Be to, įvardinta idėja indeksuoti darbuotojų atlyginimus pagal metinę infliaciją.
Iš Vyriausybės, darbdavių ir profesinių sąjungų atstovų sudarytos tarybos posėdyje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Strateginių sprendimų paramos ir tarptautinio bendradarbiavimo grupės vyresnioji patarėja Eglė Čeponytė pristatė, kad remiantis Europos Komisijos ataskaita, Lietuvoje pajamų nelygybės problemą siūloma spręsti gerinant mokesčių ir socialinių išmokų sistemos struktūrą, didinant mokesčių sistemos progresyvumą.
Pastebima, kad pajamų nelygybę didina visuomenės susipriešinimą, emigraciją, nusikalstamumą, mažina socialinio teisingumo jausmą, todėl neigiamai veikia visuomenės socialinę gerovę.
Pensininkai, bedarbiai, neįgalieji ir vieniši tėvai
E. Čeponytė dėstė, kad palyginus su kitomis Europos Sąjungos šalimis, Lietuvoje yra aukštas pajamų atotrūkis tarp asmenų (namų ūkių), kurių pagrindinis pajamų šaltinis yra socialinės išmokos, ir likusių šalies gyventojų.
„Pajamų pasiskirstymo koeficientas s80/s20 Lietuvoje 2018 metais buvo 1,39 karto didesnis nei ES vidurkis, o 2019 metais – 1,27 karto didesnis. Pajamų pasiskirstymo koeficientas s50/s20 Lietuvoje buvo 1,17 karto didesnis nei ES vidurkis, o 2019 metais – 1,09 karto didesnis“, – pažymėjo ji.
Šią problemą lemia žemos pensinio amžiaus asmenų pajamos bei šios asmenų grupės skurdas. 2019 metais Lietuvoje buvo 667,8 tūkst. asmenų, kurie gavo su senatve susijusias pensijas. 2019 metais senatvės pensininkų skurdo rizikos lygis siekė 35,1 proc.
Ministerija siūlo nuosekliai didinti socialinio draudimo pensijas ir užtikrinti adekvatesnę sąsają su buvusiu darbo užmokesčiu, nuosekliai didinti šalpos pensijas ir tobulinti vienišų pensinio amžiaus asmenų pajamų apsaugos sistemą.
Problema kyla ir dėl žemų bedarbių (ypač ilgalaikių) bei neaktyvių asmenų pajamų, kurios netenkina minimalių šių asmenų vartojimo poreikių. 2019 metų pabaigoje Užimtumo tarnyboje buvo registruota 150,5 tūkst. bedarbių ir jie sudarė 8,7 proc. šalies darbingo amžiaus gyventojų. 2019 metais bedarbių skurdo rizikos lygis siekė 54,4 proc.
Ministerija norėtų tobulinti minimalių pajamų sistemą, siekiant užtikrinti išmokų adekvatumą bei aprėptį, tobulinti valstybinio socialinio draudimo sistemą, siekiant užtikrinti šios sistemos finansinį tvarumą ir išmokų adekvatumą, vystyti socialinės paramos ir susijusios pagalbos kompleksinio teikimo modelį, derinant socialinės paramos ir susijusios pagalbos formas tarpusavyje ir vertinant asmens (šeimos) individualius poreikius ir tobulinti piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams sistemą, užtikrinant jos prieinamumą ir efektyvumą.
Pajamų atotrūkis susidaro ir dėl to, kad žemos neįgaliųjų pajamos netenkina šių asmenų specialiųjų poreikių bei dėl šios tikslinės grupės skurdo (2019 metų administraciniais duomenimis, Lietuvoje buvo apie 236 tūkst. asmenų su negalia, o jų skurdo rizikos lygis siekė 31,3 proc.).
Siūloma nuosekliai didinti tikslinių kompensacijų dydžių vertę specialiesiems poreikiams tenkinti.
Lietuvoje taip pat pastebimos žemos vienišų tėvų ar globėjų (ypač vienišų motinų) namų ūkių pajamos bei šių asmenų skurdas. 2019 metais Lietuvoje buvo apie 93,2 tūkst. vienišų tėvų namų ūkių. Vienišo tėvo su vienu ir daugiau vaikų skurdo rizikos lygis 2019 metais siekė 45,4 proc.
Siūloma mažinti mokesčių naštą mažiausiai uždirbantiems asmenims ir tobulinti vienišų tėvų/globėjų pajamų apsaugos sistemą.
Dirbančiųjų skurdas
E. Čeponytė dar papasakojo, kad Lietuvoje egzistuoja aukšti pajamų atotrūkiai darbo rinkoje (ypač tarp nekvalifikuotų darbuotojų, žemesnio išsilavinimo asmenų ir likusių šalies gyventojų). 2015 metų Gini koeficientas dirbančių šalies gyventojų grupėje Lietuvoje siekė 33 ir buvo 4,4 procentiniais punktais didesnis nei ES vidurkis.
Tuo metu dirbančiųjų skurdo rizikos riba 2019 metais siekė 7,9 proc.
„Palyginus su kitomis ES šalimis, aukštas pajamų atotrūkis tarp savarankiškai dirbančių asmenų ir likusių dirbančiųjų (remiantis ekonomistų N. Černiausko ir A. Čigino tyrimu, savarankiškai dirbančių (taip pat gaunančių pajamas iš paskirstytojo pelno, nuomos ir kt.) disponuojamos pajamos buvo vidutiniškai apie 1,7 karto didesnės nei likusių dirbančiųjų. 2019 metų savarankiškai dirbančių asmenų draudėjų skaičius siekė apie 290,7 tūkst.)“, – sakė E. Čeponytė.
Ji nurodė, kad reikia tobulinti savarankiškai dirbantiems asmenims taikomą valstybinio socialinio draudimo įmokų sistemą, siekiant užtikrinti pakankamas socialines garantijas ir nustatyti vienodą apmokestinimą, lyginant su samdomą darbą dirbančių asmenų apmokestinimu.
Patarėja dar dėstė, kad tarp šalies įmonių ir gyventojų paplitusios gyventojų pajamų mokesčio, privalomojo sveikatos ir valstybinio socialinio draudimų vengimo ir slėpimo praktikos mažina mokestinės sistemos progresyvumą ir efektyvumą. Skirtingais vertinimais Lietuvos šešėlinė ekonomika sudaro nuo 14 iki 22 proc. bendrojo vidaus produkto.
Negana to, pasak E. Čeponytės, Lietuvoje pastebimas nepakankamas darbo užmokesčio augimas privačiame sektoriuje, dalyvavimo darbo rinkoje ir darbo užmokesčio dydžių skirtumas tarp savivaldybių (regionų) ir disproporcijos viešojo sektoriaus darbuotojų darbo apmokėjime.
Pirminė nelygybė
Pranešėja dar nurodė, kad Lietuvoje yra santykinai aukšta pirminė (bruto) pajamų nelygybė, t. y. prieš valstybės vykdomą pajamų perskirstymą. Gini koeficientas, prieš socialines išmokas (išskyrus senatvės ir našlių pensijas), 2019 metais Lietuvoje siekė 39,7 (ES vidurkis atitinkamais metais buvo 35,5).
E. Čeponytė įvardijo aibę šios problemos priežasčių.
„Socialinė atskirtis dėl galimos diskriminacijos (lyties, socialinės padėties, amžiaus, negalios, kalbos, kilmės, rasės, tautybės, pilietybės, etninės priklausomybės, įsitikinimų ar pažiūrų, tikėjimo, lytinės orientacijos, sveikatos būklės ir kitu pagrindu), moterų ir vyrų segregacija švietime ir darbo rinkoje, švietimo sistemos rezultatų netolygumai, didėjantys socialiniai ir ekonominiai skirtumai, nulemiantys sveikatos netolygumus“, – minėjo ji.
Patarėja pastebėjo, kad nelygybės ir skurdo stebėsena bei įgyvendinamų politikos priemonių poveikio šių problemų sprendimui vertinimas nėra pakankamai integruoti į politinių sprendimų priėmimo procesą.
„Nelygybės ir skurdo srities statistika remiasi apklausų duomenimis, kurie atspindi situaciją su 2 metų atotrūkiu ir be galimybės vykdyti šių rodiklių stebėseną savivaldybių lygiu.
Turimi duomenys apie suteikiamas socialines paslaugas, jų gavėjus, paslaugų rezultatus ir poveikį yra fragmentuoti, tik dalis šių duomenų gali būti greitai ir nerašant programinio kodo pasiekti ir panaudoti analitiniams tikslams
Nėra pakankamai išplėtoti ir taikomi nelygybės ir skurdo analizės, prognozavimo ir poveikio vertinimo instrumentai.
Nėra pakankamos institucinės sąrangos, kompetencijų bei žmogiškųjų išteklių, siekiant taikliai, kokybiškai ir patikimai spręsti atskirties, socialinės rizikos ir skurdo problemas, užtikrinant sprendimų tęstinumą“, – aiškino E. Čeponytė.
Mokesčiai tėvams ir indeksavimas
Savo ruožtu profesinė sąjunga „Solidarumas“ pateikė savo pasiūlymų, kaip Lietuvoje galima būtų sumažinti pajamų nelygybę.
Pavyzdžiui, siūloma sparčiau didinti minimalią mėnesinę algą, mažinti „šešėlinę“ ekonomiką, didinti bazinį pareiginės algos dydį, kelti viešojo sektoriaus darbuotojų koeficientų „šakučių“ apatines ribas.
„Būtina Vakarų valstybių pavyzdžiu indeksuoti darbuotojų atlyginimus pagal metinę infliaciją, nes augant kainoms darbuotojų realusis atlyginimas sumažėja tiek, kiek išauga infliacija. Augant infliacijai, auga ir biudžeto pajamos, todėl viešojo sektoriaus atlyginimų indeksavimas nepareikalautų papildomų lėšų“, – rašoma profsąjungos rašte ministrei Monikai Navickienei.
Taip pat siūloma skatinti socialinį dialogą ir kolektyvinių sutarčių sudarymą, daugiau dėmesio skirti priemonėms, kurios apsaugotų vyresnius nei 50 metų darbuotojus nuo diskriminacijos, sparčiau didinti pensijas.
„Raginame peržiūrėti mokesčių sistema tėvams auginantiems vaikus, mažinti mokesčius priklausomai nuo išlaikomų asmenų skaičiaus“, – dėstoma rašte.
Galiausiai, atkreipiamas dėmesys į diskriminaciją darbuotojų iš trečiųjų šalių, kuriems nesudaromos vienodos su vietiniais darbuotojais darbo, apmokėjimo ir poilsio sąlygos.
„Tai sukelia socialinį dempingą, „įšaldo“ atlyginimų augimą, didina nedarbą ir „šešėlį“, mažina tiesioginių ir netiesioginių mokesčių surinkimą, stabdo paklausos, o tuo pačiu ir verslo augimą“, – pastebi „Solidarumas“.
