„Patiriame daug nepatogumų. Tai – aktuali ir aštri tema.

Baltarusijos siena dabar, net negaliu pasakyti, ar ji atvira, ar ne. Kartais žmonės pravažiuoja, kartais mes girdime istorijas, kad norėta pravažiuoti, bet neleido, tada bandyta važiuoti per Latviją.

Praeitos savaitės duomenimis, tikrai turėjo atvykti darbininkai, bet jie neatvažiavo. Mes tiesiogiai jų nesamdome, mes samdome subrangovus, bet subrangovai mums pateikia paaiškinimus, kodėl nevykdo darbų. Mes kasdien registruojame, kiek kokiam objekte yra dirbančių žmonių ir kai jų sumažėja, prašome paaiškinti, kodėl“, – apie situaciją šiandien, susijusią su darbuotojais, sako verslininkas.

Jo teigimu, jeigu niekas nesikeis, gali laukti rimtos pasekmės.

„Čia gali būti dar rimtesnė problema nei pati pandemija, nes jei nebus kam dirbti, kainos į viršų šaus taip, kad mažai nepasirodys. Tai – ekonomikos dėsnis, jei kažko trūksta, tai toje vietoje pradeda didėti kaina.

Samdysime žmones už brangiau, juk negali palikti pusę pastato, o kitos pusės nebaigti“, – kalbėjo jis.

Paklaustas, ar šuo metu trūkstamos darbo jėgos iš Baltarusijos rinkoje nekompensuoja darbuotojai iš Ukrainos, verslininkas sako, kad jų lyginti negalima.

„Kalbant apie ukrainiečius, situacija tokia, kad vienu metu jų Lietuvoje buvo nemažai, tačiau jų požiūris į darbą ir darbų kokybė buvo nuvilianti.

Tai jei nebus baltarusių, matomai, teks grįžti ir prie ukrainiečių, bet, iš tikrųjų, su baltarusiais ženkliai paprasčiau ir lengviau dirbti nei su ukrainiečiais“, – sakė jis.

Paklaustas, kokia situacija yra su lietuvių darbuotojais, A. Avulis vardijo, kad jie šiuo metu yra Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, Airijoje.

„Čia – paprastas principas. Šiose šalyse NT yra maždaug 2-3 kartus brangesnis nei Lietuvoje, tad jeigu kaina aukštesnė, jie ir atlyginimus moka bent dukart didesnius. Tai žmonės yra laisvi rinktis ir renkasi kelią, kur daugiau moka.

Kita dalis statybininkų vasarą išeina dirbti į šešėlį. Yra statoma daugybė privačių namų, o ten labai populiaru atsiskaityti grynais pinigais“, – sakė A. Avulis.