„Šis planas yra biurokratizuoti akcentai, kad nebūtų pernelyg didelių lūkesčių. Laimė yra skirtumas tarp lūkesčių ir realybės, tai pagrindinis plano uždavinys yra formuoti ne per optimistinius lūkesčius. Jis signalizuoja, kad dar turime nueiti ilgą kelią“, – laidoje „Delfi tema“ sakė jis.

Ž. Maurico manymu, Lietuvos Vyriausybė taikomus ribojimus keis pagal tai, kas vyks kitose Europos šalyse.

„Laikausi nuomonės, kad esame maža ir atvira ekonomika – Europos Sąjungos mastu esame kaip Jurbarkas Lietuvos mastu. Sienos yra atviros kaip rėtis, vyksta judėjimas ir mažai turime galimybių išsiskirti iš bendro konteksto. Plauksime pasroviui.

Gerai, kad Vokietija ir kitos Vakarų Europos šalys turi dar pakankamai griežtus apribojimus. Tačiau jei tos šalys pradės ženkliai laisvinti ekonomiką, mes neišvengiamai seksime jų pavyzdžiu. Tarkim, jei Latvija, Estija, Lenkija ir Skandinavijos šalys atlaisvina ekonomiką kovo pabaigoje, o mes vis dar nepasiekę rodiklių neatlaisviname – toks scenarijus mažai tikėtinas.

Manau, darysime tokius sprendimus, kokie bus daromi pagrindinėse partnerėse“, – sakė jis.

Ekonomistas pastebėjo, jog šiuo metu plane prioritetas skiriamas epidemiologinei, o ne ekonominei situacijai.

„Atitinkamai bus pasekmės ekonomikai, biudžeto deficitui, šešėlinės ekonomikos augimui ir pan.“, – įspėjo jis.

Sniego gniūžtė

Ž. Mauricas karantiną palygino su sniego gniūžte.

„Jei taikomas trumpai, tada ekonomika gali greitai grįžti į savo vėžes, o kitų šalių patirtis rodo, kad kuo ilgiau karantinas trunka, tuo ta gniūžtė didėja, problemų kiekis auga ir vėliau išnarplioti tampa vis sudėtingiau.

Kuo ilgesnis karantinas, tuo didesnė grėsmė, kad turėsime labiau augsiantį nedarbo lygį, daugiau bankrotų ir pan. Jei pavėluosime atverti savo ekonomiką, lyginant su kitomis didžiosiomis ekonomikomis, galima ir emigracijos grėsmė“, – sakė jis.