Vežasi iš svetur
Darbo rinkoje klostosi paradoksali situacija: Lietuvoje nedarbas pasiekė rekordines aukštumas, bet norinčiųjų užpildyti laisvas darbo vietas nėra. Todėl verslas ir toliau darbo jėgos žvalgosi trečiosiose šalyse – Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje.
Užimtumo tarnybos duomenimis, balandžio pradžioje nedarbas Panevėžio mieste siekė 15,2 proc., o Panevėžio rajone 16 proc. Atrodytų, kad bent jau šiuo metu darbdaviai tikrai turi iš ko rinktis. Visgi jų žvilgsnis net ir pandemijos metu krypsta į trečiųjų šalių potencialius darbuotojus.
Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento Trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo koordinatorė Alvyda Jakaitytė teigė, kad vien šiemet nuo metų pradžios jau išduoti 49 leidimai gyventi ir dirbti užsieniečiams iš trečiųjų šalių Panevėžio miesto ir rajono įmonėse.
Pernai per visus metus tokių leidimų suteikta 79 darbuotojams. Tiesa, lyginant su priešpandeminiais metais, šis skaičius smuko perpus: 2019-aisiais tokių leidimų išduota 150, o 2018 m. – 77.
„Iš viso per 2020 metus Panevėžio apskrityje išduoti 267 leidimai ar sprendimai darbuotojams iš trečiųjų šalių dirbti Lietuvoje. Tiesa, tikrieji skaičiai gerokai didesni – jeigu žmogus turi profesiją, kuri įtraukta į Lietuvoje trūkstamų specialybių sąrašus, užtenka kreiptis į Migracijos departamentą, kur leidimas išduodamas supaprastinta tvarka“, – aiškino A. Jakaitytė.
Statistinis imigrantas
Migracijos departamento duomenimis, 2021 m. sausio 1-ąją Lietuvoje gyveno 87 269 užsieniečiai, tai sudaro 3,12 proc. bendro Lietuvos gyventojų skaičiaus. Pernai tuo pačiu metu Lietuvoje gyvenusių užsieniečių užfiksuota 73 751 ir jie sudarė 2,64 proc. bendro Lietuvos gyventojų skaičiaus.
Didžiąją užsieniečių dalį 2020-aisiais sudarė trečiųjų šalių piliečiai, iš kurių 61 349 Lietuvoje gyveno turėdami leidimą laikinai gyventi, 17 796 – leidimą nuolat gyventi. Likusią dalį sudarė ES valstybių narių piliečiai ir jų šeimos nariai, kurių pernai Lietuvoje apsigyveno mažiau nei ankstesniais metais. Per metus svetimšalių ES piliečių Lietuvoje sumažėjo 7 proc. (nuo 8 734 iki 8 124 asmenų), o trečiųjų šalių piliečių padaugėjo 21,7 proc. (nuo 65 017 iki 79 145 asmenų).
Daugiausia darbo imigrantų sulaukiama iš Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos. Statistinis atvykėlis iš trečiųjų šalių – 25–40 metų vyras. Dažniausiai darbo imigrantai darbuojasi statybų sektoriuje, tolimųjų reisų vairuotojais, pramonės įmonėse ar maisto gamybos bei aptarnavimo sektoriuose.
Ieškojo kaip su žiburiu
Jau geras mėnuo, kai Panevėžio centre įsikūrusioje vyrų kirpykloje klientų plaukus ir barzdas gražina barberis Rodionas iš Baltarusijos. Kaip teigė vienas iš kirpyklos savininkų Audrius Pocius, ne vieną mėnesį naujo komandos nario jie Lietuvoje ieškojo per skelbimus. Bandė ir patys užsiauginti pamainą. Tačiau paieškos buvo nesėkmingos – norinčiųjų gražinti vyrus neatsirado.
„Ne vieną mėnesį ieškojome kirpėjo ir barzdaskučio – kandidatų, iš ko galėtume rinktis, visiškai nėra. Net neradome tokių, kurie norėtų šio amato mokytis. Lietuviai tikrai nesiveržia dirbti. Neturėdami kito pasirinkimo, pradėjome žvalgytis į užsienio rinką“, – pasakojo A. Pocius.
Kirpyklos savininkas džiaugiasi, kad per gana trumpą laiką jiems pavyko iš svetur prisikviesti tikrą savo srities profesionalą. Rodionas iki atvykdamas į Aukštaitijos sostinę aštuonerius metus dirbo geriausiuose Minsko grožio salonuose. Baltarusio nereikėjo ilgai įkalbinėti važiuoti į Panevėžį – Rodionas ne kartą lankėsi pas Lietuvoje gyvenančius draugus, o ir lietuviški atlyginimai, lyginant su Baltarusijos, atrodo solidžiai.
„Jeigu ir ateityje reikės naujų darbuotojų, neatmetame galimybės jų ieškoti trečiosiose šalyse. Atvykusieji labiau myli, gerbia ir saugo savo darbo vietą. Lietuviai tenori mažai dirbti, bet daug gauti“, – sako pastebintis verslininkas.
Pasak A. Pociaus, vienintelis barjeras – kalba. Rodionas bendrauja rusiškai, tačiau panevėžiečiai, ypač jaunesnioji karta, šios kalbos nebesupranta. Susikalbėti su klientais jam padeda kolegos.
„Kalba yra nesunkiai ištaisomas barjeras. Rodionas nori mokytis lietuvių kalbos ir galbūt čia likti ilgesniam laikui. Panevėžys jam pasirodė labai gražus ir patrauklus miestas“, – pasakojo A. Pocius.
Be svetimšalių neišsiverčia
Jau ne vienerius metus iš trečiųjų šalių specialistus kviečiasi ir bendrovė „Metalistas Group“. Pasak jos valdybos pirmininko, Panevėžio krašto pramonininkų asociacijos prezidento Manto Gudo, daugiausia bendrovėje dirbo 15 darbuotojų iš Ukrainos. Dažniausiai rotacijos būdu dirba po 5–6 specialistus iš trečiųjų šalių. Anot M. Gudo, jei Panevėžyje aukštos kvalifikacijos specialistų netrūktų, niekas ir nesižvalgytų į užsienio rinkas.
„Pagrindinis tikslas – kad gamyba veiktų be trikdžių. Kai atsiranda darbo jėgos trūkumas, išeičių tenka ieškoti visais būdais. Pavyzdžiui, Panevėžyje suvirintojų niekas neruošia, tad darbuotojai dažnai migruoja iš vienos įmonės į kitą, taip kuriam laikui užkamšomos skylės. Bet kai tenka plėsti gamybą ir mieste reikia ne 2, bet 3 tūkst. šių specialistų, o paimti iš kur nebėra, kyla bėdų“, – pasakojo pramonininkų atstovas.
Kompensuoja bedarbius
M. Gudo nuomone, problemos priežastis ne maži atlyginimai – suvirintojai uždirba gerokai daugiau nei statistinis atlyginimų vidurkis. Tiesiog šių specialistų tokiam miestui kaip Panevėžys yra per mažai.
Ir poreikis tik augs – sparčiai vystoma plastikų bei elektros inžinerijos pramonė, į miestą ateina nauji investuotojai. Anot pramonininkų atstovo, įvairiais skaičiavimais, Lietuvoje yra nuo 70 iki 120 tūkst. nuolatinių bedarbių, kurie išvis nenori dirbti. Atvykėliai iš dalies kompensuoja šią problemą.
„Kuo toliau, tuo kvalifikuotų darbuotojų reikės daugiau. Todėl jokios grėsmės, kad jų atvyksta vis daugiau iš trečiųjų šalių, tikrai nėra. Grėsmė būtų tuomet, jeigu jiems nebūtų leista atvažiuoti. Tuomet į miestą neateitų ir investicijos, jos būtų nukreipiamos į kitas šalis ar miestus, kur darbuotojų trūkumo nėra. Prioritetas visuomet teikiamas vietiniams žmonėms dėl mentaliteto ir darbo kultūros. Bet jeigu tokio specialisto nėra ir tenka rinktis tarp nieko ir galimybės atsivežti iš trečiųjų šalių, visada nusveria pastarasis pasirinkimas“, – tvirtino M. Gudas.
Atlyginimus diktuoja rinka
Pasak M. Gudo, su darbo jėgos trūkumu susiduria visas statybų sektorius, baldų bei medienos ir kitos pramonės šakos. Darbuotojų iš trečiųjų šalių paieškas apsunkino pandeminė situacija.
Vakcinavimas Rusijoje, Baltarusijoje ar Ukrainoje vyksta gerokai lėčiau nei Europos Sąjungos šalyse. Atvykėliams taikomi labai griežti reikalavimai karantinuotis, o kartais ir atvykti gerokai sudėtingiau. Tačiau net ir tai nesustabdo darbo jėgos įsivežimo iš trečiųjų šalių.
„Procesas vyksta, tik žymiai lėčiau. Bet tendencijos išlieka. Absoliutus mitas, kad atvykėliai iš darbo rinkos išstums vietos gyventojus. Reikėtų į tai žvelgti kiek plačiau. Trūkstant tam tikrų specialistų, gali stoti viso fabriko ar įmonės darbas. Turime suprasti, kad jeigu pavyks atsivežti dešimt ukrainiečių, tų specialybių darbuotojų, kurių Lietuvoje nebėra, šalia bus sukurta 50 papildomų darbo vietų čia gyvenantiems žmonėms. Tai kaip susisiekiantys indai“, – pabrėžė M. Gudas.
Mitu jis vadina ir stereotipą, kad atvykėliai iš trečiųjų šalių dirba už mažesnius atlygius ir „muša“ algas vietos darbuotojams.
„Imigrantai tikrai nedirba pigiau. Viską diktuoja rinka. Jeigu turi fabriką su 200 darbuotojų ir jeigu dėl kokių trijų specialistų trūkumo stoja visa gamyba, darbdavys tokiems darbuotojams bus pasiryžęs mokėti bet kiek. Todėl kartais turime tokių atvejų, kai specialistas uždirba daugiau nei pamainos ar viso skyriaus vadovas“, – pastebi M. Gudas.
