Kai į garsiųjų Baltarusijos įmonių biurus pasibeldė smogikai, daugelis suprato tai kaip ženklą. Šimtai informacinių technologijų srities specialistų persikraustė į užsienį, dešimčių IT bendrovių savininkai perkėlė savo verslą už šalies ribų arba pranešė apie persikėlimo planus. Tad Baltarusijos valdžia pati sau pakišo koją, o daugiausia iš to naudos turėjo kaimynės – Lenkija, Ukraina, Rusija ir Baltijos šalys. Lietuva nebuvo išimtis: kai perspektyviam verslui iškilo pavojus, Lietuvos vyriausybė operatyviai pareiškė pasirengusi padėti ir sudaryti visas sąlygas tokioms įmonėms persikelti.
Kiek žinoma, Lietuva dėl eilės priežasčių atsilieka nuo kaimynių pagal verslo interesantų grupės pritraukimo mastą, tačiau, bendru vertinimu, procesas juda. Pasak ekonomikos ir inovacijų ministerijos aukšto rango valdininkų, šiandien „šalis dirba su daugiau nei 60 potencialių Baltarusijos bendrovių“. Šalyje jau įsikūrė tokios įmonės kaip „EssentOptics“ ir „Belka Games“. Apie ketinimus atidaryti biurus ir pradėti dirbti jau pranešė tokie pasaulio mastu pripažinti prekių ženklai kaip „Wargaming“, „Flo Health“, „Coherent Solutions“ ir „Godel Technologies“.
Investicinis katalizatorius
Šiandien valdžia aktyviai padeda Baltarusijos verslininkams, norintiems pradėti verslą Lietuvoje, įsikurti šalyje. Pareigūnams nurodyta kiek įmanoma palengvinti dokumentų įforminimą, bet iki 2020 metų rugpjūčio viskas buvo kitaip. Ne paslaptis, kad į investuotojus ir verslininkus iš trečiųjų šalių, tarp jų, ir iš Baltarusijos, žiūrima itin atsargiai – pro padidinamąjį stiklą. Taip yra dėl įvairių priežasčių, bet pagrindinės iš jų – tai rizikos, susijusios su pinigų plovimu ir nacionalinio saugumo klausimais.
Tuo pat metu Migracijos departamentas, pagrindinis visų procesų mediatorius, jau seniai tapo įvairių politikų bei verslo interesantų kritikos objektu. Etatiniai biurokratai kaltinami tuo, kad tarnybos darbuotojai nekompetentingi ir šališki, kad sistema dirba silpnai, kad pernelyg daug popierizmo, o dėl nuolat kintančių reikalavimų daugelis atsisako minti įstaigų slenksčius ir išvyksta dirbti į užsienį.
Atsižvelgiant į situaciją, artimiausioje ateityje baltarusių įmonių bei specialistų persikėlimas į IT technologijų sferas tęsis, o tai reiškia, kad šalys gali surinkti visą grietinėlę. Lietuva, be abejonės, neliks nuošalyje, valstybė padės baltarusiams, kuo tik gali, tačiau naujų žaidėjų atėjimo į Lietuvos rinką negalima vadinti išskirtiniu įvykiu – IT bendrovės iš Baltarusijos šalyje atsirasdavo ir anksčiau.
Viena iš jų – „Cortlex“, atidariusi biurą Vilniuje praėjusių metų spalį. „Cortlex“ kuria programinę įrangą, jos prekės ženklas IT pasaulyje – gana gerai žinomas. Įmonė buvo įkurta 2015 metais Minske. Atskiro juridinio asmens atsiradimas Vilniuje atvėrė naują puslapį įmonės istorijoje. Šiandien bendrovė iš Baltarusijos apsipranta naujoje vietoje, tačiau jos kolektyvas, kaip pripažįsta patys jos vadovai,. internacionalinis.
Pasikalbėję su „Coertlex“ įkūrėjais, sužinojome, ar sudėtinga buvo prisitaikyti prie lietuviškų realijų. Užbėgdami pasakojimui už akių, pasakysim, kad pagrindiniai sunkumai buvo susiję ne tiek su valdžia, kiek su vietos bankais.
Diversifikacija kaip kelias į sėkmę
„Mes vykdome paslaugų verslą, padedame verslui vystyti jo IT produktus. Atliekame įvairiausias klientų užklausas, kai ką vedame nuo A iki Z, kai kam padedame išspręsti konkrečią užduotį vienu ar kitu etapu“, – sako pagrindinis bendrovės įkūrėjas Dmitrijus Dubovecas.
„Į mus kreipiasi įvairiausios bendrovės iš Europos ir Jungtinių Valstijų, kurioms pagal užsakymą sukuriame programinę įrangą. Dauguma mūsų užsakymų susiję su Europa, mes daug dirbome su Belgija, turime klientų Italijoje ir keletą užsakovų iš Skandinavijos šalių. Kad jūsų skaitytojams būtų aiškiau, pamėginsiu konkrečiu pavyzdžiu pailiustruoti mūsų veiklą.
Pavyzdžiui, mes dirbame su belgų įmone, kuri padeda mokytis vaikams su ribotomis galimybėmis ar su tam tikrais raidos ypatumais – tarkim, turintiems disleksiją ar regos recepcijos sutrikimų. Tokiai bendrovei reikalinga programinė įranga, kuri galėtų diktuoti tekstą arba jį išdidinti. Tam kuriami fiziniai įrenginiai, su kurių pagalba galima skaityti pirštais. Mes, savo ruožtu, kuriame jiems programinę įrangą. Štai tokius projektus mes vykdome“, – D. Dubovecą papildo Romanas Rimša, įmonės įkūrėjas ir vienas iš biuro Vilniuje vadovų.
Pasak įmonės įkūrėjų, „Cortlex“ Minske ir „Cortlex“ Vilniuje dirba kaip dvi skirtingos vieno prekės ženklo bendrovės, bet jas abi įsteigė tie patys žmonės. Trys iš jų – baltarusiai, vienas – Lietuvos pilietis.
„Iš viso abiejose įmonėse dirba apie 50 žmonių. Didelė dalis Minske, Vilniaus biure kol kas darbuojasi tik šeši, bet tik kol kas“, – pasakoja Dmitrijus.
„Iš tikrųjų biuro atidarymo Lietuvoje istorija labai įdomi. Toks sprendimas buvo priimtas 2020 metų vasario 28 dieną. Kad suprastumėte kontekstą, paaiškinu, kad mūsų įmonės darbo stilius neatskiriamai susijęs su diversifikacija – mes stengiamės diversifikuoti mūsų klientų portfelius, rinkas, kuriose dirbame... Tam tikru momentu mes priėjome iki relokacijos klausimo, tai yra sprendimo diversifikuoti ir išplėsti mūsų lokacijos vietą“, – pažymi pašnekovas.
Romanas Rimša skuba pataisyti kolegą. „Dabar Lietuvoje dirba jau aštuoni žmonės. Dėl karantino kol kas vyrukai biure nesirodo – darbas vyksta per nuotolį. Jeigu yra norinčiųjų čia dirbti, pasinaudodamas proga, pasakysiu, kad Vilniuje turime 15 laisvų pozicijų. Idealiu atveju, norėtume iki metų pabaigos priimti 12-15 žmonių. Šiuo metu mums dirba lietuviai, vienas ispanas ir du baltarusiai. Kai kas kalba rusiškai, kai kas lietuviškai, bet kadangi visi skirtingi, darbinė kalba yra anglų. Aš aktyviai palaikau idėją, kad kolektyvas turi būti internacionalinis. Tai labai padeda dirbant su įvairiais klientais. Jeigu, tarkim, turite darbuotoją belgą ir atsiranda užsakovas iš Belgijos, suprasti vienam kitą bus paprasčiau tiek jiems, tiek mums visiems.“
Viską lemia kadrai
Pašnekovai pripažįsta, kad Lietuva buvo pasirinkta dėl kelių veiksnių. Svarbiausias iš jų – žmonės ir palanki lokacija.
„Mes pakankamai išaugome, kad leistume sau atidaryti dar vieną visavertį biurą kur nors užsienyje. Išnagrinėjome pasiūlymus, sąlygas artimojo užsienio šalyse, Galiu pasakyti, kad apskritai mokesčiai ir verslo praktikos taisyklės kaimyninėse respublikose visur vienodos – yra skirtumų, bet jie nėra esminiai. Kai kur geriau vienoje sferoje, kai kur kitoje [...]. Kas nulėmė sprendimą rinktis Lietuvą? Viskas daug paprasčiau nei jūs manote: mūsų kolega tuo metu jau dirbo Lietuvoje, todėl ten jau buvo savotiškas minibiuras. Tai ir buvo atramos taškas lėmęs mūsų sprendimą plėstis būtent šioje šalyje. Be to, mums užsienio padalinio įsteigimas buvo naujiena, todėl tokiais atvejais gelbsti, kai vietoje yra savas žmogus“, – sako Dmitrijus Dubovecas.
Vis dėlto įmonės registracijos Lietuvos teritorijoje kelias nebuvo rožėmis klotas. „Pradėti darbą Lietuvoje buvo nelengva. Pagrindinis keblumas, kurį matė Lietuvos pusė, buvo tas, kad didžioji dalis įmonės įkūrėjų – Baltarusijos piliečiai. Dėl to iškart kilo daugybė klausimų, kuriems išspręsti prireikė kelių mėnesių. Mus užpylė klausimais, kodėl norime dirbti būtent Lietuvoje, kalbėjo: na jeigu jūs baltarusiai, tai ir dirbkite sau ramiai Baltarusijoje – nejudinkite Lietuvos. Žinoma, aš kalbu apibendrintai, bet skambėjo tai maždaug taip, bent, jau remiantis mūsų direktoriaus, derinusio visus niuansus, žodžiais.“
„Analogiškų problemų kilo ir su bankais. Mes išmėginome visus pagrindinius bankus, dirbančius Lietuvos teritorijoje, bet galiausiai, vargais negalais mums pavyko atidaryti sąskaitą tik „Šiaulių bankas“ banke. Jų atsakymo, kaip ir iš kitų bankų, teko gana ilgai laukti, užklausos buvo nagrinėjamos taip pat negreitai, bet visgi tai buvo vienintelis bankas, kuris mums buvo palankus ir sutiko atidaryti sąskaitą. Kita vertus, pavasarį prasidėjo pandemija, ir visi susitikimai bei derybos su bankais vyko internetu. Galimas dalykas, tai turėjo įtakos sprendimų operatyvumui“, – svarsto Minko įmonės įkūrėjas.
Jam antrina ir Romanas Rimša: „Dauguma klausimų kilo būtent iš bankų, juos iš tiesų glumino tas faktas, kad dalis įkūrėjų – Baltarusijos piliečiai. Man asmeniškai nelabai suprantama, kodėl Lietuvoje bankai yra ne aptarnavimo paslaugų teikėjai ir faktiškai prisiima reguliuotojo vaidmenį. Pats įmonės įsteigimas nekelia didelių sunkumų, bet tu to negali padaryti, kol neturi sąskaitos banke. Tenka pildyti daugybę popierėlių, tuo tarpu patys banko darbuotojai kažkokie persigandę, tarsi būtų verčiami daryti kažką nelegalaus. Man, kaip Lietuvos piliečiui, tokia situacija nekelia didelės nuostabos, bet mano kolegoms ji sukėlė daug klausimų. Apskritai visa tai surijo labai daug laiko.
Kai tu atidarai biurą, stengiesi susitelkti į darbą, į klientus, į užsakymus, į žmones, į naujas galimybes, o ne į begalinę biurokratiją, kuri atima iš tavęs didžiąją dalį darbinio laiko, ir tai, kiek žinome, yra įprasta istorija Lietuvoje, bet to negalima vadinti norma“, – mintimis dalijasi Romanas.
Rudeninis proveržis
Pasak Dmitrijaus, tikras proveržis įvyko rugsėjį. Tuo metu atsakingos tarnybos Lietuvoje sukruto, ir „Cortlex“ pavyko suderinti esminius klausimus. Beje, tą patį mėnesį respublikoje biurus ėmė steigti ir kitos baltarusių IT bendrovės. Spėjama, kad tai susiję su pakitusia žinute ir atviru politinės valdžios pareiškimu teikti visapusę pagalbą baltarusiams, norintiems perkelti verslą į Lietuvą. Bendrovė „Cortlex“ puikiai užsirekomendavo IT paslaugų rinkoje. Dėl to iškyla klausimas, kam jai reikia išlaikyti dar vieną biurą – Europoje.
Minsko įmonės įkūrėjas atsako: „Čia daug niuansų. Pirmiausia, yra klientų, kurie nori sudaryti sutartis tik su juridiniais asmenimis, dirbančiais Europos teritorijoje. Jiems tai svarbu – jie nori, kad visi sandoriai būtų saugomi Europos įstatymų, kad visi sprendimai būtų priimami Europoje ir panašiai. Antra, mus domina vadinamoji kandidatų rinka. Baltarusiai panašūs į lietuvius, bet mentalitetas visgi skiriasi. Mes džiaugiamės atsiradusia galimybe įgyti prieigą prie naujos rinkos. Be kita ko, Lietuva yra ES šalis-narė, vadinasi, mes galime rasti ir įtraukti į darbą daugybę naujų darbuotojų iš visų Bendrijai priklausančių valstybių. Na ir trečia, mes stengiamės diversifikuoti veiklą – nenorime, kad mūsų darbas priklausytų nuo kurios nors vyriausybės, todėl tikimės, kad ateityje atsiras įvairių centrų įvairiuose pasaulio kampeliuose.“
Romanas pritaria kolegai, bet pabrėžia: „Kadangi plėtojame aukštųjų technologijų verslą, mūsų atveju, kadrai nulemia viską. Kuo didesnę prieigą prie talentingų kandidatų turėsime, tuo bus geriau mūsų bendrovei. Tada galėsime rinktis, siūlyti naujas galimybes klientams ir sukoncentruoti savo jėgas. Geografinė plėtra yra būtina IT inžinierių samdos sąlyga – tai viena iš priežasčių. Antra, viena iš mūsų prielaidų, kuri dar nepasitvirtino, yra ta, kad, būdami ES viduje, galėsime atrasti sau tam tikras naujas darbo perspektyvas, kurios mums buvo neprieinamos už Bendrijos ribų“.
Romanas Rimša – Lietuvos pilietis. Būtent jis ėmėsi vieno iš pagrindinių derybininkų vaidmens: jis derėjosi su Lietuvos valstybinėmis tarnybomis ir bankais.
„Mano tėtis – baltarusis, mama – lietuvė. Savo laiku aš išvykau iš Baltarusijos, į Lietuvą atvažiavau dirbti, o prieš penkerius-šešerius metus susigrąžinau Lietuvos pilietybę. „Cortlex“ įmonėje aš kurį laiką dirbau per nuotolį, o vasarį pasakiau: gana kankintis, – atidarom čia visavertį biurą. Taip ir įsisuko karuselė, o idėją nešiojomės seniai, nuo 2018 metų.“
Protestai ir represijos – smūgis Baltarusijos reputacijai
Dmitrijus Dubovecas tvirtina, kad prasidėjus protestams prieš A. Lukašenką vien į Lietuvą persikėlė apie dešimt baltarusių įmonių, susijusių su informacinėmis technologijomis.
„Nė dienos nebūna, kad man prieš akis nemirgėtų pranešimai apie tai, kad Ukrainoje, Lietuvoje, Latvijoje ar Lenkijoje kuriasi naujos bendrovės iš Baltarusijos. Tai, kas įvyko po rinkimų, labai stipriai atsiliepė IT sektoriui. Reputacijos požiūriu, mes patyrėme milžinišką žalą – Baltarusija, kaip šalis, ilgą laiką darbavosi prie savo įvaizdžio, o dabar viskas smenga žemyn. Asmeniškai mes nepajutome to taip smarkiai, kaip galėjome, bet aš žinau nemažai kolegų istorijų – jų klientai nuolat prašo perkelti verslą į užsienį, išvežti už sienos komandą arba bent sumažinti darbuotojų skaičių Baltarusijoje, nes jie baiminasi dėl savo sutarčių ir stabilios veiklos“, – dūsauja pašnekovas.
Pasak jo, politika pasižymi viena nemalonia savybe – ji įsibrauna į žmonių gyvenimus neatsiklaususi, nelabai įmanoma ignoruoti svarbius visuomeninius procesus, o valdžios veiksmai atsiliepia visiems.
„Tiems, kam atrodo, kad viskas gerai, kad politika niekam nedaro įtakos, aiškinu labai paprastai: krizė, kuri jau bręsta, mus pasivys, nes mes priklausome nuo klientų. Kai pramonėje susiformuos naujos kryptys, kai atsivers naujos plėtros perspektyvos, kai atsiras naujų pasiūlymų, užsakovai, be abejonės, atsižvelgs į dabartinę situaciją Baltarusijoje, nes juk viskas susiję su rizikomis. To negalima ignoruoti – mes, tikra ta žodžio prasme, esame globalinio pasaulio dalis. Tą pačią problemą išgyveno mūsų kolegos Ukrainoje 2014-aisiais. Dėl sudėtingos ir nestabilios politinės situacijos jie taip pat susidūrė su pasitikėjimo iš klientų pusės krize. Prireikė dvejų-trejų metų reputacijai susigrąžinti - daugiau mažiau, bet atgarsiai girdėti iki šiol“, – tokią išvadą daro pagrindinis „Cortlex“ įsteigėjas.
