Kodėl pasirinko tokią sumą?
Siūlymo iniciatorius Gintautas Paluckas laidoje paaiškino, kodėl pasirinkta būtent tokia suma.
„Pirmiausia, šis pasiūlymas, kaip kompromisinis, gimė po to, kai Seimas pasiuntė mus taisyti pirminį siūlymą, kuriame iš viso nebuvo nurodyta riba, bet penki tūkstančiai, o ne aštuoni, kaip šiuo atveju yra Estijoje, vidurkis sukauptų sumų pensijų sąskaitose, yra susijęs su itin maža anuiteto periodine išmoka, kurią pasirašius asmenys gautų tuo atveju, jeigu jie tęstų savo dalyvavimą.
Tokią sumą nustatėme matydami informaciją, kuri buvo prieinama iš „Sodros“ šaltinių, kai asmenys, dalyvavę pensijų kaupime 15 metų ir panašiai, sudarė pirmąsias pensijų anuitetų sutartis ir, deja, buvo labai nemaloniai nustebinti, kai pamatė, kad tos periodinės išmokos yra itin mažos – dvidešimt, trisdešimt, galbūt iki keturiasdešimties eurų, bet kokybiškai tai nekeičia finansinės situacijos pensijoje“, – sako G. Paluckas.
Paklausus, ar tokioje sistemoje galima įžvelgti minusų, ISM universiteto profesorius Tadas Šarapovas sako, kad idėja yra gera, tačiau vis tik reikia neskubėti.
„Aš manau, kad tokia idėja yra svarstytina ir aš gal ne tiek prisiriščiau prie konkrečios sumos, bet žiūrint iš esmės teisė disponuoti savo pinigais tiems, kas kaupia pensijas, jeigu tos teisės išplečiamos, tai yra gerai, tačiau turime įvertinti kitus aspektus.
Jeigu žiūrėtume į pačią idėją, kodėl žmonės yra skatinami kaupti pensijų fonduose, tai paprasčiausiai yra tam tikras rizikos paskirstymas, kad ne visa pensijų mokėjimo našta tektų valstybei ir kitiems mokesčių mokėtojams, senstančios visuomenės problemos ir tam tikri masto efektai pensijų fonuose, kurie leidžia padidinti grąžą, yra kiti argumentai, priimant tokį sprendimą, atveriant daugiau galimybių disponuoti sukauptais pinigais pensijų fonduose. Tokius sprendimus reiktų daryti atsargiai, nedarant staigių judesių ar greitų nepasvertų sprendimų“, – mano T. Šarapovas.
Anot G. Palucko, mes klaidingai suprantame senatvės pensijos garantiją.
„Nes tokią garantiją gali duoti tik valstybė, kuri garantuoja mūsų, dirbančiųjų, mokesčiais į „Sodros“ sistemą. Tuo tarpu privatūs fondai niekuo negarantuoja. Tai yra tiesiog privatus taupymas senatvei iš anksto apibrėžtomis sąlygomis, kurių mes negalime pasirinkti ir tai yra apribojimas.
Tas apribojimas remiasi tarsi viešuoju interesu, kad mes visi turime galvoti apie senatvę ir tai yra tiesa, tačiau statistiškai suskaičiuota, kad mažas pajamas uždirbantys asmenys, jiems dalyvavimas pensijų kaupimo fonduose – sąlyginai jokios didelės pridėtinės vertės neduoda, nes vos fondų grąža viršija infliaciją, o apskritai kalbant apie „Sodros“ grąžą, kuri yra, akivaizdu, didėjančių pensijų pavidalu, tikrai lenkia privačius pensijų fondus.
Tai yra akivaizdūs skaičiai, todėl šnekėti, kam naudinga, o kam ne, mes, matyt, turime tam tikrą rėžį ties vidutinėmis pajamomis, tiems asmenims apsimoka, o mažas pajamas uždirbantiems žmonėms tikrai neapsimoka.“
Pensijų fondams – rizika
Paklausus, koks vis tik kelias būtų teisingiausias, ar gal net geresnis už šį, kuris yra siūlomas, ISM profesorius tikino, kad vis tik žmogus turi turėti daugiau galimybių nuspręsti, tačiau svarbu būtų nustatyti ir konkrečias sąlygas.
„Jeigu mes taip absoliučiai vertinsime nustatydami tam tikras sumas ir kokiomis sąlygomis būtų galima tais pinigais disponuoti, aš manau, tai yra uždavinys, kurį reikėtų spręsti, įvertinant visokius faktorius, kurie lemia poveikį tiek kaupiančiam pensijai, tiek pensijų fondui, tiek valstybei ir tada galima prieiti prie penkių tūkstančių arba kitokios ribos, kur galėtume pasakyti, kad štai tokia apimtimi pensijų kaupėjai gali disponuoti bet kuriuo metu, kai tik jie nusprendžia – nutraukti sutartį ir išsiimti sumą.
Kita vertus, nereikia to palikti visai be jokio barjero, nes žiūrint iš pensijų fondo perspektyvos, jiems gali kilti likvidumo problemų, jeigu mes štai vieną dieną visiems laisvai leidžiame laisvai disponuoti tais sukauptais pinigais ir bet kada juos pasiimti. Pensijų fondas tokiu atveju neturi galimybės veikti efektyviai, nes jiems reikia palaikyti tam tikras pinigų sumas likvidumui užtikrinti ir panašiai.
Manau, kad reikėtų ieškoti kompromiso, nes konsensusas vargu, ar yra įmanomas, ir jeigu mes įvertintume kažkokias situacijas ar atvejus, kai žmogui yra būtina pasinaudoti, pavyzdžiui, ligos, ar nelaimės atveju, kad jis turėtų daugiau išlygų disponuoti tais pinigais, manau, tai verta svarstyti.“
