„Duona gurmanams“ – štai taip vadinasi Aivaro kepama duona. Susitikus jis drąsiai pasakoja, kad duonos kepimo amatą perėmęs iš savo šeimos, tiksliau, senelių.
„Jie pagal visas tradicijas malkinėje krosnyje kepė tradicinę lietuvišką duoną ir ja prekiaudavo, važiuodavo į turgus visoje Lietuvoje, veždavo į Latviją“, – pasakojimą pradeda jis.
Vyras teigia visą gamybos procesą stebėdavęs dar nuo vaikystės, o pašlijus senelio sveikatai jiems padėdavęs ir taip, po truputį, parėmęs šį verslą.
„Aš išsaugojau mūsų šeimos duonos kepimo tradiciją, gavau tautinio paveldo sertifikatą ir išlaikiau senelio receptūrą.
Kepame tradicinę ruginę duoną, ji yra be mielų, iš raugo. Kol kas aš receptūros nekeičiau, tik pradėjau kepti vieną naują rūšį – duoną su kanapių sėklomis, nes jos Lietuvoje labai išpopuliarėjo“, – be užuolankų sako jis.
Tiesa, vyras neslepia, kad duonos kepimas nėra jo pagrindinis užsiėmimas bei darbas, jis dar užsiimantis rūkytų maisto produktų prekyba.
Juokais paklaustas, ar dėl verslo vystymo ir iš senelių perimtos veiklos neteko konkuruoti su kitais anūkais, Aivaras juokiasi.
„Nelabai konkuravome. Visi esame labai skirtingi. Gal ir turėjau psichologinio spaudimo pats apsiimti šituo reikalu“, – juokauja jis.
Vyras sakosi, kad iškepamų duonos kepalų kiekiai visada būdavę skirtingi, bet pandemija juos smarkiai pakoregavusi.
„Anksčiau, kai būdavo mugės, tokios, kaip Kaziuko, būdavo galima ir labai daug iškepti, o šiuo metu, kai karantinas, nepasakyčiau, kad daug iškepame.
Būdavo, anksčiau ir parą nemiegodavome, kepdavome. Šiaip, bendrai, per parą galiu iškepti apie toną duonos.
Oficialus jos realizacijos laikas yra 10 dienų, bet, būna, pasidedu gabalėlį ir mėnesį laikau. Pelyti pradeda tik jei yra laikoma blogomis sąlygomis“, – sako jis ir vardija, kad jo kepamos duonos galima įsigyti Vilniaus Benedikto turguje, šeštadieniais – Kalvarijų turguje bei dar keliose vietose.
Kalbėdamas apie pagalbininkus, kurie vyrui padeda darbuotis, jis pamini savo pusbrolį Paulių Kulnicką ir sako, kad šia veikla jie visus tuos dešimt metų užsiimantys kartu.
„Būna, abu būname, kepame, o kartais ir po vieną užsiimame, ir vienam kepant galima susitvarkyti“, – priduria jis ir vardija, kad patys turi ir visą kepyklą, taip pat – reikalingą techniką – medinius kubilus, pečių, kūrenamą malkomis.
„Mūsų pečius – 1,9 m gylio, jo plotis – apie 1,5 m. “, – pasigiria.
Aivaras juokiasi, kad patys namiškiai kitokios nei išsikepta savo duona, ir nevalgantys.
Tiesa, kaip užsimena, jų pačių kepta duona iškeliauja ir į kitas šalis. Aivaras sako, kad ją užsisakantys žmonės savo giminaičiams siunčia ir į užsienį.
