Įžengus į Emos ir jos senelio Edmundo namus, pasitinka ką tik iš krosnies ištrauktos kaimiškos ajerų duonos kvapas, šakočiai ir pyragai. Čia pat pro sienoje įrengtą langą matosi ir kepyklėlė. Kol senelis pjausto duoną, prisėdame pokalbiui apie šeimos verslą.
„Šeimos kepyklą“ prieš 36-erius metus įkūrė raseiniškiai Edmundas ir Genovaitė Laurynai. Savo rankomis namų kieme pasistatę kepyklą šeima pradėjo kepti duoną, šakočius, tortus, bandeles ir kitus skanumynus.
Laurynų šeima – didelė ir versli. E. Laurynas turi penkis anūkus, 29-erių Ema – vyriausioji. Abu jo vaikai turi savo verslus – Emos mama įkūrusi baldų įmonę, o dėdė turi kavinę. Ema juokaudama sako, kad turi didelę itališką šeimą, visada palaikančią ir šalia.
„Dukra nenorėjo (perimti verslo – Delfi), turi savo baldų verslą, sūnus – kavinę. Tai gerai, kad yra anūkė. Kitaip būtų viskas užrakinta“, – sako 80-metis senelis.
Po mokslų sugrįžo iš užsienio
Po močiutės mirties 2017 m. vyriausioji anūkė Ema grįžo po mokslų Jungtinėje Karalystėje, įsikūrė senelių namuose ir perėmė šeimos verslą.
Lietuvoje baigusi 11 klasių Ema išvyko į Jungtinę Karalystę, koledže mokėsi renginių organizavimą ir vėliau išvyko į Edinburgą, kur renginių organizavimo mokslus tęsė universitete. Nors Ema ir rado gerai apmokamą darbą, turėjo įvairių karjeros galimybių, tačiau namų ilgesys nugalėjo. Po šešerių metų, praleistų užsienyje, mergina grįžo į gimtinę.
„Užsienyje yra daug galimybių, priklausomai kaip tu pajauti ir koks pats esi, nes galėjau dirbti ir praktiką atlikti kur noriu, bet mano širdis – gimtinėje, todėl norėjau čia gyventi ir padėti savo šeimai.
Nėra geriau gyventi emigracijoje, niekada ten nebūsi savas žmogus, visada būsi svetimšalis. Vien dėl tokio jausmo gyventi visą gyvenimą ten nenorėčiau. Buvo įdomi patirtis, bet namų ilgesys ir kvapas...“ – sako ji.
Nuo vaikystės sukasi kepykloje
Nuo pat vaikystės šalia močiutės ir senelio visada sukdavosi mažoji Ema. Jauna moteris pasakoja, kad kepti pyragus ir duoną išmoko pati viską stebėdama.
„Visko išmokau, kai pačiai reikėjo eiti dirbti – vos nuo stalo matydavausi ir su močiute važiuodavau prekiauti į Šiluvos atlaidus, kiekvieną šeštadienį eidavome į turgų. Žmonės kepdavo bandeles, aš eidavau jas raityti. Visada buvau virtuvėje ir viską mačiau. Kai atėjo laikas pačiai eiti dirbti, galėjau ir kepti, ir tešlą maišyti, ir fasuoti, ir valyti, ir vairuoti.
Aš viską galiu daryti – bet kurį žmogų kepykloje, šiam susirgus, galiu pakeisti. Jei močiutei reikėdavo pagalbos, aš ir bėgdavau pakeisti kurį nors darbuotoją. Taip visko ir išmokau, močiutė manęs specialiai nemokė“, – pasakoja Ema.
Receptus išsaugojo iki šių dienų
„Močiutė kepdavo šakočius, skruzdėlynus, paukščių pieno tortus, Bitutės tortus, Napaleoną“, – pirmuosius kepinius prisimena Ema. Visa tai moteris išsaugojo iki šių dienų, per keturis dešimtmečius kepinių receptų pagrindas nepasikeitė.
„Nenoriu nieko keisti, nes duona yra duona, mūsų tradicijos, šaknys, papročiai – ji turi išlikti tokia pati. Nededame jokių priedų, kad ji ilgiau galiotų, nenoriu keisti to, kas natūralu. Kai atėjau į kepyklą, nieko nekeičiau, išskyrus tai, kad padėjau produkcijai paplisti po Lietuvą. Man patinka išsaugoti, kas yra sukurta mūsų“, – pažymi ji.
Duonos ir kepinių receptai – iš senovinių knygų, duonos raugas taip pat iš senų laikų. Kepyklėlėje naudojami seni mediniai duonkubiliai, duona kepama ant beržinių malkų, o šakočiai sukami ant volų krosnyje, pakūrentoje malkomis.
Forminės duonos per dieną darbuotojai iškepa 200-300 kepalėlių, kitos duonos – mažiau. Pagrindinis kepyklos produktas – šakotis. Verslininkė sako, kad jų visada trūksta.
Senelis Edmundas prisimena, kad senais laikais, kai dar nebuvo didžiųjų prekybos tinklų, duoną pardavinėjo turguje, per savaitę jos prikepdavo iš 7 tonų miltų, dabar – tokio paties kiekio užtenka apie trims savaitėms. Kepyklos pradžioje dirbdavo dvi pamainos po 12 val., per dieną prikepdavo po 1200 bandelių. Vėliau atsiradus konkurencijai su didžiaisiais prekybos tinklais ir emigracijai, apimtys gerokai sumažėjo.
Turi 20 darbuotojų
Šiuo metu kepykloje dirba 20 žmonių: duonos kepėjai, konditeriai ir šakočių kepėjai. Emai kartais padeda teta ir kiti šeimos nariai, pagrindinis jos pagalbininkas ir ekspertas – devintą dešimtį pasiekęs ūkvedys senelis. Visas jaunos verslininkės gyvenimas sukasi tik apie verslą, mat didžiausias iššūkis – darbuotojai.
„Sunkiausia, kai žmonės neateina į darbą, suserga ir nėra kam jų pavaduoti. Tada viską tenka pačiai daryti. Dažniausiai mano rytas prasideda 5 val. ir baigiasi 9 val. vakare. Pervargstu, labai sunku viską sužiūrėti, kai turi dirbti kitus darbus, nukenčia tavo darbai, bet viskas įmanoma.
Tokiu grafiku dirbu porą mėnesių, tai suserga darbuotojai, tai vieną, tai kitą reikia pavaduoti. Kai esi mažas, negali prisamdyti tūkstančio žmonių, kad turėtum kuo pakeisti darbuotojus. Sunku mums mažiems išsilaikyti, kai kulnus mina gigantai“, – pasakoja Ema.
Tiesa, „Šeimos kepyklėlės“ gaminių galima rasti ir vieno iš didžiųjų prekybos tinklų lentynose. Verslininkė Raseiniuose turi ir savo parduotuvėlę. Kasmet ji vyksta ir į Kaziuko ir „Rinkis prekę lietuvišką“ muges. Raseiniškių kepykla sulaukė ne vieno aukso medalio už metų produktą.
Dėl pandemijos atsisakė vienos pamainos
Kaip pasakoja Ema, pandemija taip pat palietė ir šeimos verslą. Sumažėjus užsakymams, teko atsisakyti ir vienos darbuotojų pamainos.
„Duoną ir bandeles kepdavo dvi pamainos, bet nėra tiek užsakymų, kol kas nematome perspektyvos, turėsime atsisakyti visiškai vienos pamainos, kol neateis geresni laikai.
Visko sumažėjo: nemažai kepame saldumynų, neliko švenčių, pasisėdėjimų prie kavos, dirbančių savivaldybėse ir kitose viešose įstaigose, visi sėdi ir gamina namie. Per patį karantino piką mūsų parduotuvėlėje sumažėjo žmonių, jie eina į didelį prekybos centrą, į mažą nelabai nori, mus dar gelbėja „Rimi“, – pasakoja jauna verslininkė.
Ema tikisi, kad jai pavyks išlaikyti šį šeimos verslą, kad jį galėtų perimti kiti vaikai ir anūkai.
