Pasak E. Čipkutės, tam asociacija jau įsteigė Žaliųjų finansų komitetą, kuris padės bankams pereiti prie žalinimo veiklos, vystyti naujus, pavyzdžiui, žaliąjį lizingą, investicijas į žalius namus, skatinti gyventojus pirkti energetiškai efektyvesnius būstus.

„Kitas svarbus šio komiteto tikslas yra šviesti visuomenę ir verslą, padėti jiems persitvarkyti savo veiklą, kad ji taptų žalia“, – interviu BNS sakė E. Čipkutė.

– LBA vairą perėmėte neeilinėmis aplinkybėmis – ankstesnio prezidento Manto Zalatoriaus pasitraukimas, koronaviruso pandemija. Kokioje situacijoje radote asociaciją?

– Situacija asociacijoje buvo gera. Yra stipri komanda, aš ja labai patenkinta, todėl darbas prasidėjo nedelsiant. Dėl koronaviruso pandemijos darbas vyksta kitaip nei anksčiau, darbuotojai virtualiai dirba iš namų, tačiau darbo intensyvumas yra net didesnis, kadangi virtualiai galima surengti daug daugiau susitikimų ir tai pastebimai padidino mūsų veiklos efektyvumą.

Situacija bankų sektoriuje taip pat nėra bloga. Nors verslo paskolų portfelis Lietuvoje, Europos Centrinio Banko duomenimis, pernai krito daugiausiai euro zonoje, tačiau verslo indėlių augimas taip pat buvo vienas sparčiausių. Tai nutiko dėl to, kad įmonės pernai atidėjo savo investicinius planus ir neinvestavo, taip pat buvo gana gausi valstybės pagalba. Lietuvos fizinių asmenų indėliai pernai augo sparčiausiai euro zonoje, o dėl apribotų vartojimo galimybių gyventojai aktyviai pirko naujus būstus, todėl jų kreditavimo augimo tempai taip pat buvo labai ryškūs. Be to, nemažai būstų pernai buvo įsigyjama ir be bankų paskolų.

Tai lėmė, kad bankų sistemoje indėlių kiekis pernai padidėjo 25 proc. iki 28 mlrd. eurų, tuo metu bendras paskolų portfelis sumenko tik 4 proc. iki 18,6 mlrd. eurų. To rezultate bankų sistemoje dabar yra daugiau kaip 9 mlrd. eurų laisvų lėšų, kurias galima panaudoti kreditavimui. Bankai tam yra pasiruošę.

Reikia pastebėti ir tai, kad bankų kapitalo ir likvidumo rodikliai išlieka labai stiprūs. Yra šioks toks blogų paskolų atidėjinių padidėjimas, tačiau jis nėra ryškus.

– Jūsų nuomone, kas pernai lėmė spartų verslo indėlių augimą? Ar tikrai tą galima sieti su valstybės parama?

– Kaip jau ir minėjau, vienas labai svarbus veiksnys buvo dėl neapibrėžtos situacijos atidėti investiciniai planai. Tą rodo ir verslo paskolų portfelis, kuris pernai traukėsi, buvo atvejų, kai įmonės atšaukinėjo joms suteiktas kredito linijas arba padenginėjo paskolų likučius.

– Nepaisant to, verslo paskolų portfelio sumažėjimas ir tuo pačiu indėlių augimas rodo, kad verslas gavo kažkokių papildomų lėšų. Ar tai nebuvo valstybės paramos lėšos?

– Manau, kad čia geriausiai galėtų atsakyti tam būtinus duomenis turinti Valstybinė mokesčių inspekcija ir Finansų ministerija. Mes tiktai matome tas tendencijas ir jas parodome kitiems.

– Minėjote, kad atidėjinių blogoms paskoloms augimas buvo kuklus. Ar nėra taip, kad dalis įmonių yra tapę savotiškais „zombiais“, kurių gyvastį palaiko tik valstybės parama, kuriai nutrūkus sulauksime bankrotų bangos ir blogų paskolų portfelio augimo?

– Visų pirma reikia pastebėti, kad pernai bankrotų skaičius Lietuvoje iš tiesų buvo labai nedidelis. Tačiau bankrotų bangos nebuvo ir kitose Europos Sąjungos šalyse, nes toks ir buvo vykdomos politikos tikslas – padėti verslui išgyventi periodą, kol ekonomikos yra uždarytos. Manau, kad tas tikslas, atsiribojant nuo konkrečių paramos detalių, yra teisingas – kol neatidarėme ekonomikos, yra būtina išlaikyti tą verslą, kuris yra uždarytas valstybės sprendimu. Jam reikia padėti išgyventi, kol įsibėgęs vakcinavimas ir bus galima pradėti atidarinėti ekonomiką.

– Visgi, kokia įmonių dalis, jūsų vertinimu, nepajėgs atsitiesti po karantino?

– Šiuo metu viskas priklauso tik nuo vakcinavimo, realiai nuo nieko kito.

– Krizė anksčiau ar vėliau pasibaigs. Kaip tuomet, jūsų manymu, elgsis gyventojai – ar mūsų laukia tam tikras išlaidų sprogimas, ar visgi žmonės bus linkę dar kurį laiką išlikti taupesni, kaip buvo po 2009-ųjų krizės?

– Sausio pabaigoje vykusiuose susitikimuose su Tarptautinio valiutos fondo ekspertais nuskambėjo mintis, kad krizei pasibaigus galime turėti naujus „audringus dvidešimtuosius“ (ang. roaring twenties, šiuo terminu juo apibūdinimas ekonomikos pakilimas trečiąjį 2020-ųjų dešimtmetį – BNS). Aš manau, kad jei vakcinacija bus sėkminga, ekonomika atšoks lengvai ir greitai.

Žiūrint į viso pasaulio ekonomiką, TVF prognozuoja, kad ji augs 5-6 procentais. Kai atsidarys dabar užšaldyti tam tikri ekonomikos sektoriai, manau, žmonės eis, bendraus, važiuos, keliaus. To noro vartoti tikrai yra, potencialo ir galimybių tikrai yra, čia net nekyla klausimas, todėl reikia palaukti ir pažiūri, kaip mums seksis su vakcinacija.

– Grįžtant prie bankų, šiemet buvo paskelbtas antrasis paskolų moratoriumas. Ar jis tikrai buvo būtinas?

– Tokio poreikio nematėme, tačiau mes girdime verslą, neapibrėžtumas vis dar yra, todėl, manau, verslas jaučiasi saugiau, kai turi tokią pagalvę, kuria esant reikalui galima pasinaudoti. Tačiau kol kas iš verslo pusės sulaukiame tik vieno kito prašymo atidėti paskolų mokėjimus. Kalbant apie gyventojus, visuose bankuose iš esmės matome tik nulius.

– Žvelgiant į ateitį, kas bankų laukia artimiausiais metais?

– Koronaviruso pandemija kol kas nesitraukia ir toliau keičia ekonomikos modelį, jis ateityje bus kitoks nei įpratome matyti. Tai daugiausiai susiję su ekonomikos žalinimu ir skaitmenizavimu. Iš Europos Sąjungos biudžeto ateis labai dideli pinigai – per struktūrinius fondus, ekonomikos gaivinimo fondą, kitus instrumentus. Tikslas yra, kad visos šitos lėšos būtų nukreiptos kryptingai – padėtų ekonomikai žalėti ir skaitmenizuotis.

Europos Sąjunga, norėdama išsaugoti ir padidinti savo konkurencingumą, siekia tapti pirmąja klimatui neutralia ekonomika pasaulyje, todėl iki 2050 metų neturėtų likti jokių išmetamų dujų, kurios sukelia šiltnamio efektą. Tam jau naudojamas naujas terminas – taksonomija, kurį teks sutikti vis dažniau ir dažniau. Bendrai paėmus, taksonomija yra klasifikacijos sistema, tiesiog formulė, kaip ir, pavyzdžiui, formulė kapitalo reikalavimams apskaičiuoti. Ja naudojantis bus galima apskaičiuoti, kiek verslo veikla yra žalia.

Jau yra parengtos atskiros formulės 65 skirtingoms ūkio šakoms. Todėl dabar investicijų fondas arba bankas jau gali įsivertinti savo portfelį ir investuodamas deklaruoti, kad jo veikla yra tam tikru procentiniu dydžiu žalia. Pirmą kartą rinkos dalyviai viešai skelbti savo žalumo procentą turės jau šių metų pabaigoje. Tai bus privaloma tiems investicijų ar pensijų fondams, kurie investuotojams yra siūlomi viešai, bankams tik tam tikrose srityse kol kas tas privaloma. Tačiau įvairūs emitentai ir valstybės narės taip pat gali taikyti šią metodiką, tai yra skatinama daryti.

Ateityje, matyt, šie reikalavimai persimes ir į kapitalo reikalavimus bankams, ne žalios investicijos bus imlesnės kapitalui.

– Praėjusių metų pabaigoje vėl buvo suaktyvėjusi pinigų plovimo pasinaudojant Baltijos šalyse veikiančiais bankais tema. Lietuvai iki šiol pavyksta išlaikyti tam tikrą distanciją nuo Estijos ir Latvijos, tačiau ar ilgam?

– Tokia Lietuvos pozicija yra pagrįsta, nes pas mus jokio skandalo nebuvo ir jokių tyrimų dėl Lietuvos nėra pradėta. Blogai tai, kad mes suplakami su kaimynais, nes pasaulis mus mato kaip bendrą Baltijos regioną, prie to prisideda ir tai, kad čia dirba toks pačios bankinės grupės. Dėl to mes siekiame pozicionuotis kaip atskira šalis, labai daug dėmesio skiriame pinigų plovimui, siekiant užtikrinti, kad viskas būtų daroma aukščiausiame lygyje.

Vienas svarbių žingsnių siekiant šio tikslo yra sprendimas steigti Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centrą, jis veiklą turėtų pradėti jau kovo mėnesį, šiuo metu vyksta jo vadovo atranka. 60 proc. šio centro veiklos finansuos bankai, 40 proc. – Lietuvos bankas ir Finansų ministerija. Šiame centre bus visi pagrindiniai veikėjai, tai leis bankams efektyviai keistis informacija. Yra keletas šalių, kurios panašius centrus jau turi, bet mes šioje srityje esame vieni iš lyderių.

– Pinigų plovimo rizikų pastaruoju metu kyla ne tik bankų, bei ir kituose finansų sektoriuose. Koks galėtų būti bankų asociacijos vaidmuo šiuo atveju, galbūt, bendrų veiksmų koordinavimas?

– Aš manau, kad tą koordinavimą labiau galėtų užtikrinti Lietuvos bankas kaip priežiūros institucija. Mums būtų sunku pasisakyti apie kitus sektorius, tačiau aš neabejoju, kad jie taip pat atsakingai žiūri į šiuos klausimus, nes tai yra ta rizikos, kurių niekas nenori.

– Kaip vertinate Lietuvos banko veiklą, siekiant pritraukti naujų finansų rinkos žaidėjų? Anksčiau iš asociacijos pusės buvo ne kartą deklaruojamas noras, kad visiems rinkos dalyviams būtų taikomas vienodos taisyklės, taip lyg ir suponuojant, kad centrinis bankas yra kiek atlaidesnis mažesniems rinkos žaidėjams, ypač kai tai liečia fintech sektorių.

– Konkurencija yra sveika visiems. Vartotojas gali pasirinkti įvairesnių paslaugų, o tai savo ruožtu verčia pasitempti ir bankus, ieškoti modernių ir inovatyvesnių sprendimų, kurie yra ypač įdomus jaunesniajai kartai, vadinamiesiems mileniumams. O tai, kad taisyklės turi būti vienodos, manau yra visiems suprantamas dalykas.

– Visgi, Lietuvos bankų rinka yra labai koncentruota. Ar realu naujų dalyvių pagalba šią padėtį iš esmės pakeisti?

– Čia reikia pažiūrėti į du skirtingus dalykus. Apskritai, aš į fintechus žiūriu kaip į bankų sandboxus. Geras to pavyzdys yra „Revolut“, kuris veiklą pradėjo kaip fintechas, tačiau norėdamas augti, plėsti paslaugas ir pritraukti daugiau lėšų, reikia natūraliai gauti banko licenciją. Lietuvos bankas pastaraisiais metais dėjo labai daug pastangų tradicinėse bankams kreditavimo ir indėlių rinkose, buvo išduota apie dešimt naujų bankinių licencijų ir šiuo metu yra svarstomos dar penki ar šeši prašymai. Kai kurie iš šių naujų rinkos dalyvių jau yra mūsų asociacijos nariai, tai yra žingsnis į bankinės koncentracijos mažinimą, tačiau reikia suprasti, kad tam reikia laiko.

Kalbant apie didžiuosius bankus, reikia pastebėti, kad per pastaruosius penkerius-septynerius metus iš penkių Baltijos šalyse veikusių didelių bankinių grupių net trys pasitraukė – „Nordea“, DNB ir „Danske“. Vertas pamąstymo klausimas, kodėl jos nusprendė tai padaryti, tačiau iš kitos reikia pasidžiaugčiau, kad mes turime dvi stiprias, tarpusavyje konkuruojančias bankines grupes. „Swedbank“ pernai suėjo 200 metų, SEB – 160 metų, jie abu dirba Lietuvoje po 25 metus. Tai yra stabilios institucijos, kurios žiūri į Baltijos šalis kaip savo namų rinką, ką jos ne kartą yra pabrėžusios. Turime ir Šiaulių banką, kuris dirba jau 28 ar 29 metus.

– Ar matytumėte vietos Lietuvoje dar vienam dideliam tradiciniam bankui?

- Mes visada buvome ir esame atvira ekonomika, todėl durys visada yra atidarytos. Lietuvos bankas taip pat visada buvo atviras licencijų išdavimui, nėra jokių apribojimų čia kam nors ateiti. Todėl pirmiausiai reikėtų patiems atsakyti į klausimą, ko Lietuvai reikia, kad ji pritrauktų užsienio investuotojus, kaip padidinti mūsų investicinį patrauklumą, kad čia ateitų dideli bankai.

– Ar iš viso dabartinėmis sąlygos, kaip paslaugų teikimas ES viduje yra neribojamas, yra logikos kalbėti apie didelio tradicinio banko atėjimą į Lietuvą?

– Tai dalis šiuo metu vykstančio skaitmenizacijos proceso. Bankai eina į virtualią erdvę, čia vėl geras pavyzdys yra „Revolut“ bankas. Nereikia daug materialios infrastruktūros, tačiau reikia labai daug investuoti į IT sprendimus, pinigų plovimo prevenciją, daug dėmesio skirti sukčiavimo prevencijai. Iš esmės keičiasi visos ekonomikos verslo modelis, įskaitant ir finansų sektorių. Mes tą spaudimą ypač jaučiame iš jaunosios kartos, tačiau visiems vis rečiau tenka lankytis bankų skyriuose, realiai beveik viską galima susitvarkyti internetu.

– Prieš kelerius metus buvo nemažai kalbama apie kurio nors Kinijos banko atėjimą į Lietuvą, tačiau dabar, panašu, šių planų atsisakyta. Ar šiems bandymams jau padėtas taškas?

– Čia vėl klausimas labiau Lietuvos bankui ir jei jis nuspręstų, kad kuris nors rinkos dalyvis yra tinkamas dirbti Lietuvoje, kad jo akcininkai gali tinkamai veikti mūsų šalyje, mes mielai jį priimsime į asociaciją. Žvelgiant plačiau, santykių su Kinija klausimas yra aktualus ne tik Lietuvos, bet visos Europos Sąjungos mastu. Kinija buvo labai aktyvi praeitos finansinės krizės metu, kai investavo daug į bankus ir į infrastruktūrą, tačiau dabar, panašu, ji daugiau orientuojasi į savo vidaus rinką. Kinija yra vidutinių pajamų šalis, turi daugybę spręstinų vidaus klausimų, todėl dabar nesimato, kad ji bandytų aktyviai investuoti užsienyje.

– Koronaviruso krizė, žinant, kad jos šaknys siejamos su Kinija, galėjo paskatinti šaltesnį požiūrį į Kinijos vykdomą politiką?

– Praėjusi JAV administracija labai aktyviai viešojoje erdvėje vykdė diskusiją dėl dominavimo pasaulyje tiek ekonominiu, tiek politiniu požiūriu. Turime galių kovą tarp JAV ir Kinijos, aišku, ir Europos Sąjunga šiuo klausimu turi savo poziciją bei savo skaudulius. Tai labai geopolitinis dalykas, tačiau akivaizdu, kad diskusija šiuo klausimu vyks dar kurį laiką.

– Nemažai kalbama ir apie kritinės, pavyzdžiui, medicinos priemonių, gamybos sugrąžinimą į Europą. Tikriausiai bankai galėtų prisidėti finansuodami šiuos procesus?

– Manau, kad dėl šios krizės požiūris į sveikatos apsaugą ir farmaciją labai pasikeis. Vienu metu jau atrodė, kad beliko išrasti vaistus nuo vėžio ir daugiau problemų nebeturėsime, galbūt galėsime imtis net mirties klausimo sprendimo, tačiau koronaviruso pandemija parodė, kad toli gražu nėra viskas taip paprasta. Todėl sveikatos sektorius tikrai sulauks daug investicijų, tai yra labai perspektyvi sritis.

– Gal pabaigai galėtumėte truputį papasakoti apie savo, kokie jūsų laisvalaikio pomėgiai?

– Labai mėgstu keliauti, tačiau dabar tam galimybių nėra. Prieš prisijundama prie asociacijos aš septynerius metus gyvenau ne Lietuvoje, nors karjerą ir pradėjau mūsų Finansų ministerijoje, kur teko dirbti su bankais, vertybiniais popieriais, draudimu. Po to penkeriems metams išvykau į Pasaulio banką Vašingtone, po to dvejus metus dirbau Europos Investicijų Banke Briuselyje. Gyvenat užsienyje man buvo artimesnių kelionės taškų – pavyzdžiui, dirbant Vašingtone teko aplankyti Pietų Ameriką.

Man labai įdomu pamatyti ir pažinti kitas kultūras, įvairias religijas, todėl daug dėmesio skirdavau kelionių planavimui, susipažindavau su planuojamų aplankyti šalių istorija ir kultūra. Man tas labai patiko ir to dabar labai trūksta.