Pateko į profesinę krizę

Virginijos Pupeikytės-Dzhumerovos gyvenimas aukštyn kojomis apsivertė 2014 metais, kai ji išvyko gyventi į Bulgariją. Pagrindinė priežastis – meilė ir būsimas vyras.

Tuo metu mergina buvo baigusi žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, ten pat įgijusi semiotikos magistro laipsnį. Po studijų mergina dirbo Zarasų viešojoje bibliotekoje atstove ryšiams su visuomene, dirbo ir laisvai samdoma žurnaliste, rengė įvairius projektus. Vienas jų buvo Europos savanorių tarnybai, kurio tikslas – prisivilioti į Zarasų biblioteką savanorių.

Taip į Zarasus atvyko būsimasis V. Pupeikytės vyras Ivanas. Per mėnesį jaunuoliai tapo artimi, o Ivanui išvykus atgal į Bulgariją, jie dar metus bendravo daugiausia virtuliai, kol galiausiai abu nusprendė, kad subrendo gyventi kartu. Todėl V. Pupeikytė susikrovė lagaminus ir išvyko gyventi į Bulgariją. Ten netrukus ištekėjo už Ivano ir tapo ponia Dzhumerova.

Ir gyvendama Bulgarijoje žurnalistė dar kurį laiką bendradarbiavo su Lietuvos portalais, rašė jiems straipsnius, o galiausiai net išleido knygą „Prisijaukinti Bulgariją“.

„O tada save pagavau, kad įstrigau su tais visais rašymais, nes parašiau apie viską, apie ką tik galėjau. Visada orientuodavausi į kokybišką turinį ir teko pripažinti, kad dirbti nuotoliniu būdu, ieškoti to kokybiško turinio Bulgarijoje nebeišeina. Tiesiog išsisėmiau.

Aišku, ir Bulgarijoje eidavau į darbo, susijusio su mano profesija, pokalbius, bet teko nusiimti rožinius akinius ir pripažinti, kad lietuvių kalba, kuria pasaulyje kalba tik 3 mln. žmonių, yra niekam neįdomi. Vietinės kalbos nemoku, todėl darbo susirasti taip ir nepavyko. Atsidūriau ir krizėje, ir kryžkelėje‘‘‚ – prisiminė tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovė.

Iš profesinės krizės išsivaduoti padėjo atsitiktinė pažintis su dviem lietuvėmis. Ta pažintis lėmė, jog V. Pupeikytė-Dzhumerova pradėjo studijuoti Bulgarijos sostinėje Sofijoje esančioje HRC Kulinarijos akademijoje. Ši mokykla yra labai populiari, ją baigė ne vienas Lietuvoje garsus virtuvės šefas. Be to, ji išskirtinė ir tuo, kad savo studentus atlikti praktiką siunčia į garsiausius Europos ir Amerikos viešbučius bei restoranus.

„Iš pradžių buvo nefaina, kad Virginija su visais savo semiotikos magistrais stovi virtuvėje ir skuta morkas. Bet persilaužiau ir toliau viskas vyko gera linkme‘‘, − šypsojosi kulinarijos keliu nusprendusi eiti jauna moteris.

Ji tvirtino, kad maisto gaminimas jai niekada nebuvo svetimas.

„Man visada buvo labai įdomu, kaip skirtingomis proporcijomis sumaišyti miltai, kiaušiniai ir cukrus tampa skirtingais dalykais. Kiek save prisimenu, virtuvėje eksperimentuodavau nuo mažų dienų. Bet niekada į tai rimtai nežiūrėjau, nes visada žinojau, kad noriu būti žurnaliste, kad mano aistra yra rašymas. Be to, abu su vyru esame tikri valgytojai. Dar prieš man pradedant kulinarijos studijas, mes mėgdavome lankytis restoranuose ir ne dėl prestižo. Eidavome valgyti, ragauti, knibinėti maistą, stebėti, kaip patiekalai sukonstruoti“, − kalbėjo pašnekovė.

Per karantiną liko „ant ledo“

2017 metų kovą V. Pupeikytė-Dzhumerova tapo HRC Kulinarijos akademijos studente. Joje mokslai trunka dvejus metus. Tačiau jau po pirmojo pusmečio studentė išvyko atlikti praktikos į vieną Nyderlandų restoraną, o antroji jos praktika buvo Anglijoje, Hampšyre – garsaus viešbučio „Four Seasons“ restorane.

„Kai pusmečio praktika baigėsi, man pasiūlė likti dirbti. Likau ir jau buvau nebe praktikantė, o viena iš šefių, tik, aišku, stovinčių dar ant žemiausio laiptelio, nes juk ką tik baigiau mokslus. Šiame „Four Seasons“ viešbučio restorane iš viso dirbau pusantrų metų. O tada ir šiek tiek atsibodo, o be to, tai buvo Anglijos užkampis, man norėjosi į Londoną, todėl pradėjau dairytis naujo darbo“, − savo istoriją pasakojo V. Pupeikytė-Dzhumerova.

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Ji dalyvavo ne mažiau nei 10-yje darbo pokalbių, kurie buvo ne paprasti pokalbiai, o pusdienio išbandymas virtuvėje, kai esi stebimas, kaip dirbi, kaip bendrauji, kaip supranti užduotis.

„Tikrai įgijau daug patirties, nes ne tik mane stebėdavo, bet ir aš stebėdavau. Pamačiau labai daug skirtingų Anglijos virtuvių. Po visų šių pokalbių, išskyrus vieną, sulaukdavau kvietimo dirbti. Tačiau visus juos atmečiau, nes po „Four Seasons‘‘ mano kartelė buvo pakelta labai aukštai. Tačiau po darbo paieškų labai išaugo pasitikėjimas savimi, supratau, kad su manimi viskas yra gerai, jei mane beveik visi nori pasamdyti“, − kalbėjo tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovė.

Todėl net ir neturėdama naujo darbo, ji pasiprašė atleidžiama iš „Four Seasons“. Ji svarstė, jog kelias savaites pailsės, o paskui ims dirbti kurioje nors naujoje virtuvėje, nes, anot pašnekovės, šefui susirasti darbą Anglijoje tikrai nėra sudėtinga.

„Ir tada prasidėjo pandemija, karantinas ir aš visiškai likau ant ledo. Viskas uždaryta, darbo neturiu, sėdžiu Anglijoje, o mano vyras Bulgarijoje. Tiesa, iš pradžių dar labai skeptiškai žiūrėjau į tą pandemiją, galvojau, kad po mėnesio viskas pasibaigs, gyvenimas grįš į normalias vėžes. Bet kuo toliau, tuo labiau situacija prastėjo. Pasitarėme su Ivanu ir nusprendėme, kad man laikas grįžti į Bulgariją. Žinoma, vyras manęs labai laukė, nes per tuos pusantrų metų matydavomės tik kartą per mėnesį, skraidėme vienas pas kitą. Vyras tikrai nesidžiaugė mano išvykimu į Angliją, bet tai buvo auka dėl mano karjeros. Todėl jis labai džiaugėsi, kai grįžau“, − juokėsi V. Pupeikytė-Dzhumerova.

Tačiau jai pačiai juokinga nebuvo. Bulgarijoje profesine prasme ji ir vėl pasijuto nereikalinga, nes ir šioje šalyje buvo įvestas griežtas karantinas, kavinės ir restoranai buvo uždaryti.

„Grįžau pernai balandį ir pora mėnesių viskas buvo gerai, nes tiesiog ilsėjausi. Ir netikėjau, kad pasaulis taip ilgai gali užsidaryti. Netrukus sulaukiau ir kvietimo sezono metu padirbėti Kroatijoje, bet išvažiuoti ten taip ir nepavyko, nes juk niekur negalima išvažiuoti. Tad po džiaugsmo, kad vėl esu su vyru, kad galiu pailsėti, prasidėjo nuobodulys. Reikėjo kažko imtis, tik niekaip nesugalvojau, kas tai galėtų būti“, − pasakojo virtuvės šefė.

Buvo du kritiniai momentai

Ji įvardijo, kad naujos veiklos link pastūmėjo du, kaip pati vadina, kritiniai momentai. Vienas jų buvo pernai birželį. Tuo metu koronavirusas buvo šiek tiek atleidęs savo gniaužtus, todėl žmonės galėjo laisviau keliauti. Pasinaudojusi proga, V. Pupeikytė-Dzhumerova atskrido į Lietuvą aplankyti savo artimųjų.

„Ir visi manęs klausinėjo, ką dabar žadu veikti, kas bus su mano karjera. Mano pusseserė, tikrai nenorėdama nieko blogo, leptelėjo, jog pažįsta daug moterų, kurios namuose kepa tortus ir turi tiek užsakymų, kad vos spėja suktis. Nieko neatsakiau, tik nurijau kartėlį, kad niekas nesupranta, kokias aš studijas baigiau, su kokiais pasauliniais šefais dirbau, kad fine dining (aukštoji virtuvė – aut. past.) nėra tortų kepimas.

Virginijos Pupeikytės-Dzhumerovos tortas
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Tačiau pati sau taip pat turėjau pripažinti, kad aš nemoku kepti tortų, nes akademijoje mūsų tokių dalykų nemokė. Suprantu, jog skamba kaip paradoksas, jog baigi kulinarijos studijas, dirbi virtuvės šefe, gamini desertus, bet nemoki daryti tortų“, – pripažino pašnekovė.

Antrasis kritinis momentas, anot jos, buvo tuomet, kai į vyro darbą atvyko svečių, juos reikėjo pavaišinti, o tortą teko pirkti parduotuvėje.

„Jis buvo neskanus, riebus. Tuomet vyro paklausiau, kodėl manęs nepaprašė, juk būčiau paruošusi skanėstų. Ir Ivanas leptelėjo: „Bet Virginija, juk tu nemoki kepti tortų“. Tada mano ego buvo galutinai įžeistas, bet reikėjo pripažinti, kad tikrai nemoku. Ir užsispyriau, kad išmoksiu. Yra „Youtube‘‘, internetas ir mano kantrybė bei savidisciplina. Pradėjau mokytis kepti tortus. Visi jie buvo skanūs, bet daug sudėtingiau padaryti, kad jie būtų ir gražūs. Pagrindinis dalykas, ko aš siekiu – balansas tarp grožio ir skonio“, − pabrėžė V. Pupeikytė-Dzhumerova.

Svajoja apie savo kavinę ar kepyklėlę

Ji jau ketverius metus, nuo studijų Kulinarijos akademijoje pradžios, socialiniame tinkle „Facebook‘‘ rašo dienoraštį, pavadintą „Tekstoranas“. Jame ji rašė ir apie tai, jog pradėjo mokytis kepti tortus, dalijosi savo atradimais, publikavo savo kūrinių nuotraukas. Todėl natūralu, kad atsirado ir klientų, kurie panoro įsigyti V. Pupeikytės-Dzhumerovos kepamų tortų.

„Milijonų tikrai neuždirbu ir neuždirbsiu. Šia savo patirtimi labiau noriu pasakyti, kad įmanoma pasiekti viską, jei tik yra noro. Žmonės neturėtų bijoti keisti profesijos, ieškoti naujų dalykų. Norėčiau paskatinti ryžtis pokyčiams, o karantinas tam puikiai tinka, nes veikla reikalinga ir tam, kad neišeitum iš proto“, − šypsojosi virtuvės šefė.

Nors ji pripažįsta, kad išgyventi iš tortų kepimo dar tikrai nepavyktų, o eksperimentuoti gali sau leisti, nes turi finansiškai stabilų vyrą, V. Pupeikytė-Dzhumerova vylėsi, kad naujoji aistra ateityje gali tapti verslu. O jei tai ir nepavyktų, naujas įgūdis tik praturtina gyvenimą, tad jis yra atradimas, o ne praradimas.

Virginijos Pupeikytės-Dzhumerovos gaminami tortai
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

„Dabar aš į visą tai žiūriu kaip į galimybę suformuoti gerą savo įvaizdį, parodyti žmonėms, kaip aš dirbu, ką darau. Realiai dabar tas tortų kepimas yra ilgalaikė ir lėta investicija, kuri vėliau taps kažkuo kitu. Gal tai yra paruošiamas darbas savo kavinės ar kepyklėlės atidarymui. Tortas tikrai nėra fine dining, bet jei žmogus bent šiek tiek supranta apie maistą, tai jam akivaizdu, kad šiuos tortus kepa profesionalios virtuvės patirties turintis žmogus. Man svarbu ir tortų sudedamosios dalys – viską darau nuo nulio. Ir naudoju daug technikų, kurios naudojamos profesionalioje virtuvėje‘‘, − akcentavo pašnekovė.

Maisto, o ir tortų gaminimo paslaptimis ir patarimais V. Pupeikytė-Dzhumerova dalijasi savo „Tekstorano“ puslapyje socialiniame tinkle „Facebook“, nes, kaip pati teigė, būtų labai savanaudiška visą turimą informaciją ir sukauptą patirtį pasilaikyti tik sau.