių darbuotojų iki psichologų.
Kitas dalykas yra techninis ir profesinis pasirengimas, nes profesinės žinios sensta ir jos labai stipriai keičiasi. Tos iniciatyvos, kurių ėmėsi Užimtumo tarnyba per pandemiją, nuotolinės galimybės įgyti įvairias kvalifikacijas tarptautinio lygio, klausytis paskaitas ir gauti sertifikatus buvo labai teisingas kelias, kuris padėtų bent jau jaunimo tarpe šmėklą vaikyti ir įgalinti jaunus žmones, kurie puikiai naudojasi internetu įgauti papildomų naudų, kurios jiems būtų naudingos atrandant save darbo rinkoje.
Probleminė struktūrinė ilgalaikių bedarbių dalis – vyresnio amžiaus gyventojai, kurie nemoka užsienio kalbų, kurie neturi išsilavinimo arba turi išsilavinimą įgytą praėjusioje epochoje, tai čia reikėtų galvoti apie labai tikslines ir taiklias priemones, kaip jiems adaptuotis ir grįžti į darbo rinką“, – vardijo ekonomistė.
Emigracijos rizika pagrįsta
Pasak ekonomistės I. Genytės-Pikčienės, išlieka rizika, kad tie žmonės neįsitrauks į darbo rinką Lietuvoje, o emigruos, tačiau situaciją taiso tai, kad pandemija ir apribojimai paveikė visas pasaulio šalis.
„Natūralu, kad susirasti sunkiau yra darbą kuomet pandemijos aplinkybės yra ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tai bent jau dalį potencialių emigrantų gali atgrasyti arba bent jau priversti atidėti emigracijos planus iki to laikotarpio, kuomet pandeminės aplinkybės bus atsitraukusios. Aišku, migracijos tendencijos operatyvieji duomenys jau duoda pirmuosius nerimo ženklus, nes vėl turime neigiamą migracijos balansą ir tai tikrai nėra gera žinia. Ta rizika pagrįsta“, – sako ji.
