„Nekaupia mažiausia finansiškai apsaugoti žmonės. Tai, sakyčiau, yra esminė problema, egzistuojanti Lietuvoje. Įdomu, kad pagal apklausas pinigus kaupia aukšto išsilavinimo ir didesnes pajamas turintys žmonės“, – teigė M. Dubnikovas spaudos konferencijoje ketvirtadienį.
Anot jo, atliktas tyrimas parodė, kad kaupti ateičiai mažiau linkę jauni žmonės.
„Problema, kurią matau žvelgiant iš investavimo pusės, – nekaupia ar neketina to daryti 18-25 metų žmonės. O būtent šie žmonės turi didžiausią galimybę sukaupti pinigus, kurie jiems išėjus į pensiją galėtų siekti šimtus tūkstančių eurų ar bet kurią kitą perkamąją galią. Šiuo atveju jauni žmonės to neketina daryti“, – sakė jis.
„Tokiu atveju galėtume pamatyti labai daug žmonių, kurie būtų nepriklausomi nuo valstybės valdymo, nuo „Sodros“, nuo pensijų kaupimo – jie tiesiog turėtų savo pinigus. Ir tokie žmonės, kurie kauptų 40-50 metų, galėtų tai padaryti“, – pridūrė M. Dubnikovas.
Jis taip pat pabrėžė, kad kaupti nelinkę ir vyresnio amžiaus bei mažesnes pajamas gaunantys žmonės.
„Kita problema, nekaupia ir neketina to daryti dažniau vyriausi žmonės, t. y. 46 ir vyresni, žemesnio išsimokslinimo, mažesnių pajamų apklaustieji. Suprantu, kad turint mažesnes pajams kaupimas atrodo labai tolimas.
Šiek tiek gaila, kad 46 metų žmonės galvoja apie nekaupimą, nes jei pensinis amžius dabar yra 65 metai, labai tikėtina, kad žmogus, kuris yra 40-46 metų, išeis į pensiją jau būdamas 70-ies, ir tai reiškia, kad jis turi 25-30 metų galimybę kaupti. Tai reiškia, kad rezultatas būtų labai didelis ir galėtų ženkliai pataisyti savo situaciją“, – tikino jis.
M. Dubnikovas turtinę nelygybę išskyrė kaip vieną iš veiksnių, kuris stabdo dalį gyventojų nuo apsisprendimo pradėti kaupti ir investuoti turimas lėšas.
„Kitas dalykas, šioje prizmėje turime kalbėti apie labai aktualią temą – turtinė nelygybė. (...) Turtinė nelygybė užprogramuoja tai, kad žmonės nekaupia lėšų, neturi priėjimo prie kapitalo, o dar blogesnis dalykas – skolinasi. Ir žmogus, kuris vis dėlto neturi priėjimo prie kapitalo ar jo valdymo, yra užprogramuotas gyvenimą baigti skurde. Šiuo atveju žmogus, kuris kaupia (...), turi galimybę tapti turtingesnis nei tas, kuris gyvena nuo algos iki algos, nepriklausomai nuo to, kokia ta alga būtų“, – akcentavo jis.
M. Dubnikovas taip pat pridūrė, kad finansinio išprusimo stoka tebėra didelė problema, o neskiriant jai dėmesio, neskatinant žmonių turėti kapitalo, turtinė nelygybė Lietuvoje tik didės.
Savo ruožtu Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos prezidentas Artūras Bakšinskas teigė, kad valstybės parama išlieka pagrindine priemone, kurios pagalba tikimasi išgyventi asmenį užklupus finansiniams sunkumams.
„Valstybės, „Sodros“, savivaldybių išmokos lieka pagrindiniu šaltiniu, iš ko žmonės, jei kažkas atsitiktų, tikisi pragyventi. Taip pat nieko turbūt nenustebins ir tai, kad išaugo žmonių, kurie ištikus nelaimei naudotųsi savo asmeininėmis santaupomis, dalis“, – pažymejo jis, akcentuodamas, kad 38 proc. apklausos dalyvių teigė, jog ištikus didelei nelaimei turėtų pajamų šaltinių pragyventi bent vienerius metus.
Tuo tarpu, A. Bakšinsko teigimu, 65 proc. respondentų įvardino, kad valstybė neturi pakankamai galimybių deramai pasirūpinti juo ar jo šeimos nariais susirgus sunkia liga, įvykus nelaimingam atsitikimui, netekus darbingumo ar šeimos maitintojo.
