Delfi interviu davęs EK viceprezidentas pasakojo, kokių pokyčių sulauksime dėl Žaliojo kurso ir Europos Sąjungos (ES) ambicingų tikslų dėl klimato kaitos. Anot jot, tai transformuos mūsų kasdienį gyvenimą, pakeis, kaip keliaujame ir visi turėsime pasikeisti ir kažką paaukoti.
Jis taip pat įvardijo, kokios didžiausios problemos šiuo metu yra Lietuvoje ir ko reikėtų tikėtis dėl taršos mokesčių.
– Europos Sąjunga turi nemažą ambiciją – pasiekti, kad iki 2050 m. ES poveikis klimatui būtų neutralus. Kokių žingsnių reikia imtis, kad būtų galima pasiekti šiuos tikslus?
– Na, mes turime išmokti gyventi ribose, kurias mums nustato planeta. Tai reiškia, kad turėtume pasižiūrėti, kiek energijos suvartojame, turime sumažinti energijos suvartojimą, įsitikinti, kad pakeisdami energijos išteklius atsikratysime iškastinio kuro ir pereisime prie atsinaujinančios energijos. Turime pažvelgti į tai, kas vyksta mūsų natūralioje aplinkoje, kad įsitikintume, jog sustabdome biologinės įvairovės dingimą, rūšių nykimą, turime savo ekonomiką paversti žiedine ekonomika, kad taip nustotume švaistyti.
Turime pažvelgti į savo žemės ūkio ir aplinkosaugos tvarumą ir kovoti su maisto švaistymu. Mes iššvaistome maždaug 20 procentų savo maisto. Šiandien svarbiausia, kad mes greitai sumažintume savo išmetamų teršalų kiekį. Tai taip pat yra susiję su mūsų energetine sistema, kaip mes judame, koks mūsų būstas ir pan. Taigi tai yra esminiai pokyčiai, kaip mes gyvename.
– Europos Žaliasis kursas turėtų padėti pasiekti šių pokyčių. Gal galite paaiškinti kokių projektų mums tikėtis ir kaip tai transformuos mūsų dabartinį gyvenimą?
Pokyčiai jau vyksta. Kaip žinote, pramonė per pastaruosius 30 metų dekarbonizavo savo veiklą. Savo ekonomikos augimą padidinome daugiau nei 60 proc., o išmetamo CO2 kiekį sumažinome daugiau nei 20 proc., tiksliau 24 proc. Pokyčiai jau vyksta, bet turime juos paspartinti. Turime įsitikinti, kad nenaudojame tiek daug energijos savo būstui šildyti ar vėsinti. Taigi turime pakeisti šildymo sistemos energijos išteklius, pereiti prie energijos siurblių, instaliuoti saulės baterijas, įrengti vėjo jėgaines jūroje. Taip pat turime pažvelgti į tai, kaip mes judame, turime nutolti nuo vidaus degimo variklių automobilių ir eiti link elektrinių transporto priemonių. Norint sumažinti anglies dioksido kiekį mūsų viešojo transporto sistemoje turime naudoti tik elektrinius autobusus mieste, o ne dyzelinius.
Tad mums reikia padaryti daugybę dalykų. Bet tai pat tai jaudina, nes duoda didžiulę ekonominę galimybę. Yra 2 mln. naujų darbų daugiau naujoje ekonomikoje nei senoje ekonomikoje. Jei tęsime tai, kaip yra dabar, temperatūra pakils daugiau nei 2 laipsniais, pasieksime lūžio tašką, kai žmonija kontrolės nebeturės. Daugės sausrų, derlius žlugs, kils laukiniai gaisrai, audros, kurios gali tapti nebekontroliuojamos. Jei pažvelgsime į iššūkį, kurį turime šiame perėjime, taip pat turėtume pažvelgti į iššūkius, kurių sulauksime, jei nieko darysime.
– Vienas iš pokyčių su kuriais galime susidurti, kaip keliaujame. Ankstesniuose interviu esate minėjęs, kad reiktų atsisakyti trumpo nuotolio skrydžių, kad apskritai skrydžiai turėtų būti brangesnis. Ar tai tikrai būtų gera idėja taip nuo pandemijos kenčiančiam turizmo sektoriui?
– Na, turizmo sektorius sektorius atsigaus tada, kai mes visi būsime vakcinuoti ir galėsime gyventi normalų gyvenimą. Esu ganėtinai užtikrintas dėl to. Bet mes galime gyventojų prašyti keliauti kitaip tik jeigu turime alternatyvas. Tol, kol gyventojai neturi alternatyvų, ką jie kito gali daryti, jei neskristi lėktuvu. Mes turime užtikrinti, kad turėtume geresnį susisiekimą traukiniais, tačiau šalyse situacija yra skirtinga. Pavyzdžiui, Europos širdyje yra lengviau nei Lietuvoje. Lietuva priklausys daugiau nuo skrydžių nei kai kurios kitos šalys.
Mes nenorime to visiškai atsisakyti – oro kelionės liks, jos būtinos, bet mums reikia dekarbonizuoti keliones oru. Mums reikia sustabdyti trumpų nuotolių skrydžius, trumpi atstumai geriau būtų įgyvendinami traukiniais. Žmonės būtų laimingi, jeigu būtų geriau funkcionuojanti susisiekimo traukiniais sistema, nes pradedi kelionę nuo miesto centro ir baigi miesto centre. Be to, mažiau saugumo rūpesčių, ne tiek ilgai laukti. Tad yra tikrai privalumų. Bet tada traukiniai turi būti greiti ir gerai išvystytas jų tinklas.
– Bet ar tai taip pat reikštų, kad keliavimas būtų brangesnis?
– Manau, kad viskas turėtų būti lygiau paskirstyta. Faktas, kad nereikia mokėti mokesčių lėktuvų kurui yra keistas. Kai pili kurą į savo automobilį tu sumoki mokesčius už juos, traukinių įmonė, kuria keliauji, turi mokėti mokesčius už elektrą ar dyzelį. Bet avialinijos nemoka mokesčių už žibalo pagrindu degalus. Tai yra keista. Tad mes turime sukurti vienodas sąlygas. Už keliones lėktuvu reikia mokėti teisingą kainą, o ne keliauti po Europą beveik už nieką, jei tai daro didžiulį poveikį aplinkai. Taigi turime būti tikri, kad mokame teisingą kainą, tačiau tai neturi būti daug didesnė kaina, jei sugebame sukurti geresnius kitus tinklus, pavyzdžiui, traukinių tinklus.
– Kad šie Žaliojo kurso pokyčiai būtų įgyvendinti, ES šalims prireiks finansinių resursų. Kaip bus paskirstyti šie resursai tarp ES šalių narių ir kiek pinigų yra paskirta šiems projektams?
– Pirmiausia, kai kalbame apie pinigus, kurių reikės šiems projektams, visada turi palyginti su pinigais, kurių reikėtų, jeigu šių projektų nedarytum ir klimato krizė būtų nebesuvaldoma. Tai daug daugiau pinigų. Leiskite duosiu pavyzdį, kuris svarbus Lietuvai. Mūsų oro kokybė vis dar yra labai bloga, 400 tūkst. žmonių Europoje miršta anksčiau laiko kiekvienais metais dėl blogos oro kokybės. Sumažinant CO2 išmetimą, kitas emisijas, tai leis stipriai pagerinti mūsų oro kokybę – žmonės nesusirgs, žmonės nemirs. Ir tai turi didžiulį teigiamą finansinį impulsą. Tad, kai daromi skaičiavimai, reikia palyginti šias dvi situacijas.
Kaip ir per pastaruosius 30 metų, viskas, ką darysime, Europoje remsis solidarumu. Tos šalys, kurios turi didesnius iššūkius, gaus didesnę pagalbą. Austrijoje, pavyzdžiui, 75 proc. elektros yra iš atsinaujinančių šaltinių, Lenkijoje beveik 80 proc. energijos vis dar priklauso nuo anglies. Tai visiškai skirtingos startinės pozicijos. Ir Lenkijai dekarbonizacija yra didesnis iššūkis nei Austrijai. Mes tai žinome, taigi reikės daugiau solidarumo parodyti su Lenkija ir kitomis šalimis, kurios turi didesnį iššūkį. Bet tas solidarumas veiks tik tada, jei tos šalys iš tikrųjų imsis priemonių eiti tinkama kryptimi. Per paskutinius 30 metų šis abipusis bendradarbiavimas veikė ganėtinai gerai.
Į jūsų šalį jau atvykstu daugiau nei 30 metų ir labai ryškiai prisimenu, kaip viskas buvo 1990-1991 metais. Šiandien lyg į stebuklą čia atvyksti. Ir žinau, kad visas šis perėjimas buvo sunkus žmonėms, bet pažiūrėkite, kur jūs dabar esate. Yra nuostabu tai, ką pasiekėte. Ir Europa buvo dalis to, ir Europa taip pat pasirinko solidarumą tuo periodu. Ir tai tęsis toliau.
– Pandeminiu laikotarpiu šalys dažnai galvoja apie finansinius resursus, kad galėtų kovoti su atsiradusiomis pasekmėmis. Ar mes sugebėsime panaudoti pinigus Žaliajam kursui, kai dar turime ir kitų problemų?
– Įkvepia tai, kad nepaisant pandemijos, žmonės vis tiek nerimauja dėl klimato krizės. Iš pradžių žmonės man sakė, kad gali dabar pamiršti apie Žaliąjį kursą, dabar turime pandemiją, grįžk po 10 metų. Bet tada pamatėme keletą dalykų. Pirmiausia mūsų gyventojai pasakė, kad palaukite, mes turime kažką daryti dėl klimato krizės. Antra, pandemija paskubino investuoti į atsigavimą, nes dabar esame baisiausioje ekonominėje krizėje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Taigi mes turime investuoti į atsigavimą.
Tada geriau investuokime į „žaliąjį“ atsigavimą, tvarų atsigavimą. Turime unikalią galimybę panaudoti 1,8 trln. eurų per ateinančius 7 metus. Mums reikia panaudoti šiuos pinigus, kad sukurtume ateities ekonomiką. Žinote, jūsų karta turėtų būti pelnytis iš geresnės ekonomikos nei turime šiandien. Jeigu mes investuosime neteisingai, jūsų karta bus palikta su didžiule skola. Aš nenoriu to savo vaikams. Noriu, kad investuotume į ateities ekonomiką, kad skola nebūtų problema ateities kartoms.
– Kai kalbame apie šiuos didžiulis pokyčius, žmonės dažnai pagalvoja apie naujus taršos mokesčius. Kokie taršos mokesčiai turėtų įsigalioti visoje ES?
– Pradėčiau sakydamas, kad pagalvokime apie švaresnį orą, švaresnį vandenį, geresnius darbus ateityje, geresnį maistą, pagalvokime apie geresnę aplinką. Tai bus perėjimo kaina, bet rezultatas bus daug geresnis nei situacija, kurioje esame dabar. Mes turime užtikrinti, kad apsaugotume silpniausius savo visuomenėje ir nepaliktume nieko užnugaryje. Pažadas, kurį dabar visi duoda, kad nieko nepaliksime už savęs, turėtų būti tvirtas pažadas ir mes turėtume būti laikomi atsakingais už tą pažadą, nes tai yra vienintelis kelias, kaip galime įtikinti savo gyventojus pereiti šią transformaciją.
Visi turės kažką paaukoti. Visi turės pasikeisti. Pokyčiai ne visuomet yra malonūs, bet pokyčiai yra būtini ir, jeigu mes tai darysime teisingu būdu ir visi matys, kad prisideda geriausiai, kaip gali, tada, manau, mes tai galime padaryti kaip visuomenė.
– Bet kai kalbame apie naujus mokesčius, ar jie bus labiau nukreipti į įmones, verslą ar gyventojus?
– Tai ne ES kompetencija, bet bendrai politikoje manau, kad turėtume užtikrinti, kad neapmokestintume per daug darbo, kad galėtume kurti naujas darbo vietas. Turėtume užtikrinti, jog didžiulės IT kompanijos, kurios uždirba milijardus, bet nemoka mokesčių, galiausiai pradėtų mokėti. Visada sakiau, kad tai neįtikėtina, jog parduotuvė ar kepykla moka mokesčius, bet didžiulės tarptautinės internetinės kompanijos nemoka. Tai nepriimtina. Mes turime tai pakeisti ir jie turi prisidėti prie visuomenės ne tik būnant filantropais, bet ir sumokant mokesčius. Ir mes turime tai suorganizuoti ES lygiu, negalima to padaryti nacionaliniu lygmeniu.
Ir bus pokyčių mokesčiuose – tarša turi būti apmokestinta, CO2 išmetimas turi būti apmokestintas, bet tada turi tai kompensuoti kažkur kitur. Pavyzdžiui, kad darbas mažiau kainuotų arba būtų kompensacijos už atsinaujinančią energetiką, nes atsinaujinanti energetika bus daug pigesnė nei įprasta energija. Tad mokesčiais gali panaikinti energijos skurdą tarp piliečių.
– Bet kaip visa tai paveiks ES konkurencingumą? Pavyzdžiui, tas pats ES pasienio anglies dioksido importo mokestis.
– Dalykas tas, kad tai yra pasaulinis pokytis. Kuo ilgiau užtruksi, tuo daugiau sunkumų turėsi būti konkurencingu. Pirmieji inovatoriai perėję transformaciją bus konkurencingesni. Įdomus dalykas tai, kad visas pasaulis juda šia kryptimi. Jei pažiūrėsime, kas nutiko paskutiniais metais, pokalbiai pasikeitė visur. Amerika, Kinija, Japonija, visi didieji dalyviai, Afrika juda šia linkme. Vyksta pokyčiai, kurie nemaniau, kad būtų įmanomi prieš metus. Tai pasaulis juda šia linkme ir kuo greičiau mes pajudėsime kaip Europa, jeigu laikysimės, kad norime būtų pirmasis kontinentas, kurio poveikis klimatui neutralus, mes būsime ir pirmasis kontinentas gaunantis naudą iš naujos ekonomikos.
– Ar nemanote, kad pokyčiai gali išstumti kai kuriuos verslus iš ES?
– Na dėl to mes turime ES pasienio anglies dioksido mokesčio pokyčius, užtikrinant, kad visiems būtų vienodos sąlygos. Jeigu mūsų verslas pereis šią transformaciją, o verslas kitur, ar šalys kitur, nesiims šių žingsnių, turėtume tas pačias sąlygas. Bet jeigu ir kitos šalys to imsis, mums nereikės šio mechanizmo. Viskas priklauso nuo jų elgesio.
– Ar šios iniciatyvios gali pritraukti naujų verslų ir investicijų?
– Judėdami į atsparumo ir atsigavimo laikotarpį mes matome didžiulį finansinių rinkų susidomėjimą mūsų dotacijomis. Taigi finansų rinkos, instituciniai investuotojai žino kokia kryptimi mūsų ekonomika suka. Ir žaliosios investicijos yra aukšto lygio investicijos. Jie supranta tai. Aš ganėtinai užtikrintas, kad pasaulis juda šia linkme ir investicijos bus pritrauktos „žalinant“ mūsų ekonomiką.
– Kokius taršos mokesčius ar kokių paskatų turėtų imtis Lietuva, kad padėtų pasiekti bendrų ES tikslų?
Manau, kad Lietuvos Vyriausybė yra gana ambicinga būti ES Žaliojo kurso dalimi. Liepos mėnesį pateiksime 12 pasiūlymų ir tada priklausys nuo Lietuvos Vyriausybės peržiūrėti, ką tai reiškia jų mokesčių sistemai. Pasikartosiu, turime turėti omenyje skirtingas situacijas kiekvienoje šalyje narėje. Tai bus užduotis nacionaliniu lygmeniu valstybėms ir mes padėsime surasti optimalius sprendimus.
– Kokias dabar problemas matote Lietuvoje?
– Manau, kad Lietuva per 30 metų perėjo fundamentalią transformaciją, bet vis dar yra tam tikrų problemų, keliančių iššūkius. Kalbėjome apie viešojo transporto dekarbonizaciją, bet taip pat ir gyventojų turimi automobiliai turėtų būti mažiau taršūs, daugiau elektromobilių. Tam prireiks laiko, žinant automobilių parko amžių Lietuvoje. O taip pat ir energija naudojama būsto šildymui kelia iššūkių. Bet taip pat yra ir didžiulė galimybė, nes potencialas atsinaujinančiai energetikai Lietuvoje yra didžiulis – ir saulės, ir vėjo. Taigi mes matome gana rimtų iššūkių, bet Komisija yra tam, kad padėtų, kad duotų patarimų, kur transformacija sudėtingesnė.
– Ar tikrai didžiausia problema yra mūsų transportas, namai, o ne gamyklos?
– Pramonė greitai dekarbonizuojasi. Pramonė prie to prisitaiko. Žinoma, yra iššūkis Lietuvoje, bet jeigu pažiūrėtume analizę, kurią atlikome ES lygmeniu, yra trys zonos, kurios kelia daugiausia iššūkių: statybos ir būstas, transportas, nes transporto emisijos auga, o pramonės emisijos mažėja, ir trečia tai žemės ūkis, nes ten taip pat reikia transformacijos.
– Lietuva šiuo metu svarsto keisti automobilių taršos mokestį bei mokestines lengvatas ūkininkams. Ar toks kelias yra teisingas?
– Negaliu kritikuoti konkrečių mokesčių pasiūlymų, bet faktas, kad Lietuva aktyviai juda „žalinant“ ekonomiką, atsižvelgia, kad už taršą ir energijos naudojimą reikia mokėti. Tai yra teisingas kelias. Ne išskiriant konkrečių pasiūlymų, bet kryptis apmokestinant taršą yra teisinga kryptis.
– Ar tai taip pat teisinga kryptis žemės ūkiui? Mūsų šalyje žemdirbiai dažnai piktinasi dėl subsidijų kurias gauna, kad yra kalbama apie lengvatų naikinimą. Taigi, ar būtų lengva pakeisti žemės ūkį?
– Pakeisti žemės ūkį niekada nėra lengva, visada sudėtinga ir tai tinka visoms šalims narėms. Aš iš Nyderlandų, mes maža šalis, su 17,5 mln. žmonių ir esame vertiname kaip antri eksportuotojai pasaulyje. Bet kiekvienas pokytis žemės ūkyje visada sutinkamas su skepticizmu ir kartais ūkininkų bendruomenės pykčiu. Bet turiu pasakyti, kad jeigu bendrąją žemės ūkio praktiką galėtume pastumti ta kryptimi, kuria nori EK, taigi „žalinant“, darant ją labiau tvaria, tai Lietuvos ūkininkams būtų didžiulė galimybė. Tą sakiau ir ministrei pirmininkei, tai didžiulė galimybė, nes gali gauti daugiau pagalbos tos ūkininkaujančios šeimos, kurios nori ūkininkauti ekologiškiau. Galite orientuotis į nacionalinius planus, norimus pokyčius kaimo vietovėse. Tikrai paskatinčiau Lietuvos valdžią atsižvelgti į šias galimybes.
– Ačiū už pokalbį.
