Brangiau, bet tinka

Ne veltui sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera – apribojus judėjimą tarp savivaldybių, rankas trina kaimo prekybininkai. Panevėžio rajone veikiančių parduotuvėlių lentynos greitai iššluojamos, o išaugusia prekyba besidžiaugiantys smulkieji verslininkai rado ir naują nišą – siūlosi prekes atvežti tiesiai į namus. Tačiau mažų maisto prekių krautuvėlių mieste savininkai teigia nebeišmanantys, ko griebtis, kad į ištuštėjusį miesto centrą prisikviestų pirkėjų.

Daugiau nei 30 km nuo Panevėžio nutolusių Sodelių senbuvė 96-erių Marijona Burbulienė gyvena viena. Per karantiną jai maisto atgabena Panevėžio rajone įsikūrę vaikai. Kartą per savaitę savo kieme moteris sulaukia ir parduotuvės su ratais, vadinamosios „autolafkės“.

„Prie pat durų atvažiuoja, sunkiai vaikštau, bet nulipu du laiptus pasiimti, ko reikia. O dabar, kai šalta, tai pardavėjas pats atneša mano įprastų prekių – per tiek laiko žino, ką perku, labai nuoširdus žmogus“, – pasakoja senolė ir priduria, kad labai mėgsta varškės bandeles.

O jų pardavėjas veža specialiai Marijonai.

Į atokų mažą kaimelį automobilinė parduotuvė atvyksta kiekvieną šeštadienį. Prie jos apsipirkti susirenka bent trys keturios M. Burbulienės kaimynės.

„Gal čia ir brangiau, bet nesiskundžiu. Miesto juk aš nebepasieksiu. Man labai gerai ir taip: viskas vietoje, jei ko trūksta, atveža vaikai“, – tvirtina sodeliškė.

Marijona skaičiuoja per savaitę maistui išleidžianti apie 15 eurų ir tvirtina, jog už tiek prisipirkusi gyvena sočiai.

Asociatyvi nuotr.
Foto: Shutterstock

Autoparduotuvės prekių asortimentas pensininkę taip pat tenkina. Į kaimą atvežama kruopų, makaronų, dešros ir kitų mėsos gaminių, netgi šaldytų koldūnų bei cepelinų, vaisių bei saldėsių.

„Kainų negaliu pasakyti kiekvienos prekės, bet kokybe nesiskundžiu – viskas šviežia“, – patikina senolė.

Pirkėjus vilioja ir asmeniniais sveikinimais

Bent keturis kartus per savaitę autoparduotuvės sulaukia vos kelias gyvenamas sodybas skaičiuojantis Pavašuokių II kaimas, nuo Panevėžio nutolęs maždaug 20 kilometrų. Jame veikusi vietinė parduotuvė užsidarė bene prieš šešetą metų.

„Mums, dirbantiems, jokių problemų apsipirkti nėra, bet seniems žmonėms vaikai savaitgaliais maisto atveža arba tenka pirkti iš tų atvažiuojančių parduotuvių“, – teigia Marija Morkūnienė.

Ji sako pastebėjusi, kad tokie ratuoti pardavėjai užsikėlę kainas, o prekių asortimentas menkas.

„Kurie seniai tuo užsiima, tai ir į kiemus pas senelius atvažiuoja, moka įsiūlyti net ir dabartinėmis sąlygomis. Mano mama nuo vieno pardavėjo net sveikinimą su Kalėdom gavo. Babytės jų tikrai laukia – vis bendravimas“, – pasakoja M. Morkūnienė.

Tuščios lentynos

Bent kartą per savaitę pas savo aštuoniasdešimtmečius senelius dabar kulniuoja ir Geležių gyventoja Samanta. Nors jie patys gyvena šalia vietinės parduotuvės, dėl senelių saugumo anūkė pati jiems perka maisto.

„Dar per pirmą karantiną visi anūkai susidėję seneliams pripirkom 100 kg visokiausių kruopų, 50 kg cukraus, 20 kg druskos. Dabar tik mėsos gaminių ir sviesto nunešam, paliekam prie durų – daugiau jiems nieko nereikia“, – pasakoja geležiškė.

Asociatyvi nuotr.
Foto: Shutterstock

Samanta sako nematanti didelio kainų skirtumo tarp miesto ir kaimo parduotuvių. Anot jos, kai kurie produktai pigesni didžiuosiuose prekybos centruose, bet kai kurie – kaime. Geležiškė pastebi, kad vietos parduotuvėje brangesni vaisiai, daržovės. Jos nuomone, didesnė bėda – menkas pasirinkimas.

„Prieš kelias dienas nuėjau į parduotuvę – kaip po karo, pustuštės lentynos. Vakar jau daugiau prekių atvežė, bet vis tiek pasirinkimas labai kuklus“, – kalba Samanta.

Suklestėjo prekyba

Kaimo parduotuvėse lentynos dabar ištuštėja gerokai sparčiau. Nuo miesto atskirtiems kaimo žmonėms, ypač pensininkams, vienintelė galimybė apsirūpinti maistu – pirkti pas vietos prekiautojus.

„Mūsų apyvarta tikrai pakilo. Kiek išaugo pardavimai, galėtų pasakyti buhalterė, bet ir taip akivaizdžiai pastebime daugiau pirkėjų“, – teigia jau šešiolika metų Naujamiestyje dirbančios parduotuvės savininkė ir direktorė Laima Bartaševičienė.

Dėl klientų miestelyje konkuruoja trys parduotuvės, bet L. Bartaševičienė sako dėl tokios konkurencijos nesiskundžianti.

„Reklamuojame parduotuvę socialiniuose tinkluose. Pasiskelbėme dabar, kad galime nemokamai surinkti prekes pagal užsakymą ir atvežti iki namų. Žmonės ir tokių paslaugų prašo“, – naują nišą rado prekybininkė.

Ji pastebi, kad maisto į namus dažniausiai tenka vežti jaunimui ir senyviems gyventojams. Ir ne tik Naujamiestyje, bet ir į aplinkinius kaimus.

Kaimo keliukas
Foto: Sekundė.lt

„Nebe tie laikai, kai kaimui nereikėjo bulvių ar pieno, nes viso to kiekvienas savo ūkiuose turėdavo. Siūlome kuo gausesnį pasirinkimą“, – paklausta apie populiariausias prekes sako parduotuvės savininkė.

Kiek pirkėjai vidutiniškai skiria lėšų vienam apsipirkimo krepšeliui, L. Bartaševičienė neskaičiavo, tačiau patikina, kad su kainomis savivaliauti neįmanoma ir kaime – spaudžia konkurentai.

Grėsmingas štilis vidury miesto

O ratuotų parduotuvių verslą turinti panevėžietė Laima Baronienė prekybos pagyvėjimu neskuba džiaugtis. Per pirmąjį karantiną ir vėliau ji dar siuntė mašinas su prekėmis į Panevėžio ir gretimus rajonus, bet dabar prekybą sustabdė. Verslininkė teigia, jog tokio sprendimo imtis privertė šaltis ir karantinas.

„Kas kad nuvažiuoji į kaimą, jei niekas neateina. Visaip bandėme: prekiauti algų, pašalpų dienomis. Pirmojo karantino metu ir vasarą mums jau buvo prastai. O dabar visai nieko nebeliko. Šitie karantininiai apribojimai smulkaus verslo tikrai neišgelbės – jei kas ir lobsta, tai tik tie gigantai, prekybos centrai“, – sako L. Baronienė.

Ji neabejoja, kad tokiems smulkiems prekeiviams perspektyvos labai niūrios.

„Dar dvi savaitės ar mėnuo ir dalis bankrutuos“, – pesimistiškai kalba verslininkė.

Vieną nedidelę maisto parduotuvę ji valdo ir Panevėžyje, greta autobusų stoties. Tačiau ir jos durys retai bevarstomos – gerokai sumažinta į rajoną kursuodavusių autobusų reisų, o miestiečiai dirba nuotoliniu būdu ir centras visiškai ištuštėjęs.

„O kas darosi prekybos centruose – žmonės grūdasi, velka pilnus vežimėlius negailėdami 100–200 eurų. Visus riboja, bet tik ne magnatus. Po tokio karantino tik jie ir teliks“, – atsidūsta L. Baronienė.

Aštuonerius metus prekybos srityje besisukanti verslininkė teigia, jog tokių blogų metų dar neregėjusi.