Šiuo metu pasaulyje stebimas grūdų ir kitų maisto žaliavų kainų šuolis, brangsta varis ir geležies rūda. Krovinių gabenimas jūra pabrango net 500 proc. Laidoje „Piniginiai reikalai“ „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vyr. ekspertas Vytautas Žukauskas pasakojo, kad tai neabejotinai turės įtakos ir prekių kainai lentynose. Ekonomistų manymu, prognozės, kad infliacija gali pasiekti 5 proc. ar daugiau yra realistišikos, tik visa tai neįvyks per šiuos metus.

Šiais metais tikėtis atpigimo nereiktų

Statistikos departamentas skelbė, kad per 2020 m. prekės atpigo 1,3 proc., tačiau paslaugos pabrango 3,9 proc. Ekonomistas N. Mačiulis paaiškino, kad iš dalies tai susiję su pandemija, tačiau įtakos turėjo ir ženkliai atpigus nafta.

„Mes jau daugelis turbūt spėjome užmiršti, kad praėjusių metų pavasarį, kuomet labai krito naftos paklausa, niekas neskraidė, nekeliavo, vienu metu buvo galima naftą nusipirkti už neigiamą net kainą ir apskritai ilgą praėjusių metų laiko tarpą nafta buvo atpigusi. Daugelis kitų pramoninių žaliavų buvo atpigusios ir tai sumažino ir prekių kainas“, – priminė ekonomistas.

Dabar situacija visai kitokia. Pirmiausia prie kainų didėjimo prisidės pabrangęs krovinių gabenimas jūra. N. Mačiulis paaiškina, kad tai lėmė du veiksniai.

Nerijus Mačiulis

„Vienas svarbus veiksnys, kuris buvo ir Lietuvoje, ir daugelyje kitų ES valstybių, gyventojai negalėdami keliauti, rečiau galėdami lankytis viešbučiuose, restoranuose, pirkti kitas paslaugas, jie tuos praradimus perkėlė į prekių vartojimą. Praėjusiais metais antrą pusmetį matėme labai ryškią tendenciją, kai paslaugų vartojimas buvo prislopintas, bet gyventojai labai daug pirko prekių ir mažmeninės prekybos augimas buvo gerokai aukštesniame lygyje nei prieš pandemiją.

Natūralu, kad didelė dalis prekių į visą pasaulį keliauja iš vieno pagrindinių pasaulio fabrikų, iš Kinijos. Susidarė nepakankami tiekimo grandinės pajėgumai, kuomet konteinerių gabenimas iš Kinijos į kitas šalis labai pabrango. Iš pradžių buvo prognozuojama, kad tai bus laikina, kol yra kalėdinis šventinis laikotarpis, kol perkama daug dovanų, bet dabar matome ir sausio mėnesį kaina visiškai nesumažėjo, prekių paklausa išlieka milžiniška.

Pasaulinė prekyba pakilusi į naujas rekordines aukštumas ir, normalu, kad tas gerokai brangesnis gabenimas atsiduria prekių savikainoje. Tikrai ne visos įmonės gali tas sąnaudas suvalgyti neperkeliant į galutinę prekių kainą“, – teigė ekonomistas.

Maža to, brangsta ne tik krovinių gabenimas jūra, bet pabrangs ir prekių vežimas vilkikais.

„Pradedant įgyvendinti Mobilumo paketo nuostatas matysime, kad gabenimas vilkikais Europos Sąjungos viduje bus brangesnis dėl visokiausių papildomų reikalavimų. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad naftos kaina šiemet, lyginant su praėjusiais metais, yra bent ketvirtadaliu didesnė, tai ir didina šiek tiek transportavimo išlaidas. (...) Praėję metai buvo išskirtiniai tuo, kad prekės daug kur pigo, šiemet to būtų sunku tikėtis“, – sakė N. Mačiulis.

Pasaulinė prekyba pakilusi į naujas rekordines aukštumas ir, normalu, kad tas gerokai brangesnis gabenimas atsiduria prekių savikainoje. Tikrai ne visos įmonės gali tas sąnaudas suvalgyti neperkeliant į galutinę prekių kainą.
Nerijus Mačiulis

O prie viso šito prisideda ir aukščiausią kainų lygį per penkerius metus pasiekusios žaliavos.

„Jau praėjusių metų pabaigoje išryškėjo, kad geležies rūda yra pakilusi ne tik į prieš pandemiją buvusį lygį, bet į aukščiausią lygį per pastaruosius penkis metus. Tas pats yra su variu. Pagrindinės pramoninės žaliavos, kurios naudojamos daugelio vartojimo prekių gamyboje. Žiūrint į maisto prekių žaliavas matome, kad kviečių kaina, kukurūzų, sojos pupelių kainos pakilusios į aukščiausią lygį per pastaruosius penkerius metus. Gana keistas ir unikalus laikotarpis tuo, kad atrodo dėl pandemijos turėtų būti prislopintas vartojimas, nepakankama paklausa, žaliavos neturėtų brangti, bet taip nėra. Jei pažiūrėtume pasaulinės prekybos apimtis, jos muša naujus rekordus kiekvieną mėnesį, mažmeninė prekyba daugelyje valstybių šturmuoja naujas aukštumas“, – informavo ekonomistas.

Verslas spręs, kiek tai atsilieps galutinei kainai

Ekonomistas V. Žukauskas pabrėžė, kad galutinėje kainos atsispindi ne tik šie kriterijai, bet ir mokesčiai, visų tiekimo grandinėje dalyvaujančių darbo užmokestis ir kitos patiriamos išlaidos. Tad belieka dvi išeitys – arba padidėjusią kainą prisiima gamintojai, arba vartotojai.

„Universaliai sakyti labai sudėtinga, nes tai priklauso nuo rinkos. Ekonomistai sako, kad nuo elastingumo priklauso – ar yra daug konkurentų, ar gali šitiems žmonėms perkelti tą kainą. Apibendrinti labai sunku, bet vidutiniškai galima sakyti, kad dalį to pabrangimo prisiima gamintojai, kitą dalį prisiima vartotojai. Bet kokiu atveju vis tiek kainai turės įtakos bet koks logistikos sąnaudų didėjimas.

Viena vertus žmonės visą laiką nori pirkti kuo pigiau, o gamintojai nori kuo didesnę sąnaudų dalį perkelti vartotojams. Tai, kad viena ar kita pusė kažko nori, dar nereiškia, kad tą galima labai lengvai padaryti. Tuose dalykuose, kur vartotojai turi daugiau pasirinkimo, yra daugiau prekių, yra ta aršesnė konkurencija, didesnę dalį gamintojai turės prisiimti. Ten, kur gamintojai labiau diktuoja rinkos sąlygas, ten vartotojai daugiau prisiims padidėjusių sąnaudų dalį“, – nurodė jis.

Vytautas Žukauskas
Foto: DELFI / Lukas Motiejūnas

Pasiteiravus, ar nebus taip, kad po karantino prekybininkai norės atsigriebti ir vien dėl to didins kainas, V. Žukauskaspatikino, kad jei nebus gyventojų susidomėjimo siūloma preke, tai kad ir kaip norėtų atsigriebti, tiesiog bus prarandami pirkėjai.

„Jei žmonės norės leisti savo padidėjusius pinigų balansus ant prekių ir paslaugų, tada prekybininkai ir galės kažkiek atsigriebti. Manau taip ir bus, bet tada lemiamas veiksnys ne kažko noras atsigriebti, o tai, kad žmonės mielai leidžia savo sukauptus“, – pridūrė ekonomistas.

Kur vartotojai turi daugiau pasirinkimo, yra aršesnė konkurencija, didesnę dalį gamintojai turės prisiimti. Ten, kur gamintojai labiau diktuoja rinkos sąlygas, ten vartotojai daugiau prisiims padidėjusių sąnaudų dalį.
Vytautas Žukauskas

N. Mačiulis pridūrė, kad prekių galutinei kaina labiausiai įtaką daro pasaulinės tendencijos – kai kainuoja gamyba, kiek kainuoja žaliavos. Tačiau kalbant apie paslaugų kainą, daugiau įtakos turi vietiniai veiksniai kaip atlyginimai.

„Šiemet minimali mėnesio alga (MMA) didėja maždaug 6 proc. Vidutinis darbo užmokestis ir tiek pat didės. Būtų labai sunku tikėtis, kad paslaugų kainos liks įšaldytos, kai didėja darbo sąnaudos. Čia dar atsiranda ir papildomų kai kurių sąnaudų, kalbant apie odontologų veiklą. Ten reikia papildomų apsisaugojimo priemonių dėl „Covid-19“, restoranuose galbūt mažiau stalelių, didesnis plotas turi tekti vienam vartotojui. Visa tai šiame naujame pandeminiame pasaulyje sukuria didesnes sąnaudas ir negali nepavirsti į didesnes kainas. Tą matėme ir praėjusiais metais, tikėtina, kad tęsis ir šiais metais“, – patikino ekonomistas.

Įtakos turi ir centrinių bankų politika, gresia infliacijos spiralė

Be visų šių priežasčių, kaip primena ekonomistai, reikėtų nepamiršti ir centrinių bankų tikslo, kad infliacija didėtų. Anksčiau Europos centrinis bankas (ECB) siekė, kad infliacija pasiektų 2 proc.

„Atslūgstant pandemijai, paskiepijant vis didesnei daliai visuomenės, mes matysime dar labiau atsigaunančią paklausą, kurią stiprina ir centrinių bankų monetarinė politika ir fiskalinė politika, didinamos valdžios išlaidos, socialinės išmokos. Matome, kad JAV dalinami pinigai už nieką. Visa tai pavirsta į didesnę paklausą ir kai ta paklausa viršija gamybinius pajėgumus, kai kuriais atvejais geriausia to iliustracija transportavimo išlaidos – poreikis didesnis nei galimybės, nei yra konteinerių. Tai iš karto virsta į didesnes kainas.

Reikia tik atkreipti dėmesį į tai, kad centriniai bankai kurių vienas iš pagrindinių tikslų kainų stabilumas, jie nori didesnės infliacijos ir tai ką matėme praėjusiais metais, tokios defliacijos tendencijos, pingančios šiek tiek prekės, jiems buvo blogos naujienos. Dėl to buvo nustatytos nulinės ar neigiamos palūkanos, didinama pinigų pasiūla, kad būtų suformuojami infliacijos lūkesčiai ir sparčiau didėtų kainos. Daugumai gyventojų tokie tikslai skamba makabriškai, bet taip yra.

Pinigų pasiūla, galbūt net perteklinė pasiūla, pavirsta į sparčiai augančią paklausą, kuri ypač įsibėgės, kai baigsis ši pandemija ir, aišku, jeigu gamybiniai pajėgumai tiek išgaunant žaliavas, tiek poreikis nepasiveja taip greitai tai vienintelė galima pasekmė yra kainų didėjimas“, – aiškino ekonomistas.

V. Žukauskas atkreipė dėmesį, kad paskutiniu metu matyti augančios nekilnojamo turto kainos, taip pat infliacija matyti ir akcijų rinkose.

„Kai atrodo, kad ekonomikos taip gerai negyvuoja, bet akcijų rinkos muša rekordus. Čia ir pasirodo ta infliacija, juk nauji pinigai centrinių bankų pirmiausia ekonomiką pasiekia per finansų rinkas ir tik tai paskui išsiskirsto į visų kitų prekių ir paslaugų rinką. Man atrodo, kad visiškai pritarčiau ir tam, kad bus tam tikras pasikeitimas. Dabar labai stipriai padidėjusi pinigų pasiūla, tarsi žmonės nemaža dalimi ir sugeria. Investicinių prekių dabar sunku rasti, bet kita vertus žinome, kad labai stipriai išaugo ir įmonių ir žmonių indėliai. Tarsi ta padidėjusi pasiūla pinigų pasitinkama padidėjusia pinigų paklausa, bet taip nebūtinai bus visada. Po pandemijos viskam atlaisvėjus, žmonės ims ieškoti, ką daryti su tais pinigais, kur išleisti ir ta pinigų paklausa sumažės ir virs padidėjusia stipriai prekių ir paslaugų paklausa, kas ir didins kainas.

Manau, kad gali užsisukti tokia infliacijos spiralė. Ta prasme, kad laikyti pinigus grynaisiais arba banko sąskaitoje, dabar tarsi nėra alternatyvų ir žmonės tai daro ir tai nėra didelis nuostolis, jei kainos nelabai stipriai auga. Jei tik kažkiek pradės augti ta infliacija, žmonės apskritai nebenorės laikyti grynųjų, nes jie matys, kad kainos auga ir tada pinigų pasiūla dar labiau sumažės ir užsisuks spiralė, kad didėjančios kainos lems mažesnę pinigų pasiūlą ir norą išleisti pinigus. Ir tai gali privesti prie tokių skaičių, kad infliacija pasiektų daugiau nei 5 ar 10 proc.“, – svarstė V. Žukauskas.

Tiesa, V. Žukauskas priminė, kad infliacijos metu auga ne tik kainos, bet ir darbo kaina, t. y. darbo užmokestis.

„Tai viskas auga, bet aišku visą laiką taip, kad vyksta tam tikras perskirstymas. Vienoms grupėms ekonomikoje nuo to geriau tampa, nes jų pajamos auga greičiau nei kainos, o tuo tarpu kitoms grupėms prasčiau, nes jų pajamos auga prasčiau. Ypatingai toms žmonių grupėms, kurių fiksuotos pajamos. Jiems infliaciniame laikotarpyje jų perkamoji galia sumažėja“, – pridūrė ekonomistas.

Kas gali sukelti didesnę nei 5 proc. infliaciją

„Financial Times“ autorius Martinas Wolfas, iškėlė mintė, kad po pandemijos infliacija gali šokti į viršų.

„Tačiau gali būti, kad po šiandienio fiskalinio ir monetarinio dosnumo infliacija 2021 metais šaus į viršų, pavyzdžiui, iki 5 ar net 10 proc., kaip yra buvę pokario metais. Tai pakeistų viską“, – savo komentare dar praeitais metais rašė jis.

Ekonomistai mano, kad tokios prognozės yra realios, tačiau šiais metais galbūt to dar neišvysime. N. Mačiulis įvardijo, kokios sąlygos sukeltų tokią infliaciją, kurios išsivysčiusios šalys nematė ketvirtį amžiaus.

Iš tiesų ketvirtį amžiaus išsivysčiusių valstybių infliacija nesiekė 2 proc., daugelis įsitikinę, kad kitaip ir negali būti, bet pamatysime, kad gali būti ir kitaip.
Nerijus Mačiulis

„Šiemet turbūt bus truputėlį išskirtiniai metai tuo, kad matysime kurį laiką prekių kainų šuolį, susijusį su žaliavų pabrangimu. Bet kas liečia paslaugų kainų tendencijas, jos stabilios buvo pastaraisiais metais, maždaug 5 proc. didėjo paslaugų kainos ir tai labiausiai susiję su darbo užmokesčio tendencijomis. Manau, kad nebus labai didelių skirtumų, pagrindini skirtumas bus susijęs su prekėmis. Jei prekės pigo, tai tikėtina, kad daugelio prekių grupės šiemet padidės.

Kol kas turbūt dar labai nereikėtų baimintis, kad infliacija gali pakilti iki 5 proc. bet jei iš tiesų pandemija bus suvaldyta, toliau pinigų pasiūla išliks tokia didelė, kokia yra dabar, jeigu bus taikomos anticiklinės fiksavimo priemonės, įvairiomis išmokomis skatinama ekonomika ir greta to dar matysime sutrikusią kažkokių žaliavų gamybą, prastesnį derlių ir didesnius infliacijos lūkesčius, tai tada daugelis išsivysčiusių pasaulio valstybių gali pamatyti tokią infliaciją, kurios nematė jau ketvirtį amžiaus. Iš tiesų ketvirtį amžiaus išsivysčiusių valstybių infliacija nesiekė 2 proc., daugelis įsitikinę, kad kitaip ir negali būti, bet pamatysime, kad gali būti ir kitaip“, – sakė N. Mačiulis.

„Manau, kad mes visą kokį užtaisą paruošė centriniai bankai mums infliacijos nebūtinai viską pamatysime per 2021 metus. Čia ilgesnį laikotarpį jei žiūrime, 2022-2023 m. kas bus, labai priklausys nuo to, o kaip gi toliau gyvensime su ta mūsų pinigų politika. Ką toliau centriniai bankai darys, kai pradės kilti infliacija. Ar jie išdrįs kelti tas palūkanų normas. Tai labai rizikinga, nes žinome, kad daug įmonių skolinosi, valstybės skolos nuo to priklauso. Tai priklausys kiek stipriai galės ar sugebės ir turės politinės valios centriniai bankai pristabdyti tą pinigų pasiūlos stiprų augimą. Jeigu to jie nepadarys, tada manau, kad vėliau, 2022-2023 m., galime pamatyti infliaciją, kuri bus daugiau nei 5 proc.“, – pridūrė V. Žukauskas.