Su Justina Tauragėje susitinkame darbo dieną, maždaug pietų metu. Lauke, prie stalelių prisėdę nemažai žmonių. Ji pati pokalbiui mus vedasi į antrą aukštą ir sako, kad čia bus ramiau.

Justina pokalbį pradeda sakydama, kad mes atvykome į jos „Šaukštelio studiją“, o šį verslą ji pradėjusi beveik lygiai prieš 7-erius metus, mat visai neseniai įmonė šventė savo gimtadienį.

„Esame sušių baras ir esame kitokie. Mes, kitokio skonio kūrėjai, kitokių receptūrų kūrėjai ir tuo norime išsiskirti nuo kitų tradicinių sušių gamintojų“, – išskirtinumą iškart pabrėžia ji ir pasakoja, kad pas juos galima paragauti tokių sušių, kurių niekur kitur nerasi.

„Kai atsidarėme, tauragiškiai puolė mūsų klausinėti, kodėl sušiai yra be mėsos. Taip pas mus atsirado ir sušiai su vištiena, jie buvo pritaikyti prie mūsų miestiečių skonio. Vėliau kitaip pradėjome gaminti ir žuvį, priėjome prie to, kad mūsų sušiai yra kitokio skonio nei kitose sušinėse“, – sako ji.

Pati Justina Vilniaus universitete yra baigusi finansų ekonomikos bakalaurą, tačiau trečio kurso gale atsimena supratusi, kad tai – ne jos duona ir įstojusi į Kauno maisto technologijos mokyklą, kur baigė virėjos mokslus.

Tuomet, kaip sako, ji dar neturėjusi supratimo, kad imsis savo verslo ir atsidarys kavinę, o dirbusi viename Kauno graikų restoranų ir per 8 mėnesius ten iš pagalbininkės virtuvėje pati tapusi virtuvės šefe.

Idėja savo kavinei jai gimė visai netikėtai, atvykus į Tauragę Kalėdoms aplankyti tėvų.

„Mes paprasčiausiai važiavome gatve ir čia buvo naujai pastatytas priestatas, kur didelėmis raidėmis buvo užrašyta – „Nuomojama“. Pasiskambinome, apsižiūrėjome patalpas ir pamatėme savo viziją, nors čia dar ir vyko statybos.

Jau vasario mėnesį pasirašėme nuomos sutartį, gegužę atsidarėme“, – teigia verslininkė.

Tiesa, pats atsidarymas taip pat nebuvęs be nuotykių. Justina atsimena, kad prieš pat kavinės atidarymą prie vairo pasijutusi blogai ir iš nuovargio sukėlusi nedidelę avariją.

„Tiesiog „atsijungiau“ prie vairo. Gerai, kad greitis nebuvo didelis, nuostolis buvo tame, kad mašina buvo pilna supirktų naujų lėkščių, stiklinių ir viską turėjau parvežti į Tauragę“, – sako ji, bet priduria, kad tada niekas nenukentėjęs, o vėliau kavinės atidarymas buvo labai pavykęs.

Justina aiškina anksčiau pati sušių nelabai mėgusi, bet taip nutikę, kad jos kambariokė, su kuria ji kartu gyveno, kai mokėsi, buvo tikra sušių fanatikė.

„Ji kažkada manęs paklausė, ar Tauragėje yra sušių kavinė. Pasakiau, kad ne, o ji paklausė, kodėl aš delsiu. Tai taip ir išėjo, kad realizavau sušių idėją“, – šypsosi ji.

Dvejus metus ji pati suko sušius, kūrė receptus ir buvo virtuvės šefė, o vėliau šias pareigas užleido kitiems.

Paklausus apie pandemiją ir karantiną, Justina pasakoja, kad iš sušių užsakymų galima spręsti, kad žmonės atsipalaidavo daug anksčiau nei gyvenimą laisvino valdžia.

„Jeigu būdavo negalima susitikti dviem šeimos ūkiams, o mes vežame po du ar tris sušių padėklus, tai suprantame, kad kažkas vyksta. Tai ir buvo mūsų pagrindinis variklis, nes parduodavome didžiulius kiekius“, – pasakoja ji ir aiškina, kad pirmasis karantinas įmonei buvęs labai neramus, tačiau antrasis įmonės veiklos, atsigavusios pernai vasarą, net nepristabdė.

Šiai dienai moters kavinėje dirba 16 žmonių komanda, o verslininkė sako nebespėjanti aptarnauti vietinių tauragiškių.

„Pas mus atvažiuoja iš Šilalės, Jurbarko, Pagėgių, Raseinių. Jie perka sušius padėklais“, – sako ji. Tiesa, Tauragėje įmonė daug konkurencijos neturinti, mat daugiau sušių kavinių nėra.

Lankydamiesi Justinos paklausiame ir dėl gana neįprasto sušių kavinei pavadinimo – „Šaukštelio studija“, o ji sako, kad toks pavadinimas atsiradęs visai atsitiktinai.

„Šis pavadinimas – apgaulingas. Pats „šaukštelis“ gimė visai netikėtai. Mes registravome įmonę ir to pavadinimo, kurio mes norėjome, negavome. Ir tada buvo mano kavos puodelis su šaukšteliu, o mūsų paklausė, ar turime kitą variantą, ir aš tiesiog atsakiau: „Šaukštelis“. Taip mūsų įmonė buvo įregistruota, o ir šiaip maisto be šaukštelio meilės nepagaminsi“, – sako verslininkė.

Justina užsimena šiandien svarstanti ir apie antros kavinės atidarymą, tačiau prieš tai reikalus sumaišiusi pandemija, o šiandien ji sako visą savo dėmesį norinti skirti motinystei, nes laukiasi antro sūnaus.

„Daug kas manęs klausia, kodėl nenoriu eiti į didžiuosius miestus.

Aš galvoju, kad skonis, kurį esu sukūrusi šiandien, jis yra mažo miesto žmogui, kad susipažintų su sušiais, tad dar didmiesčiams jaučiamės neužaugę.

Bet planų atsidaryti mažesniuose miestuose tikrai yra“, – sako ji.

Paprašyta įvardyti dalyką, kuris šiandien labiausiai neramina, Justina sako, kad tai – motyvuotų darbuotojų paieškos.

„Nerimą kelia tai, kas bus toliau. Prieš kelerius metus irgi buvo toks etapas, dirbti ateidavo visiškai nemotyvuoti žmonės. Pirmi klausimai būdavo: „Kiek aš gausiu“, „17 val. noriu namo“. Taip nebūna, mes dirbame pamaininiu darbu.

Dabar tai taip pat labai jaučiasi. Nebėra motyvuotų žmonių“, – sako ji.