„Standartizavus pirkimo dokumentus, objektų įsigijimą, tiekėjui nereikėtų kiekvieną kartą iš naujo susipažinti su kiekvienos perkančiosios organizacijos dokumentais“, – sakė jis.

Gruodžio pradžioje naujas pareigas eiti pradėjęs D. Vedrickas interviu „Delfi“ dėstė, kad be standartizavimo viešuosiuose pirkimuose reikėtų diegti ir skaitmenizavimą bei ir centralizavimą.

„Tai leistų paprastus, kasdienei veiklai reikalingus objektus įsigyti pačiu paprasčiausiu būdu“, – aiškino jis.

Pašnekovas taip pat išsakė savo pozicijas apie nepatikimų tiekėjų sąrašą, žaliuosius pirkimus, nacionalinį stadioną, su pandemija susijusius pirkimus ir kitomis temomis.

36 metų D. Vedrickas prieš tai vadovavo Centrinei perkančiajai organizacijai, yra dirbęs tuometinėje Ūkio ir Vidaus reikalų ministerijose.

– Pagaliau Viešųjų pirkimų tarnyba turi nuolatinį vadovą. Galbūt žinote, kodėl jo neskyrė daugiau nei metus?

– Šis klausimas tikrai yra ne man. Įstaigos vadovo skyrime dalyvauja dvi institucijos, tai – premjeras, kuris teikia, ir prezidentas, kuris tvirtina. Tai jų sprendimas, o kaip atsitinka gyvenime, jis užtruko

– Kokia šiuo metu situacija įstaigoje? Ar užtenka darbuotojų? Kokios jų kompetencijos? Ar atlyginimų dydis jas atitinka?

– Įstaigoje šiuo metu trūksta apie penktadalio darbuotojų. Matyt, tarnyba, kalbant bendrai apie perkančiąsias organizacijas viešajame sektoriuje, nėra išskirtinė. Viešųjų pirkimų kompetencijų trūkumas bendrai yra jaučiamas.

Viešųjų pirkimų specialistų Lietuvoje niekas neruošia – jokia aukštoji mokykla ar kolegija. Tam tikri pokalbiai su jomis yra pradėti. VPT galėtų imtis lyderystės, kad tokios studijų programos atsirastų, nes tai padėtų išspręsti didelę problemą. Dabar visi esame savamoksliai, o viešieji pirkimai, tai – ne matematika, kur 2x2=4, tai gana sudėtingas teisinis reguliavimas.

Įstaigoje šiuo metu trūksta apie penktadalio darbuotojų.
D. Vedrickas

Žinių bagažas, kurio reikia tiek perkančiųjų organizacijų atstovams, tiek VPT darbuotojams yra labai didelis, reikalavimai yra labai dideli.

Žinoma, VPT nėra konkurencingas darbdavys, lyginant su valstybės įmonėmis, su daugeliu perkančiųjų organizacijų. Tam, kad „visi keliai vestų“ į VPT, kad patys geriausi viešųjų pirkimų praktikai norėtų dirbti čia, idėjos neužtenka. Žmonės turi ne tik dirbti, bet ir uždirbti. Tam, kad galėtų ne tik išgyventi, bet galėtų gyventi.

– Kaip vertinate buvusios VPT vadovės Dianos Vilytės (ir ją apie metus pavadavusios Jovitos Petkuvienės) palikimą?

– Nesirengiu to daryti, kadangi tai būtų nekorektiška. Kiekvienas vadovas turi savo vadovavimo stilių, savo prioritetus, tikslus ir atitinkamas priemones.

Viešieji pirkimai, tai – ne matematika, kur 2x2=4.
D. Vedrickas

– Pradėjęs darbą iškart paskelbėte, kad nusišalinate nuo sprendimų, susijusių su buvusia darboviete, kitomis sritimis. Ar tai netrukdys darbui? Kas tuos sprendimus priims už jus?

– Netrukdys. Iš tikrųjų, iniciatyvos tai padaryti ėmiausi pats ir tai yra normali praktika viešajame sektoriuje. Jei gali kilti interesų konfliktas ar net jo regimybė, kaip skelbia Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, geriau nusišalinti. Šiuo konkrečiu atveju sprendimus priims vienas iš VPT direktoriaus pavaduotojų.

– Ką organizacijoje per artimiausius 4 metus norėtumėte pakeisti?

– Norėčiau, kad kiekvienam viešųjų pirkimų specialistui būtų garbė ir noras dirbti VPT. Kad tai būtų viešųjų pirkimų kompetencijų centras, sutraukiantis pačius geriausius ir kompetentingiausius viešųjų pirkimų srities žmonės.

– Kokios patirties įgijote dirbdamas Centrinėje perkančiojoje organizacijoje? Kokias pagrindines viešųjų pirkimų Lietuvoje problemas įvardintumėte?

– Pirmiausia, tai kompetencijų pritraukimas į perkančiąsias organizacijas. Vienas svarbiausių dalykų, tai – rinkos analizės kokybiškas atlikimas. Nepadarius namų darbų ir nepasiruošus viešajam pirkimui, problemos ir neatsakyti klausimai ateina į paskesnius etapus. Jei rinkos analizė padaryta kokybiškai, tada ir pirkimo procesas tampa daugiau formalumu.

Didžiausias iššūkis – ko trūksta visam viešajam sektoriui, tai – viešųjų pirkimų planavimas ir Viešųjų pirkimų įstatymo ir jo teikiamų galimybių išmanymas.

Galime ne tik užauginti naujus verslus ar padėti smulkioms ir vidutinėms įmonėms „išaugti marškinėlius“.
D. Vedrickas

– Kalbama, kad viešosios įstaigos dažnai nemoka arba negali nusipirkti to, ko joms iš tiesų reikia. Ką daryti, kad būtų kitaip?

– Kažkokių naujų sprendimų neišrasime, ką jau yra pasaulis išradęs. Vienas būdas yra viešųjų pirkimų proceso skaitmenizavimas, standartizavimas ir centralizavimas. Tai kertiniai dalykai, nes šiuo metu turime tikrai labai didelį organizacijų skaičių – beveik 4 tūkst.

Kiekvieno žmogaus, kurio didžiąją darbo dalį neužima viešieji pirkimai, o tai tik viena iš funkcijų greta kitų, jai skiriama iki 30 proc. ar dar mažiau viso darbo, negalime išmokyti puikiai teisinio reguliavimo.

Tam reikalingas centralizavimas, kuris leidžia sujungti gerąsias kompetencijas, didinti žmonių patirtį, praktiką, išmanymą. O standartizavimas ir skaitmenizavimas leidžia paprastus, kasdienei veiklai reikalingus objektus įsigyti pačiu paprasčiausiu būdu. Tokius pirkimus gali vykdyti žmonės neturintys aukštų kompetencijų.

– Suprantu, kad centrinė perkančioji organizacija turėtų atlikti vis daugiau viešųjų pirkimų, kuriuos šiandien atlieka minėti 4 tūkst. atskirų įstaigų.

– Nenorėčiau kalbėti apie vienaskaitą. Turime besiformuojantį centrinių perkančiųjų organizacijų tinklą. Tai ir CPO.lt, kuri yra universali ir horizontali per visą viešąjį sektorių. Dar turime Turto valdymo ir ūkio departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos, Gynybos resursų agentūrą prie Krašto apsaugos ministerijos, Kauno miesto savivaldybėje turime centrinę perkančiąją organizaciją. Iš tikrųjų jos steigiasi ir vis daugiau pirkimų atlieka.

Kitas svarbus dalykas yra prezidento pateiktas įstatymo projektas, kuriame numatyta ne teisė, o tam tikra prievolė steigti centrines perkančiąsias organizacijas – kad kiekvienoje savivaldybėje atsirastų po tokią. Tam, kad būtų galima į vieną vietą agreguoti geriausias kompetencijas ir užtikrinti viešųjų pirkimų valdyseną, ko šiandien trūksta.

Darius Vedrickas

– Centrinės perkančiosios organizacijos galėtų atlikti ir rinkos analizes?

– Priklausys nuo modelio ir deleguotų funkcijų, galės atlikti ir tai. Tačiau kalbant apie rinkos analizes, reiktų pasakyti, kad pirkimo objekto poreikis turėtų ateiti iš institucijos, kuriai reikia tam tikros prekės ar paslaugos. Centrinių perkančiųjų organizacijų vaidmuo šiame procese vienareikšmiškai turėtų būti labai reikšmingas.

– Kita problema, kad tam tikruose sektoriuose įmonės yra pasidalinusios užsakymais, paprastai kalbant, nelenda į konkurentų teritoriją – juk dėl to, dėl mažesnės konkurencijos, valstybė tiems patiems dalykams išleidžia daugiau. Ar tai apskritai galima kaip nors pakeisti?

– Galima. Ne veltui tiek Viešųjų pirkimų įstatyme, tiek viešųjų pirkimų direktyvose yra toks dalykas, kaip objekto skaidymas į dalis. Jis naudingas tuo, kad išskaidžius objektą, galime ne tik užauginti naujus verslus ar padėti smulkioms ir vidutinėms įmonėms „išaugti marškinėlius“. Dar galime pritraukti papildomus tiekėjus į viešųjų pirkimų sistemą.

Svarbu pažymėti, kad bendrai viešuosiuose pirkimuose vidutinis tiekėjų skaičius turi tendenciją mažėti. Galima būtų sugrįžti prie to, ką reikėtų daryti, tai – centralizavimas, skaitmenizavimas, standartizavimas. Šie dalykai leidžia pagyvinti tiekėjų suinteresuotumą dalyvauti.

Standartizavus pirkimo dokumentus, objektų įsigijimą, tiekėjui nereikia kiekvieną kartą iš naujo susipažinti su kiekvienos perkančiosios organizacijos dokumentais, o jie sudaro didelę apimtį. Kartais tenka ieškoti tarp eilučių, ar nėra ko nors paslėpta. Nes laimėjus ir pasirašius sutartį, tiekėjas prisiima tam tikrus įsipareigojimus, nuo kurių gali priklausyti jo sėkmė, perspektyva artimiausioje ateityje.

– Ar turite numatęs priemonių kovai su korupcija, skaidrumo didinimui?

– Tai kelias, kuriuo VPT eina. Tos krypties neplanuojame keisti, t. y. duomenų atvėrimas. Tiesiog turime suprasti, kad tarnybos resursai yra riboti, reikalingas prioritetų nusistatymas, o tada turi būti aiški tarnybos lyderystė.

Kiekvieno pirkimo sukontroliuoti ir sužiūrėti tikrai nepajėgsime net jei tarnybos darbuotojų skaičius būtų padidintas du, tris ar keturis kartus. Pirkimų skaičius valstybėje yra tikrai didelis, įskaitant mažos vertės pirkimus – labai įspūdingai atrodo.

Kiekvieno pirkimo sukontroliuoti ir sužiūrėti tikrai nepajėgsime net jei tarnybos darbuotojų skaičius būtų padidintas du, tris ar keturis kartus.
D. Vedrickas

Todėl duomenų atvėrimas ir galimybė suinteresuotiems subjektams (konkurentams, tiekėjams, kurie nedalyvauja, nevyriausybinėms organizacijoms, gyventojams) susipažinti, kokiomis kainomis ir kaip buvo nupirkta, tai – pati geriausia atgrasymo priemonė, duodantį patį geriausią rezultatą.

– Kaip vertinate nepatikimų tiekėjų viešinimo iniciatyvą?

– Ji gera, bet perkančiosioms organizacijoms trūksta ambicijos, pajėgumų. Dalis nepatikimų tiekėjų, kurie tikrai verti būti sąraše – jų ten nėra, nes perkančiosios organizacijos dažnai turi mažesnes teisines ir finansines galimybes nei tiekėjai.

Tiekėjams patekimas į šį sąrašą gali reikšti ir veiklos pabaigą. Tokį sprendimą jie ginčija teisme. Taigi, dažnai sutartys nutraukiamos šalių susitarimu ir tokiu būdu problema neišsprendžiama, o tiesiog užglaistoma, pereina į kitus viešuosius pirkimus.

– Vyriausybės programoje kalbama apie žaliųjų pirkimų plėtrą. Kuo jie skiriasi nuo įprastų?

– Su žaliaisiais pirkimais Lietuvoje esame patekę į tam tikrą aklavietę. Manau, kad statistika, kurią šiai dienai turime tikrai neparodo viso vaizdo, kaip valstybė perka ir kiek turi ambicijos. Darnieji viešieji pirkimai (žalieji, socialiniai, inovatyvūs) parodo valstybės ambiciją – kaip ji save įsivaizduoja šiandien ir artimiausioje ateityje.

Žalieji pirkimai aklavietėje, nes jų samprata yra apibrėžta aplinkos ministro įsakymu, kuriame labai aiškiai numatyta, kokie kriterijai turi būti patenkinti jo metu, kad jis būtų žaliasis. Tačiau tokį pirkimą apibrėžia ne tik techninės specifikacijos. Jų aspektai gali būti numatyti tiek vertinant tiekėjų pasiūlymus ir už tai suteikiant papildomų balų, tiek vykdant sudarytas sutartis, jei tiekėjai taiko aplinkosaugos sistemas ir t. t.

Reikia matyti visą viešojo pirkimo procesą, nes įtaka aplinkai daroma įvairiuose jo etapuose. Tiek įsigyjant prekę, tiek ją gaminant, tiek pristatant, utilizuojant ir t. t. Šiuo metu trūksta lyderystės, išteklių ir tam tikrų įrankių.

Darius Vedrickas

Aš asmeniškai esu žaliųjų viešųjų pirkimų šalininkas. Kaip tik neseniai turėjome konstruktyvų pokalbį su Aplinkos ir Ekonomikos ir inovacijų ministerijomis. Kalbėjome, kaip galima būtų padaryti proveržį.

Esu žaliųjų viešųjų pirkimų šalininkas.
D. Vedrickas

– Ką darysite su Nacionaliniu stadionu Vilniuje po to, kai atmetėte savivaldybės pasiūlymą susitarti taikiai?

– Išsiskiria VPT ir Vilniaus miesto savivaldybės požiūriai. Tarnyba galvoja, kad tai neatitinka koncesijos esmės dėl rizikų pasiskirstymo – ką viešasis sektorius prisiima finansuoti. Šiuo metu tarnyba yra apskundusi apygardos teismo sprendimą.

Mano nuomone, tokie projektai, kurie svarbūs ne tik Vilniaus miestui, bet visai valstybei – jų pirkimo dokumentai turėtų būti prevenciškai įvertinami iš karto, nes nesėkmes rizika valstybės resursų atžvilgiu yra per didelė. Dėl didelių ir svarbių valstybės projektų turime surasti visiškai kitą bendravimo ir bendradarbiavimo matricą tarp valstybės institucijų.

– Siūlytumėte iš naujo organizuoti konkursą ir tada padėtumėte parengti dokumentus savivaldybei?

– Mano darbo principas yra bendrauti ir bendradarbiauti. Jeigu galime įnešti savo indėlį ir būti naudingi, VPT visada yra pasiruošusi padėti. Nebūsime ta institucija, kuri guls skersai kelio tam, kad užkirstų ar sustabdytų valstybei reikšmingų projektų įgyvendinimą.

Tačiau atsižvelgiant į kontrolės funkciją, tam, kad valstybės biudžeto lėšos būtų naudojamos racionaliai ir efektyviai, matydami tam tikrus pažeidimus, neatitikimus, negalime likti nuošalyje.

Nesėkmes rizika valstybės resursų atžvilgiu yra per didelė.
D. Vedrickas

– Ar tarnyba kaip nors dalyvaus valstybinių įstaigų aprūpinime kovai su pandemija? Ar šioje srityje pastebėjote klaidų?

– Galime dalyvauti padėdami asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, nacionalinei laboratorijai susidėlioti pirkimo strategiją, kuri būtų lanksti, orientuota į perspektyvą ir užtikrintų, kad kovai su Covid-19 reikalingų priemonių nepritrūks.

Šios iniciatyvos jau ėmėmės ir bendravome su nacionaline laboratorija, siekdami pasidalinti mūsų patirtimi, praktika, matymu, kaip galima parengti pirkimo strategiją, pasitelkti visas įstatymo teikiamas galimybes, kad apie priemonių trūkumą apskritai nereikėtų kalbėti, o būtų susitelkiama į tas problemas ir sunkumus, kurie kyla kasdienėje organizacijų veikloje.