Panevėžio rajono vicemero Antano Pociaus teigimu, tai vienas kaimiškiausių rajonų ir geriausiu atveju tik po dešimtmečio didesnės gyvenvietės sulauks ir vandentiekio, ir nuotekų tinklų. O kaip rodo praktika, dažnai patys žmonės baidosi tokios civilizacijos.

Viename Krekenavos seniūnijos kaimų gyvenanti Milda, nenorėjusi viešinti pavardės, su trimis vaikais ir draugu gyvena močiutės paliktoje sodyboje kaime. Vandenį semia iš šulinio, prausiasi kieme įrengtoje pirtyje, vaikšto į būdelę už tvarto, o nuotekos srūva į įkastą statinę, kurią tenka kas porą mėnesių ištuštinti. Už tokią paslaugą sumoka apie trisdešimt eurų. Šeimai tai nemaži pinigai, mat tik Mildos draugas turi darbą. Ji pati augina vaikus.

„Be patogumų tikrai nelengva. Hidroforu iš šulinio į virtuvę atiteka vanduo, indams ar drabužiams plauti gerai. Namuose nei tualeto, nei vonios nėra, tam reikia nemažų finansų“, – pasakojo rajono gyventoja.

Kartais vaikus išmaudanti ir virtuvėje, prisišildžiusi vandens ant dujinės viryklės.

„Tam turiu pasilikusi kūdikio vonelę. Vyriausiam sūnui aštuoneri, bet telpa ir jis. Kiek prasčiau žiemą su tualetu – naktį vaikai neprilakstys, naudojamės kibiru. Bet taip gyvena pusė kaimo, aš ir pati taip užaugau. Net jei į kaimą atvestų nuotekas ir vandenį, nežinau, ar įvestume juos į namus, turbūt tai ne mūsų kišenei“, – svarsto Milda.

Planai ir realybė skiriasi

Tokių gyventojų Panevėžio rajone skaičiuojama ne dešimtimis, o šimtais. Pasak A. Pociaus, rajone vandentiekį turi apie 80 proc. gyventojų, o nuotekų šalinimo sistemą – tik apie 50 proc. Dar prieš keletą metų buvo iškeltas ambicingas tikslas, kad iki 2014 metų gruodžio 31-osios 95 proc. Lietuvos gyventojų bus aprūpinti centralizuotomis vandens ir nuotekų sistemomis, vėliau data pakeista, tačiau ir dabar planai toli atsilieka nuo kaimo realybės. Šiuo metu nemažai net ir didesnių gyvenviečių, neturinčių nuotekų ar vandentiekio tinklų.

„Perekšliuose ar Jotainiuose daug kur gyventojai turi vandentiekį, o nuotekų tinklų – ne. Vadokliuose ne visi turi centralizuotai tiekiamą vandenį, o dar mažesnė jų dalis turi nuotekų sistemą. Pasiekti, kad per artimiausius metus 95 proc. namų ūkių būtų aprūpinti centralizuotomis vandens ir nuotekų sistemomis – neįmanoma“, – pripažįsta A. Pocius.

Savivaldybė iš savo biudžeto pajėgi atlikti tik labai minimalius darbus. Vandentiekio įrengimas kainuoja kiek pigiau, bet nuotekų tinklai – itin brangus malonumas, tad be europinės paramos civilizacija į rajoną neateitų.

„Iš vadinamojo COVID-19 fondo savivaldybės gavo nemažai lėšų keliams, gatvėms ar kitiems remontams. Mes prašėme, kad iš to paties fondo būtų galima skirti lėšų ir vandentiekio bei nuotekų sistemoms įrengti, deja, negavome nieko“, – sako A. Pocius.

Patogumai už milijonus

Šiuo metu jau parengtas projektas į Jotainius atvesti nuotekų tinklus ir iš dalies centralizuotai tiekiamą vandenį. Tokie darbai kainuos kone 4 mln. eurų. Apskaičiuota, kad norint į visas didesnes gyvenvietes atvesti nuotakyną, reikėtų apie 15 milijonų eurų. Kiekviena gyvenvietė tokiu atveju turi turėti ir savo nuotekų valymo įrenginius.

„Jeigu Perekšliuose neįrengtume vietinių valymo įrenginių, pagalvokit, kiek kainuotų nutiesti vamzdį nuotekoms iki pat Panevėžio! Iš kur gauti tokius pinigus, net neįsivaizduojame“, – teigia A. Pocius.

Anot jo, net ir atvedus į gyvenvietę nuotekų bei vandentiekio tinklus, ne visi gyventojai pasinaudoja galimybe prie jų jungtis. Dar prieš keletą metų panaši situacija buvo su elektros tinklais. Dabar jau nebeliko ir atokiausių grytelių, kur žmonės pasišviečia balanomis, tačiau, pasak vicemero, teko nemažai pavargti, kol kai kuriuos gyventojus pavyko įtikinti į namus atsivesti elektrą.

Nors komunikacijos yra nemokamai privedamos iki sklypo ribos, pasirūpinti, kad šviesa ar vanduo būtų namuose – jau paties gyventojo reikalas. Pasak mero pavaduotojo, vidutiniškai vandentiekio bei nuotekų tinklų įrengimas namuose atsieina apie tūkstantį eurų.

„Daugelis motyvuoja, kad neturi tiek pinigų. Gal kai kurie iš tiesų neturi, bet didžioji dalis galbūt iš įpratimo nesiveda – o kam? Penkiasdešimt metų pragyvenau, nugyvensiu ir likusį gyvenimą. Nuo senų laikų kaime buvo įprasta, kad įkasei statinę ir nebesuki galvos“, – kalbėjo A. Pocius.

Jis įsitikinęs, kad prireiks mažiausiai gero dešimtmečio, kol ir kaimo žmogus turės visus patogumus ir lauko išvietės taps praeitimi.

„Prašymų įrengti nuotekų tinklus esame sulaukę iš Perekšlių, Vadoklių, o visai neseniai ir iš Katinų gyvenvietės. Jeigu tik galėtume, tą pačią minutę imtumėmės darbų, tik vienintelė problema – finansai“, – sako mero pavaduotojas.

Būdelių neatsisakys

Net 66 kaimo gyventojų parašus Panevėžio rajono savivaldybei įteikusi Katinų bendruomenė prašo civilizacijos. Katinų bendruomenės pirmininkė Liubovė Sprainaitienė pripažįsta, kad dalis ir iš pasirašiusiųjų neskubės vestis nuotekų tinklų. Ši paslauga reikalinga daugeliui gyventojų, bet kai ateina metas atverti piniginę, dažnai tie norai ir baigiasi. Viena didesnių kaimo bėdų – prastas drenažas, tad tikimasi, kad įrengus nuotekų tinklus išspręsta ir ši bėda.

„Kai prieš keletą metų kaime išvedžiojo dujas, iš pradžių tik viena gatvelė entuziastų įsivedė dujas į namus. Bet po metų prie jų prisijungė kiti, o dar po kurio laiko – dar kita dalis gyventojų. Manau, kad taip pat bus su vandentiekiu. Kai pamatys, pagalvos, kad gal ir verta investuoti“, – mano L. Sprainaitienė.

Anot jos, šiuo metu tik vienas kitas neturi vandentiekio ir naudojasi šulinio vandeniu. O su nuotekomis tvarkosi, kaip kas išmano. Didžioji dalis turi įkasę į žemę statines, joms ištuštinti periodiškai kviečiasi specialistus. Tačiau lauko tualetų kaimo žmonės taip pat neatsisako. Jos teigimu, praktiškai nėra nė vienos sodybos be šio paveldo.

„Kol neturėjome valymo įrenginių, kas mėnesį kviesdavomės ištraukti nuotekas. Apskaičiavę, kad finansiškai naudingiau patiems statytis valymo įrenginius, tą ir padarėme. Dabar mano namuose yra ir vandentiekis, ir valymo įrenginiai, tačiau lauko būdelės taip pat nežadame griauti. Vasarą labai praverčia darbuojantis darže“, – šypsosi L. Sprainaitienė.

Prašo ir unitazo

Panevėžyje situacija dėl nuotekų tinklų visai kitokia. Pasak bendrovės „Aukštaitijos vandenys“ ryšių su visuomene specialisto Svajūno Mikeškos, nuo 2007 m. iki šiol įrengta daugiau kaip 112 kilometrų vandentiekio ir daugiau kaip 134 kilometrų nuotekų tinklų. Prie centralizuoto nuotakyno prisijungti galėjo maždaug 6 621 gyventojas, o prie centralizuoto vandentiekio – 6 146. Tuo dar nepasinaudoję apie 234 būstų savininkai.

„Pavienių namų gyventojų, nenorinčių jungtis prie centralizuoto nuotakyno, yra A. Mackevičiaus, Krekenavos, Klaipėdos gatvės gale, bet didžioji jų dalis – sodininkų bendrijose, kurios priklauso miestui“, – sakė S. Mikeška.

Jis abejoja, ar patogumų žmonės neturi vien iš skurdo.

„Manau, nenoras jungtis labiau yra ne pinigų stygiaus, o ekologinio neišprusimo pasekmė. Kartą sulaukėme vieno piliečio reikalavimo ne tik atvesti nuotekų ir vandentiekio tinklus, bet ir pastatyti jam unitazą, neva mes gauname tam europinius pinigus. Bet valstybė gyventojams unitazų tikrai neperka, tik sudaro galimybę juos įsirengti“, – pabrėžė S. Mikeška.