Neseniai Baltarusijoje padidino PVM daugeliui socialiai svarbių prekių, po to absoliučiai prognozuojamai padidėjo ir kainos. Jas mažinti, t. y. reikalauti paaiškinti priežastis ir prašyti jas sumažinti ir skelbti akcijas, nusiuntė oficialių profesinių sąjungų, valstybinių moterų ir jaunimo organizacijų atstovus. Kaip teigė šalies valstybinės televizijos diktoriai, „senatorių korpusą“ išsiuntė „atlikti vaistinių stebėsenos“. Šiuo žingsniu idėjos pristabdyti kainas neatsisakė.
Naktį į vasario 24-ąją išpublikuotas Baltarusijos respublikos Ministrų Tarybos 2021 m. vasario 23-iosios Nr. 100-asis nutarimas „Dėl socialiai svarbių pirmojo būtinumo prekių kainų stabilizavimo laikinųjų priemonių“.
Į sąrašą prekių, kurių kainas vyriausybė nutarė „stabilizuoti“, įėjo 57 produktų pavadinimai (kruopų, mėsos, duonos, sūrių, pieno ir kt.), taip pat ūkinis ir tualetinis muilas, tualetinis popierius ir servetėlės, sauskelnės, higieniniai paketai ir degtukai. Be to, sąraše yra ir 50 pavadinimų vaistai, iš jų 30 – Baltarusijos gamintojų.
Baltarusijos Antimonopolinio reguliavimo ir prekybos ministerija (ARPM) aiškina, kad, vyriausybės sprendimu, „visų nuosavybės formų juridiniai asmenys ir individualūs gamintojai, vykdantys gamybą (įvežimą) ir (arba) realizavimą vidaus rinkoje socialiai svarbių pirmojo būtinumo prekių negalės didinti kainų šioms prekėms nuo 2021 m. vasario 24 iki vasario 28 d. Kaip skelbiama dokumente, nuo kovo 1 d. kasmėnesinis socialiai svarbių prekių kainų pokytis turi būti ne didesnis nei 0,2 proc. šių prekių kainos, esančios paskutinę ankstesnio mėnesio dieną.
Apie galimas pasekmes gamintojams, pardavėjams ir pirkėjams interviu Delfi pasakoja kompanijos „Alpari Eurasia“ vyresnysis analitikas Vadimas Josubas.
Teisingos kainos – ne ekonominė, o veikiau populistinė ir prieštaraujanti ekonominei prasmei kategorija
Delfi: „Griežta pirmojo būtinumo prekių kainų nustatymo kontrolė, kaip teisingų kainų garantija“, – tokiu pavadinimu ARPM interneto svetainėje išpublikuotas kainų didėjimo ribojimo dokumento paaiškinimas. Kas yra teisingos kainos?
Vadimas Josubas: Niekada nesusidūriau su tokia sąvoka. Kiekvienas turi savo teisingumą. Pirkėjas nori pigiau įsigyti, o gamintojas ir pardavėjas – brangiau parduoti.
Vienintelis mechanizmas pasaulyje, kuris gali subalansuoti jų priešingus interesus, vadinamas rinka. Rinkos kainos maksimaliai tenkina ir pirkėjų, ir pardavėjų, ir gamintojų užklausas. Be to, kas dar svarbu – nėra jokio deficito.
Teisingos kainos – ne ekonominė, o veikiau populistinė ir prieštaraujanti ekonominei prasmei kategorija. Visi pavyzdžiai, kuriuos galime prisiminti, liudija – bandymai padaryti kainas teisingas baigiasi tuo, kad vartotojai lieka be prekių. Vargu ar tai palengvins gyvenimą pirkėjams, kurie dėl to negali nieko nusipirkti arba yra priversti kažką pirkti juodojoje rinkoje už kainas, tolimas nuo tų, kurias norėtųsi matyti kaip teisingas. Bandymai reguliuoti kainas ne tik nepalengvina, bet stipriai pasunkina pirkėjams gyvenimą.
Galima prisiminti bandymus nustatyti teisingas kainas [buvusioje] Sovietų Sąjungoje, dėl to buvo totalus visko deficitas.
Kovą už teisingas kainas mums demonstruoja Venesuela. Rezultatas – ten yra didžiausia pasaulyje infliacija ir visko, taip pat ir tualetinio popieriaus, deficitas. Neatsimenu jokių kitų teisingų kainų nustatymo rezultatų.
Vyriausybė iš pradžių padidino PVM, o paskui nustebo, kad ėmė didėti kainos
– Vyriausybės tikslas – teisingų maisto produktų ir vaistų, įtrauktų į sąrašą, kainų garantija, teigiama ARPM paaiškinime. Bet toks tikslas akivaizdžiai neįgyvendinamas, pasitelkus administracines priemones?
– Kalbant apie maisto ir medicininius produktus, tai apskritai primena cirką. Nes problema dėl šių produktų kainų kilo ne dėl laukinės rinkos, o dėl pačios vyriausybės sprendimo, kuri neseniai pakeitė PVM atskiroms prekių kategorijoms – nuo lengvatinių 10 proc. iki standartinių 20 proc. ir įvedė PVM daugeliui prekių, kurios anksčiau apskritai nebuvo apmokestintos šiuo mokesčiu. Kainų padidėjimas buvo neišvengiamas, o tai – ne šiaip ekonominės teorijos, o apmokestinimo ir kainų nustatymo praktikos fazės.
PVM – netiesioginis mokestis, kuris įeina į prekės kainą ir kurį faktiškai sumoka galutinis vartotojas. Tokia pridėtinės vertės mokesčio esmė. Dabar matome juokingus veiksmus: imkime ir padidinkime PVM, neapgalvoję pusės žingsnio į priekį, ką tai sukels. Kitas sprendimas: imkime ką nors sugalvokime, kad nepadidėtų prekių kainos. Tai visiškas ekonominis absurdas. Kainų reguliavimo požiūriu, vyriausybei tenka spręsti problemas, kurias pati absoliučiai dirbtinai sukūrė.
Pamažintas reguliuojamas komunalinių paslaugų kainas kompensuoja patys baltarusiai, pirkdami vietines prekes, į kurių kainą įtraukta padidinta kaina už komunalines paslaugas
– Baltarusijoje nuolat didėja kainos. Minsko privatizavimo ir vadybos instituto ekspertų skaičiavimais, nuo 2001 m. gruodžio rubliais maisto produktai pabrango 20,1 karto, ne maisto produktai – 8,6 karto, mokamos paslaugos (išskyrus komunalines paslaugas) – 26,1 karto, o komunalinės paslaugos – 104,3 karto.
– Nereikėtų daryti didelės tragedijos iš šių didžiulių skaičių. Kainos, ypač paslaugų, Baltarusijoje ilgą laiką buvo reguliuojamos ir numažintos. Tiesa, neįmanoma šiaip jų pamažinti, šį skirtumą kažkas turi apmokėti, o tai darė per kryžminį subsidijavimą.
Gyventojai moka už paslaugas (šildymą, vandenį, elektrą) mažiau, dėl to įmonės už tas pačias paslaugas moka daugiau. Todėl rezultatas – lyg ir gyventojams naudingiau, nes jiems tarifai mažesni. Bet visos įmonės įtraukia išlaidas už šias paslaugas į savo produkcijos savikainą. Mes perkame baltarusiškas prekes, į kurių kainą jau įskaičiuoti dideli tarifai, kuriems gyventojai neva sutaupė.
Neva – nes rezultatas toks, kad jokio sutaupymo nėra. Mokėdami už komunalines paslaugas sutaupome. O [mokėdami] už prekes parduotuvėse – atiduodame viską, ką sutaupėme. Be to, kai norime parduoti savo produkcija eksportui, pagal savikainą, į kurią įtraukti didesni tarifai už komunalines paslaugas, ji savo kaina pasirodo ne itin konkurencinga užsienio rinkose.
Siekiant spręsti šiuos disbalansus, pas mus vis tik pamažu didėja kainos, kurios buvo pamažintos. Ir kuo labiau kažko kaina buvo pamažinta, tuo labiau pastebimas jos didėjimas. Ir tuo didesnis šis didėjimas bus istorinėje perspektyvoje.
Nutraukus kainų reguliavimą, neišvengiamas kainų didėjimas ir besivejanti infliacija
– Dalis ekspertų mano, kad reguliuojamos kainos didėja greičiau, nei didėtų, jei būtų nereguliuojamos. Ar pritariate tokiai nuomonei?
– Kainų reguliavimo pasekmės gresia deficito perspektyva ir didesnėmis kainomis juodojoje rinkoje, nei būtų esant laisvam kainų formavimuisi. Mes šia tema ir pradėjome pokalbį.
O tezė, kad reguliuojamos kainos didėja greičiau negu nereguliuojamos, – diskutuotina. Pavyzdžiui, prekių, kurių kainos nereguliuojama, jos seniai padidėjo ir seniai tapo rinkos [kainomis] – kompiuterių, automobilių ir daugelio kitų prekių.
Jei kokias nors kainas ilgai reguliavo, o paskui nustojo reguliuoti, jų didėjimas vyksta, nustojus jas reguliuoti, o seniai pabrangusių prekių fone susidaro spartaus [kainų] didėjimo įspūdis.
– Panašią situaciją aptarinėjome su jumis 2015 m. sausį – po devalvacijos Baltarusijoje. Sakėte, kad kai ir jeigu kainas paleis, – o jas paleis, nes neįmanoma jų amžinai laikyti, – mūsų laukia besivejanti infliacija. Ar ir dabar tokia pati prognozė?
– Variantų nėra daug. Arba kainas „iki paskutinės akimirkos“ laikys, o to pasekmė bus prekių deficitas. Arba paleis kainas – ir vyks infliacija.
Be to, yra dar viena svarbi tezė. Priešingai nei [praėjusio amžiaus] dešimto dešimtmečio viduryje, dabar nusprendė reguliuoti ne visas kainas, o socialiai svarbių prekių iš sąrašo.
Kokia galima deficito alternatyva?
Reguliuojamos ne visos kainos, vis tik dalis kainų reguliuojama, dėl to gamintojai ir pardavėjai gaus mažiau pajamų, o galbūt patirs nuostolį, – jie gali tai kompensuoti stipriai padidindami kainą prekėms, kurios neįėjo į vyriausybės sudarytą socialiai svarbių prekių sąrašą.
Dėl to šių nereguliuojamų pozicijų kainų didėjimas bus didesnis, nei būtų buvęs, jei kainos nebūtų reguliuojamos.
Ne faktas, kad visi importuotoja ir gamintojai turi riebalų sluoksnį, kuriuo yra pasirengę dalintis
– Kaip rašoma ARPM dokumente, vyriausybės sprendimas apie kainų reguliavimą priimtas, „siekiant minimizuoti įtaką vartotojiškam poreikiui didinti sąnaudas organizacijoms su didele dalimi importo sudedamosios dalies gaminamos produkcijos savikainoje, kainų didėjimui kritinio importavimo prekėms, verslo pritraukimo išorės sąlygų suprastėjimo (karantino įmonės, atskirų prekių išvežimo ribojimas)“. Ką tai reiškia?
– Dokumento autoriai turi omenyje, kad importuotojai turi tam tikrą „sukauptą riebalų sluoksnelį“, todėl jūs, – nepaisant to, kad kaina didėja, – vidaus rinkoje pardavinėkite prekes pamažintomis kainomis. Tai yra – su mažesniu pelningumu, o gal apskritai be pelno, patiriant nuostolių. Neva jūs – „riebūs katinai“, turite kuo pasidalinti savo sąskaita.
Iš tiesų toli gražu – ne faktas, kad visi importuotojai, prekybos įmonės turi „sukauptą riebalų sluoksnelį“. Ši idėja, – prilaikykime kainas importuotojų ir pardavėjų sąskaita, jiems patiems į nuostolį, – yra beprotiška. Tačiau norint pamėginti ją įgyvendinti, reikia bent jau pabandyti, išsiaiškinti, ar turi tą riebalų sluoksnį, ar nusiteikę dalintis. Ne faktas, kad jį turi visi, netgi ne faktas, kad jį turi dauguma. Taigi šios idėjos įgyvendinimas – toli nuo realybės.
– Ar tokia vyriausybės mąstysena nesibaigs tuo, kad importuotojai arba gamintojai nuspręs nutraukti veiklą? Kam dirbti, patiriant nuostolį?
– Jei tai – nedidelės apimties verslas, nesant alternatyvos, veikla sustos. Kažkas turi galimybę išvykti, kažkas jos neturi, kažkas turi susitaupęs lėšų, kad galėtų palaukti, kažkas neturi.
O kalbant apie didelius prekybos tinklus, kuriuos kūrė daug metų, į kuriuos investavo daug pinigų, ten sunku priimti sprendimą nutraukti veiklą.
Todėl skirtingų verslų, priklausomai nuo jų apimties, jau sukauptų pinigų ir daugelio kitų niuansų, reakcija į šiuos sprendimus bus įvairi.
Vyriausybė pasiliko atsarginį ėjimą, kad padidintų savo paslaugų kainas
– Priimant Sprendimą dėl nustatytų kainų didinimo ribų, pagrindinis vaidmuo skiriamas Valstybinei kainų nustatymo reguliavimo klausimų komisijai prie vyriausybės. Kaip manote, ar, esant dabartinėms realijoms, bus sudėtinga gauti leidimą didinti kainas aukščiau paskelbtos ribos?
– Numatyta, kad jei kažkas nori padidinti kainą daugiau nei 0,2 proc. per mėnesį, kaip nurodyta nutarime, reikia kreiptis į valstybines valdžios institucijas, kreiptis per srities vykdomąjį komitetą arba miesto vykdomąjį komitetą į komisiją prie Ministrų Tarybos, pateikti jiems pagrindimą – leiskite mums daugiau didinti kainas. Galbūt kažkam išimties tvarka leis tai padaryti. Bet praktiškai tai gali reikšti, kad vyriausybė pasiliko atsarginį ėjimą, kad padidintų kainas kai kurioms paslaugoms, kurias pati ir teikia.
Prekių, kurių kainų didėjimą ribojimą, sąraše yra importas, pvz., kava, arbata, saulėgrąžų aliejus. Jei rublio kursas mažės, šių prekių kainos objektyviai didės. Štai čia absoliučiai aišku – arba teks didinti kainas proporcingai kursui, arba neišvengiamas lentynų ištuštėjimas. Todėl kalbama apie komisiją, pas kurią išimties tvarka galima ateiti, žemai nusilenkti ir paprašyti. Gali būti, kad prašymą patenkins.
„Maža tikimybė, kad absoliučiai beprotišką ir neveiksmingą idėją greitai atšauks“
– Nevalia atmesti stipraus kurso svyravimo tikimybės. Nejau kas kartą reikėtų eiti ir prašyti leidimo keisti kainas?
– Mechanizmas nelabai aiškus. Į šią komisiją kreipiasi ne verslininkai, o valstybės institucija. Manoma, kad kreipimosi mechanizmas – daugiapakopis.
Beje, vertėtų prisiminti analogišką istoriją, kai 2020 m. kovo pabaigoje įvedė ribojimą – leidžiamas ne didesnis nei 0,5 proc. kainų didėjimas per mėnesį. Tai buvo susiję su pandemijos pradžia. Sprendimas buvo taikomas individualios apsaugos priemonėms, taip pat citrinoms, imbierui ir daugeliui kitų prekių.
Bet jau balandžio viduryje kainų reguliavimo atsisakyta, kaip visiškai beprotiškos ir neveiksmingos idėjos.
Tikimybė, kad dabartinį sprendimą atšauks taip pat greitai kaip prieš metus, kur kas mažesnė. Nes tada mūsų vyriausybėje dirbo valdininkai su kur kas gilesniu supratimu apie ekonomiką. Jie greitai suvokė, kokie bus ekonominiai padariniai. Man susidarė įspūdis, kad dabar iš principo niekas negalvoja apie padarinius ekonomikai. Ten sprendžia kažkokias kitas užduotis.
