Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) viceprezidento Mariaus Dubnikovo nuomone, defliacija būtų pavojus.

„Kalbant iš mūsų organizacijos pusės, defliacija yra visiškai nepriimtinas dalykas, tai yra didžiulis pavojus tiek prekėms, tiek paslaugoms ir to mes turėtume kiek įmanoma išvengti. Infliaciją norėtųsi matyti apie 2–2,5 proc. lygio, kas skatintų tiek paslaugų, tiek produktų prekybą. Tik su viena sąlyga, kad tai būtų tvarus lygis“, – „ECB klauso“ renginyje antradienį sakė M. Dubnikovas.

Pasak jo, baiminamasi, kad infliacija ateityje gali tapti „ne varikliu, bet priešu“, todėl ji turėtų būti tvari.

Arlauskas: kyla abejonių dėl ECB siekio išlaikyti 2 proc. infliaciją

Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovas Danas Arlauskas sako abejojąs, kad ECB siekis išlaikyti 2 proc. infliaciją šiemet yra tinkamas instrumentas regiono ekonomikai palaikyti.

„Kad infliacijos 2 proc. (...) paskatins ekonomiką – mes turime abejonių dėl to, ar tai yra pagrindinis instrumentas, kuris gali išjudinti ekonomiką. (...) Fiskalinės, mokestinės aplinkos keitimas yra tai, kas gali labiau išjudinti ekonomiką, man atrodo, tai yra sveikesnis dalykas“, – sakė jis „ECB klauso“ renginyje.

D. Arlauskas pažymėjo matąs tam tikrą ECB pasirinktų priemonių, kuriomis ketinama kelti infliaciją ES iki norimų 2 proc. ribos, neveiksmingumą.

Jis taip pat teigė, kad dėl pigių pinigų politikos Lietuvos verslas ES tampa nekonkurencingas.

„Gyvename paradoksalioje, labai pigių pinigų situacijoje. Bet tie pigūs pinigai labai įdomūs. Jei juos padedi į banką, gauni beveik nieko arba su neigiamomis palūkanomis. Bet jei tau reikia paimti kreditą, tai Lietuvoje tie pinigai yra brangesni nei Europoje.

Šiuo atveju Lietuvos verslas labai nekonkurencingas“, – teigė jis pridurdamas, kad, asmeniniais skaičiavimais, verslai Lietuvoje už kreditus moka 1,5 proc. brangiau nei daugelis ES šalių.

Nerimas dėl poveikio nepasiturintiems

Tuo metu Labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ direktorius Simonas Gurevičius sakė, kad svarstant apie infliacijos rodiklius reikia įvertinti, kaip tai paveiks nepasiturinčius žmones.

„Svarbu, kad ir centriniai bankai, svarstydami apie galimus infliacijos rodiklius, turėtų įvertinti ne tik ekonominius poveikius, bet ir kokį poveikį šie rodikliai turės skurde gyvenantiems arba tiesiog nepasiturintiems asmenims.

Paprastai kalbant, didėjančios kainos, nedarbas ar žmonių perkamosios galios sumažėjimas tiesiogiai veikia mūsų kasdienę veiklą. Šiuo metu gauname žymiai daugiau prašymų pagelbėti maistu. Infliacija ir ypatingai jos prognozė, kaip žinoma, turi ryšį ir su nedarbu. Žmonės, neturėdami darbo ar būdami priverstinėse prastovose, susiduria su ekonominiais sunkumais“, – sakė S. Gurevičius.

Pasak jo, pandemijos krizė parodė, kad pablogėjus ekonominei situacijai atsiranda nemažai žmonių, kurie priversti kreiptis maisto, ir dalis iš jų kreipiasi pirmą kartą. Anot jo, tarp jų yra jų ne tik vienišų tėvų ar daugiavaikių šeimų, bet ir šeimų, kur yra abu tėvai ir du vaikai, tačiau gaunamų pajamų neužtenka patenkinti esminį žmogaus poreikį visaverčiam maistui.

Reikia didinti investicijas

Lietuvos pramonininkų konfederacijos Verslo aplinkos ir ekonomikos departamento ekspertas Titas Budreika sakė, kad vienas iš pagrindinių iššūkių, su kuriuo pastaruoius 5 metus susiduria Lietuvos pramonės įmonės, yra lėtas darbo našumo augimas ir didelis kaštų augimas.

„Darbo užmokesčio augimui viršijant darbo našumo augimą, didėja produkcijos gamybos sąnaudos ir viena iš to pasekmių yra mažėjantis Lietuvos pramonės įmonių konkurencingumas. Tokia situacija susiklostė dėl pastaraisiais metais gana sparčiai vykdytos minimalios mėnesio algos kėlimo politikos, apskritai dėl darbo rinkoje vyravusio darbuotojų trūkumo bent jau iki pandemijos, kas skatino darbdavius konkuruoti dėl darbuotojų, kelti darbo užmokestį“, – sakė T. Budreika.

Jo teigimu, darbo našumas gali būti padidintas investuojant į gamybos apimčių didinimą, įrangos modernizaciją, robotizaciją, tačiau pandemijos metu įmonės linkusios taupyti.

„Praeitais metais per tris ketvirčius investicijos krito daugiau nei 24 proc., palyginti su 2019 metais, tačiau ir iki pandemijos jau buvo situacija gan prasta. Pagal investicijų sumą, palyginti su BVP, buvome 15 iš 27 valstybių“, – sakė ekspertas.

Jo teigimu, kai pinigų taupymas generuoja mažą arba, kaip šiuo atveju, kai kuriais atvejais neigiamą grąžą, mažų palūkanų palaikymo politika skatina tiek įmones, tiek gyventojus investuoti ir vartoti, tačiau Lietuvos atveju, pasak T. Budreikos, to negana.

„Reikia kažkokių papildomų nacionalinių priemonių, kurios darytų įmonėms paskatas daugiau lėšų skirti investicijoms. Viena iš idėjų nacionaliniu pjūviu – 0 proc. pelno mokesčio tarifas reinvestuojamam pelnui. Suprantame, kad valstybės biudžeto netekimai būtų gan dideli, bet gal būtų galima kalbėti ne visoms įmonėms – tik inovatyvioms įmonėms taikoma tokia lengvata“, – sakė ekspertas.