Darbuotojų trūksta jau dabar, po kelerių metų reikės trigubai daugiau
Lietuvoje sparčiai augant aukštųjų technologijų sektoriui, jau ilgai kalbama apie IT specialistų trūkumą. Remiantis asociacijos „Infobalt“ Lietuvos skaitmeninės ekonomikos 2020 apžvalga, Lietuvoje IT specialistų (ne tik programuotojų) dalis tarp visų dirbančiųjų sudarė 2,7 proc., kai Europos Sąjungos (ES) vidurkis siekia 3,7 proc., Estijos – 5,6 proc., o Suomijos – 6,8 proc.
IT specialistų trūkumas – bendra ES problema, ir nors Lietuvos IT sektoriuje darbuotojų skaičius per dešimtmetį paaugo apie 50 proc., kad pasiektume bent jau ES vidurkį, mums reikėtų dar apie 14 tūkst. darbuotojų.
Maža to, lietuviški startuoliai turi didelių ambicijų – per kelerius metus sektoriaus darbuotojų skaičių patrigubinti iki 30 tūkst. Tačiau ką daryti ir kaip išsiugdyti naujų specialistų, kai IT aukštojo mokslo studijas kasmet užbaigia tik daugiau nei tūkstantis absolventų?
„Infobalt“ duomenimis, universitetų absolventai sudaro tik apie pusę kasmet papildančių IT darbuotojų gretas. Kiti ima darbuotis baigę intensyvias profesinio mokymo, perkvalifikavimo programas ar kursus, įmonių, pavyzdžiui, „Devbridge“ ar NFQ vidines akademijas, taip pat visi daugiau ar mažiau mokosi savarankiškai.
Ypač didelė išlieka su programinės įrangos kūrimu susijusias pozicijas galinčių užimti darbuotojų paklausa, o patys paklausiausi yra patyrę IT specialistai, t. y. bent dvejų metų patirtį turintys darbuotojai. Dėl jų įmonės labiausiai konkuruoja, vienos iš kitų vilioja didesniais atlyginimais.
O pradedantiesiems IT specialistams įsilieti į darbo rinką gali būti daug sunkiau, mat darbdaviams viduje išsiugdyti gerą darbuotoją kainuoja daugiau išteklių. Tai parodė ir Deimantės istorija. Jauna mergina pasidalijo, kokį kelią reikėjo nueiti, norint persikvalifikuoti, ir kodėl ji vis dar neranda darbo.
Po trijų mėnesių darbo vis dar neranda
Jauna bedarbė mergina Baltijos technologijų institute šiemet baigė pusę metų trukusius programavimo (žiniatinklio programos) kursus, kuriuos kompensavo Užimtumo tarnyba (UŽT). Ji įsipareigojo po šių kursų per pusę metų įsidarbinti pagal naują specialybę, tačiau praėjo trys mėnesiai, o ji vis dar neranda darbo.
Tai reiškia, kad po dar tiek pat laiko truksiančių nesėkmingų paieškų už kursus jai teks grąžinti beveik pustrečio tūkstančio eurų. Merginos teigimu, su tokia situacija susidūrė dauguma jos kursą baigusių žmonių, įsidarbino esą tik keli.
Deimantė pasakoja, kad programavimo kursais susidomėjo atsitiktinai – internete pastebėjo reklamą, siūlančią nemokamai baigti programavimo studijas. Baltijos technologijų institute atlikus testus ir perėjus atranką, jai kilo pirmųjų sunkumų dėl finansavimo, mat buvo galimybė arba pačiai sumokėti už studijas, arba dėl finansavimo kreiptis į UŽT. Anot jos, pastarąja galimybe pasinaudojo apie pusė jos kurso draugų.
„Vienas iš sutartyje apibrėžtų punktų – po pusės metų kursų būtinai turiu įsidarbinti. Jei to nepadarau, privalau viską grąžinti“, – sako Deimantė.
Siūlo išsiimti individualios veiklos pažymą
Tiesa, norint to išvengti, kaip pasakoja, programavimo kursus baigusiems asmenims UŽT siūlo bent jau išsiimti individualios veiklos pažymą, pagal kurią jie neva dirbs programuotojais. Pašnekovė svarsto, kad dėl tokios sistemos programavimo mokyklos deklaruoja itin aukštus įsidarbinimo rodiklius, kurie ją ir suviliojo patraukti į šią sritį.
„Tarnyba buvo nurodžiusi, kad jei po kursų praėjus pusei metų neįsidarbinsi, gali išsiimti programavimo individualios veiklos pažymą. Matyt, svarbiausia – statistika, nes sistemoje rodys, kad dirbu pagal individualią veiklą programavimo srityje. Jiems tas pats, kad pajamų iš to negaunu.
Susidomėjau kursais, nes buvo itin gražiai pateikta informacija, – labai dideli įsidarbinimo rodikliai, o jie dideli, nes žmonės privalo įsidarbinti. Jie išsiima individualios veiklos pažymas, antraip turi grąžinti pustrečio tūkstančio eurų. Dar nežinau, ar reikės grąžinti pinigus, nes individualios veiklos pažymos neturiu ir darbo nerandu“, – apmaudo neslepia Deimantė.
Kol programavimo mokyklos deklaruoja apie 90 proc. siekiančius įsidarbinimo rodiklius, mergina spėja, kad situacija priešinga, – tikrasis įsidarbinimo rodiklis esą siekia tik apie 10 proc. Pašnekovė skaičiuoja, kad iš 40 žmonių, šiemet kartu su ja baigusių programavimo kursus, per tris mėnesius pagal naują specialybę įsidarbino tik keli.
„Praėjo trys mėnesiai, o mano kurso žmonės dar neturi darbo, jie net praktikos vietos negali susirasti. Tikrai labai sunku įsidarbinti, tik vienetams pasiseka. Iš 40 žmonių gal apie šeši įsidarbino IT įmonėje, jie tikrai įdėjo labai daug darbo ir turėjo didelių gabumų šioje srityje. Manau, mūsų visas kursas buvo gabus, tačiau ne visi gali skirti tiek laiko mokslams. Į kursus atėję žmonės dažnai turi šeimas, kai kurie – ir kitus darbus. Jei nori būti geriausias, turi nuo ryto iki vakaro po 16 val. sėdėti prie kompiuterio ir pats viską mokytis“, – pasakoja persikvalifikuoti bandžiusi mergina.
Praradę viltį dalis grįžo dirbti senų darbų
Deimantė priduria, kad kai kurie jos kurso draugai jau nuleido rankas ir grįžo dirbti senų darbų, mat ne visi gali sau leisti nedirbti tris mėnesius ar pusę metų: „Kol mokaisi, pusę metų nedirbi – gyveni tik iš stipendijos, kurią skiria UŽT. Baigei kursus – tau nebemoka stipendijos, žmonės patiria stresą, nes sėdi be darbo ir pajamų, todėl eina lengvesniu keliu ir grįžta dirbti senų darbų, pamiršta programavimą. Tikrai labai mažai žmonių, kurie gali sau leisti tris mėnesius nedirbti.“
Bedarbė mergina sako, kad norint įsidarbinti nepakanka per kursus įgytų žinių, reikia įdėti daug papildomo darbo, prie sunkumų esą prisidėjo ir pandemija. „Per pusšešto mėnesio išmokome tris programavimo kalbas, bet nė vienos gerai. Per dieną turėjome tris teorines valandas ir penkias praktines, taigi iš viso – 8 val. Manau, kad tiek neužtenka. Mums žadėjo, kad kas savaitę ateis įmonių vadovai, stebės, kaip dirba studentai, ir ieškos potencialių darbuotojų, bet nė vienas neatėjo.
Buvo labai sunku mokytis nuotoliniu būdu. Man labai patiko kontaktinis mokymas, kuris truko porą mėnesių, vėliau dėl karantino mokėmės namuose. Pirmus kelis mėnesius buvo daug lengviau viską suprasti, atlikome komandinius darbus, o namuose gavau daug mažiau pagalbos“, – problemas vardija Deimantė.
Didelė konkurencija net į neapmokamą praktiką
Anot jos, pagrindinė problema, kodėl jai nepavyksta įsidarbinti, – per dideli reikalavimai darbo skelbimuose, mat dauguma įmonių reikalauja patirties. Tačiau ji neranda būdų, kaip tos patirties įgyti, – esą itin sunku patekti net į neapmokamą praktiką įmonėje, vyksta didelės atrankos ir praktikantams keliami aukšti reikalavimai. Mergina savo CV siuntė tiek į valstybines įstaigas, tiek į žinomas dideles įmones, tačiau dėl didelės konkurencijos atrankų neįveikė.
„Kiekvienas programuotojas turi turėti savo darbų rinkinį (portfolio), kuris atskleistų jo žinias. Studentai pasidarė labai paprastus, elementarius rinkinius, kurių tikriausiai nepakanka darbinantis. Taip pat reikia atlikti atrankines užduotis, tačiau jos – per sunkios, nes daug dalykų mes neišmokome. Žiūrint darbo skelbimus, atrodo, kad po pusės metų kursų atitinku daugiausia 40 proc. reikalavimų, pavyzdžiui, reikia mokėti tokias programavimo kalbas, kurių aš nemoku, arba dažniausiai – turėti darbo patirties, kurios neturiu“, – pasakoja ji.
Įsidarbinimo rodikliai siekia 86 proc.
UŽT duomenimis, įvertinus šių metų pirmojo ketvirčio programavimo mokyklų absolventų įsidarbinimo rodiklius, daugiausia įgiję IT srities profesijas įsidarbina po 6 mėn. – 82,8 proc., t. y. baigę mokymus prieš 6 mėn. iš 29 asmenų įsidarbino 24, po 12 mėn. – 68 proc. Įsidarbinimo rodiklis po dvejų metų esą siekia 70 proc.
Profesinio mokymo licenciją turinčios mokyklos Baltijos technologijų instituto (BIT) vadovas ir vienas iš įkūrėjų Algirdas Sabaliauskas sako, kad kasmet instituto įvairias studijas baigia nuo 500 iki 1000 asmenų, o per pusmetį įsidarbina apie 86 proc. studentų (tiek pagal darbo sutartis, tiek su individualiomis pažymomis). Pagal šį rodiklį, pasak jo, BIT yra viena iš pirmaujančių tarp profesinių ir aukštųjų mokyklų. Dirbančiųjų su individualios veiklos pažymomis esą yra itin mažai – iki 5 proc.
„Neslėpsiu, kad yra tokių žmonių, kuriuos patys bandome raginti, bet dėl vienų ar kitų priežasčių juos atmeta. Tačiau nebūtinai dėl žinių ar kompetencijų, yra ir kitų dalykų, dėl kurių darbdaviai jų neatsirenka. <...>. Jei sakyčiau, kad nėra problemos, meluočiau, bet žiūrėkime objektyviai – 86 proc. įsidarbina“, – komentuoja A. Sabaliauskas.
Vadovo teigimu, mažai tikėtina, kad dauguma kurso studentų susiduria su darbo paieškų problema, nes situacija darbo rinkoje nepasikeitė, – IT darbo vietų į junior pozicijas nesumažėjo.
Anot jo, pabaigę žiniatinklio programą (angl. Full-stack) studentai dažniausiai įsidarbina nedidelėse įmonėse junior pozicijose; norint susidaryti objektyvesnį vaizdą jis patarė atsidaryti instituto „LinkedIn“ profilį. Čia „Alumni“ skiltyje galima pamatyti, kiek ir kur įsidarbina studijas pabaigę asmenys. Štai pavyzdžiui, 7 studentai dirba IBM, po kelis – tokiose įmonėse kaip „Edrana Baltic“, „Women go Tech“, Lietuvos draudimas, „Zenitech“, „Telia“, „Danske bank“ ir kt. Pagal tai, kokiose srityse dirba alumnai, yra inžinerija (180), menai ir dizainas (58), IT (38).
Reikalavimai įspraudžia į rėmus
A. Sabaliausko teigimu, per 30 proc. asmenų į BIT ateina mokytis per UŽT, kurios reikalavimai dažną studentą esą įspraudžia į rėmus, mat jie negali persigalvoti ir mesti kursų – už juos tektų grąžinti pinigus. Tačiau, kaip tikina, institute dar nebuvo nė vieno atvejo, kad, neradus darbo, studentui už kursus tektų grąžinti pinigus.
„Skundų visuomet ir visur yra, ypač kai studentus „įkaliname“ tokiose sutartyse. Mums svarbu, kad studentas nepasiduotų ir ištemptų visą studijų procesą, kuris gan intensyvus ir sunkus. Kai įvyksta toks įrėminimas [UŽT sąlygose – Delfi], jie turi pabaigti, gerai padaryti. Studentui, be abejo, tuomet kyla pyktis, atsiranda skundų, nes jam sunku“, – svarsto BIT vadovas.
Vis dėlto, pašnekovas sako palaikantis UŽT taikomas kontrolės priemones, pavyzdžiui, pinigų grąžinimą nepavykstant įsidarbinti, nes esą tik taip galima užtikrinti, kad studentai patys stengsis aktyviai ieškoti darbo ir įsidarbinti: „Mums yra žinomas atvejis, kai žmogus, baigęs mūsų IT programą, nesikreipė į darbdavius, nes tikėjosi, kad jam darbą suras UŽT. Neteisiame, visokių atvejų būna, tačiau tam reikalinga kontrolė. Nors mūsų mokyklai nėra žinoma apie atvejus, kai iš studento prašoma grąžinti pinigus, jam neįsidarbinus.“
Daugeliu atveju apsisprendžia vykdyti savarankišką veiklą
UŽT teigimu, asmuo, pasirinkęs profesinio mokymo programą, priklausomai nuo pasirašytos sutarties (dvišalės ar trišalės, kai yra darbdavys), prisiima ir konkrečius įsipareigojimus. Kaip sako UŽT atstovė spaudai Milda Jankauskienė, dar prieš organizuojant profesinį mokymą ir pasirašant dvišalę ar trišalę sutartį UŽT konsultantas paprastai su bedarbiu ar užimtu asmeniu aptaria užimtumo po profesinio mokymo galimybes.
„Pasirašydamas dvišalę sutartį dėl profesinio mokymo organizavimo darbo neturintis asmuo, pabaigęs profesinį mokymą, įsipareigoja Užimtumo tarnybos pasiūlytoje darbo vietoje arba savo susirastoje darbo vietoje įsidarbinti per 6 mėn. Jei įgijusiam profesiją asmeniui nepavyksta įsidarbinti, su profesiniu mokymu susijusių išlaidų Užimtumo tarnybai neturi atlyginti mokymą baigęs asmuo tuo atveju, kai jis pirmą kartą įgijo kompetenciją ir kvalifikaciją“, – dėsto UŽT atstovė.
Tarnyba tikina, kad daugeliu atveju asmenys, norintys įgyti IT srities kvalifikacijas, jau yra apsisprendę po profesinio mokymo vykdyti savarankišką veiklą, t. y. išsiimti individualios veiklos pažymą, ir tai yra numatoma pasirašant dvišalę profesinio mokymo sutartį.
„Kiti asmenys prisiima įsipareigojimą įsidarbinti savo susirastose darbo vietose, bet, negalėdami įvykdyti šio įsipareigojimo, gali apsispręsti pradėti vykdyti individualią veiklą“, – Deimantės minėtą įsidarbinimo sistemą komentuoja M. Jankauskienė.
Svarbiausia – motyvacija ir darbų rinkinys
Profesinės mokyklos vadovas A. Sabaliauskas atkreipia dėmesį, kad itin svarbu įvertinti ir studento motyvaciją bei jo įdėtą darbą, mat nuo to ir priklauso, kaip sėkmingai jam seksis darbo paieškos. Darbdaviai darbuotojus esą atrenka pagal jų atliktas atrankines užduotis ir sukurtus darbų rinkinius (portfolio).
„Pirmiausia studentai laiko baigiamąjį egzaminą. Taigi vienas dalykas – žinios, atsiranda skirtumas tarp tų asmenų, kurių pažymys 4, o kurių – 10. Antras svarbus dalykas – portfolio, įdėtų pastangų rezultatas, jam turi būti skirta laiko. Kartais būna, kad žmogus ten nieko neįdeda arba įkelia puslapį, kurį sukūrė per pirmas dvi savaites, o ne 7 mėnesius. Jei darbdavys mato, kad mažai įdėta energijos, lyginant su kitais studentais, be abejo, prioriteto tvarka rinksis kitus studentus, kurie įdėjo daugiau pastangų. Į egzamino rezultatus darbdaviai nežiūri, bet vertina portfolio ir nori, kad atrankinės užduotys būtų gerai atliktos“, – pažymi programavimo mokyklos vadovas.
A. Sabaliauskas sako, kad kai kurios įmonės vertina ne tik žinias ir darbų rinkinį, bet ir kultūrą, kaip prioritetą išskiria tam tikras asmenines savybes, todėl tai gali tapti kliūtimi ieškant darbo: „Kaip profesinė mokykla suteikiame profesines žinias ir kompetencijas, tačiau bendrųjų kompetencijų problema, pavyzdžiui, komunikaciniai, komandiniai gebėjimai, ne visada yra mūsų galioje, taigi po pusmečio mūsų mokyklos baigusio žmogaus bendrųjų kompetencijų mes pakeisti neturime galimybių.“
Jis tikina, kad nors tiesiogiai darbų BIT studentams rasti nepadeda, tačiau prisideda prie pasiruošimo atrankoms: „Kažkada bandėme rasti darbus, bet po to, kai keli studentai neatėjo į interviu, netekome vieno partnerio. Tačiau turime sistemą, kaip jiems padėti įsidarbinti: tai ir darbo skelbimai, ir su mentoriais padedame spręsti pavyzdines atrankines užduotis. Tačiau tokiose grupėse kažkodėl dalyvauja tik pusė studentų. Jei studentas dalyvauja ir sprendžia užduotis, turi parengęs portfolio, neabejoju, kad viskas jam paprasta. Tai rodo ir mūsų įdarbinimo skaičiai.“
Darbdavys renkasi patyrusį specialistą
IT specialistė, startuolių asociacijos „Vienaragiai LT“ vadovė Inga Langaitė sako: kad būsimasis programuotojas taptų stipriu pradedančiuoju specialistu, vidutiniškai reikėtų baigti 9–12 mėn. kursus.
„Pradėjus programavimo kursus, per tris mėnesius paprastai tiek pats asmuo, tiek jį mokantis specialistas gali pasakyti, ar žmogus išvis gali dirbti šį darbą, nes ne visi turi tam gebėjimų. Po maždaug šešių mėnesių intensyvių kursų tas, kuris turi gebėjimų ir deda daug pastangų, kad savarankiškai tobulėtų, jau galimai galėtų užimti junior, t. y. pradedančiojo programuotojo, poziciją. Rinkoje tipiškai reikėtų 9–12 mėn., kad būsimasis programuotojas būtų stiprus junior ir galėtų eiti dirbti“, – aiškina ji.
Asociacijos „Vienaragiai LT“ vadovė pažymi, kad atvirų pozicijų ir ieškančiųjų ką tik kursus baigusių programuotojų nėra tiek daug, todėl įsidarbinimas esą ir užtrunka: „Reikia suprasti, kad pradedantysis programuotojas galbūt nėra pirminis prioritetas darbdaviui, ieškančiam programuotojų. Logika paprasta: pradedantysis dirba lėtai, sukuria sąlyginai žymiai mažiau vertės nei patyręs programuotojas, be to, tai – darbuotojas, kuriam reikia skirti papildomai dėmesio jau patyrusio ir kurį laiką dirbančio programuotojo, kad galėtų atsakyti į kylančius klausimus ir nukreipti tinkama linkme, jog pradedantysis toliau mokytųsi ir tobulėtų.“
Siūlo peržiūrėti UŽT kursus
Anot jos, minėti pusės metų kursai yra puiki naujos karjeros pradžia, tačiau tai dar nereiškia, kad po tiek laiko ar net metų iškart pakliūsi į programuotojo poziciją. Pašnekovės vertinimu, kursai, į kuriuos asmenys patenka per UŽT, nesutampa su darbdavių lūkesčiais, o patys tarnybos specialistai esą nesupranta šios profesijos kompleksiškumo – persikvalifikavus nėra taip paprasta iškart įsidarbinti programuotoju.
„Mano subjektyviu vertinimu, UŽT mechanizmas – baigei apmokamus šešių mėnesių kursus ir turi per tiek pat laiko įsidarbinti – nėra pats geriausias, kai į tą patį katilą įmetami persikvalifikuojantys tiek į konditerio ar manikiūro meistro poziciją, tiek į tokią aukštą kaip programuotojas.
Pasiūlymas būtų UŽT peržiūrėti finansavimo mechanizmą ir terminus, žmonėms suteikti daugiau mentorystės, suprantant, kad ne kiekvienas gali dirbti tokį darbą, ir padėti įsilieti į darbo rinką; juk po kursų nebūtinai jis turi užimti programuotojo poziciją – užtenka pretenduoti į gretutinę, kad paskui galėtų peršokti į programuotojo“, – atkreipia dėmesį I. Langaitė.
Koks lengviausias kelias įsidarbinti?
Ji pateikė rekomendaciją, kaip žmogui, ką tik baigusiam pusės metų kursus, galėtų pavykti greičiau įsidarbinti: „Po tokių persikvalifikavimo kursų žmonės technologijų įmonėse dažnai ne iškart užima programuotojo poziciją, bet labai panašią, pvz., klientų aptarnavimo. Klientai, kurie naudojasi įmonės produktu, kreipiasi per užklausas, techniniais ar mokėjimo klausimais, į kuriuos reikia atsakyti.
Tinka ir testuotojo pozicija. Tai – žmogus, kuris sukurtą produkto dalį testuoja iš vartotojo pusės ir žiūri, ar viskas veikia, kaip sumanyta. Kai šiose pozicijose žmogus padirba, jis labiau įsigilina į patį produktą ir kartu dažnai įmonės resursais yra mokomas programavimo. Labai dažna didesnė įmonė turi vidines akademijas, tada po kurio laiko – kelių mėnesių ar pusės metų – žmogus pereina į jaunesniojo programuotojo poziciją ir toliau vysto savo karjerą toje srityje. Tai galėtų būti kelias, kaip persikvalifikavę žmonės įsilieja į darbo rinką.“
Patraukliausi – turintys bent dvejų metų patirtį
„Infobalt“ ryšių su visuomene vadovui Pauliui Jakutavičiui Deimantės istorija pasirodė itin artima: jis pats šiuo metu atlieka praktiką įmonėje, nes tai dalis jo Akademija.IT mokslų, tad susidūrė su panašiais lūkesčiais ir realybe.
„Turiu prisipažinti, kad nors savo metu mokiausi informatikos studijose, programavimas visada buvo man patrauklus. Tik į tai žiūrėjau pro savotiškus rožinius akinius, bet pirmasis pusmetis akademijoje greitai juos nuėmė. Nepakanka tiesiog baigti Akademija.IT , nors jos veikloje dalyvauja partneriai, kurie dalyvauja mokymo procese ir suteikia apmokamas praktikos vietas, tačiau – geriausiems studentams, kurių yra apie du trečdalius, o kitiems tenka įrodinėti, ką sugeba, ir tikrai niekas nelaukia išskėstomis rankomis.
Po praktinio darbo – komandų projekto – atrodė, kad esu jau visai toks puskietis programuotojas. Kai įveikiau atrankos filtrą ir pradėjau atlikinėti praktiką įmonėje, mano mentorius po pirmųjų užduočių neteko amo. Iš nusivylimo. Nes nežiūrint to, kad kodas veikė, jis nebuvo kokybiškas, reikėjo perdaryti“, – asmenine patirtimi dalijasi P. Jakutavičius.
Anot jo, realybėje – geri, o dar geriau – ir patyrę programuotojai yra graibstomi, tačiau iki jų lygio reikia itin intensyviai mokytis, o ir pasiekus – negalima padėti šaukšto į šalį ir manyti, kad dabar jau tik rieškučiomis semsi pinigus. Visa IT sektoriaus logika teigia, kad nuolatinis tobulėjimas yra būtinas, ir toks kelias kasdien mokytis ir daryti vis geriau yra vienintelis, jei nori būti patrauklus specialistas.
„Specialisto patrauklumas, kartu ir uždarbis, gerokai šokteli, kai specialistas turi bent dvejų metų programavimo patirtį, turint omenyje, kad maždaug metus mokosi, tad reikia dar metus padirbėti. Ir visgi ne stažas yra sėkmės faktorius, o gebėjimas mokytis ir tobulėti“, – sako „Infobalt“ atstovas.
Jis įvardija kelias itin natūralias priežastis: „Pirmuosius metus po studijų ar profesinės kvalifikacijos į programuotoją daugiau investuojama, nei jis sukuria vertės, jam padeda vyresni programuotojai. Tas pats yra ir kalbant apie praktiką. Tačiau gera žinia, kad įmonės atranką į praktiką, net ir neapmokamą, daro panašiai kaip nuolatiniam darbui, kadangi dažniausiai jos linkusios motyvuotus, besimokančius programuotojus po praktikos pasilikti dirbti.“
„Infobalt“ atstovas priduria, kad įmonės persikvalifikuojančius, brandesnius žmones linkusios vertinti teigiamai, nes jų motyvacija – aukštesnė, jie matę daugiau gyvenimo, yra sėslesni. Didžiausia problema, anot jo, yra dėl užimtumo politikos.
Žmogus tik vėliau susiduria su realybe
„Viena vertus, kriterijai norintiems persikvalifikuoti bedarbiams labiau orientuoti į formaliuosius reikalavimus – amžius, kiek laiko išbuvai bedarbiu, neatsižvelgiama į gebėjimus ir motyvaciją. Kitas dalykas – laiko ir pinigų investicija į naują profesiją irgi yra investicija, susijusi su rizika. Darbo niekas negarantuoja, galų gale, ir po metų studijų arba jau atliekant praktiką paaiškės, kad neįdomu, o gal ir įdomu, bet nesugebu, todėl verta pasitikrinti, kaip sekasi, ar noras nedings susidūrus su pirmaisiais sunkumais. UŽT šias sąnaudas vertina ne kaip investiciją, kai tam tikra dalis pinigų tiesiog gali „sudegti“ (ir tai priimti kaip natūralų veiksnį), o kaip subsidiją, kuri privalo pasiteisinti“, – komentuoja jis.
Be to, kaip sako, su UŽT siūlomais kursais yra sudėtingiau, nes nevykdomos jokios atrankos. Taigi žmogus gali turėti nepagrįstų lūkesčių – išklauso kursą, ypač šiuo metu, kai viskas vyksta nuotoliniu būdu, ir tik tada susiduria su realybe.
„Jam tenka visa atsakomybė, nors nesupranta ir negali vertinti, ką jam pasiūlė UŽT, o ji pasiūlė tik galimybę mokytis, bet ne darbą. Todėl besirenkantiems kursus labai rekomenduojame atsakingai pasitikrinti tiek savo pačių gebėjimus, įskaitant anglų kalbą, tiek kitus dalykus – ar kurso turinys atitinka jaunesniojo specialisto reikalavimus kalbant apie įmonių paieškas, ar kurse yra testų, kurie padės objektyviai įsivertinti įgytas žinias, kiek bus praktinių užduočių, panašių į tas, kurias teks vykdyti pradėjus dirbti, ar yra galimybė susikurti portfolio, kurį galėtum parodyti per interviu su darbdaviu“, – vardija P. Jakutavičius.
