„Pinigų bus daug, bet nebus tiek daug, kad galėtum juos išbarstyti skirtingiems projektams, o tikslų nepasiekti“, – sakė jis.

Interviu „Delfi“ buvęs ekonomikos ir inovacijų ministras sakė, kad kandidatei į šią poziciją Aušrinei Armonaitei linkėtų daugiausia dėmesio skirti skaitmenizacijai. „Čia Aušrinei yra unikalus šansas“, – sakė jis.

V. Sinkevičius dar įvardijo, kad net 40 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų Lietuvoje tenka transporto sektoriui, tad pagal principą „teršėjas moka“, būtent jame turėtų atsirasti naujų mokesčių.

„Tačiau bet kokie pokyčiai mokesčių sistemoje turi būti subalansuoti“, – sakė jis.

– Penktadienį kartu su prezidentu dalyvavote susitikime su merais, kurių savivaldybės yra netoli Žuvinto rezervato. Apie ką kalbėjote?

– Tai buvo dalis prezidento regionų darbotvarkės. Beje, dėl pandemijos sąlygų susitikimas buvo hibridinis, daugiau virtualus. Pristačiau Europos žaliąjį kursą, kalbėjau apie galimybes regionams. Žaliasis kursas negali įvykti be jų įsitraukimo.

Kalbėjome ir apie Žuvinto biosferos rezervatą, ir apie Punios šilą. Pasidalinau savo įžvalgomis, kaip tokie klausimai turėtų būti sprendžiami, kaip aš pats tokius sprendžiu Briuselyje. Manau, mūsų nuomonės sutapo tiek su merais, tiek su prezidentu.

Galiausiai, kalbėjome apie tai, kas galėtų būti praktiškai ir greitai įgyvendinta savivaldybių lygyje. Yra galimybės plėsti atsinaujinančią – saulės – energetiką. Kalbėjome apie infrastruktūrą ir transportą, žaliuosius viešuosius pirkimus ir renovacijos bangą. Savivaldybės turėtų būti tam pasirengusios, susiprojektavusios, kad spėtų laiku.

Virginijus Sinkevičius
Foto: AP / Scanpix

– Kaip Žuvintas arba Punios šilo klausimus spręstumėte Briuselyje?

– Reikia remtis mokslininkų rekomendacijomis. Mes neskubame priimti vieno ar kito sprendimo, įrašyti vieno ar kito skaičiaus, ką nors uždrausti arba leisti. Pirmiausia, reikia padaryti išsamią analizę. Kartais tai užtrunka 3 mėnesius, kartais pusę metų.

Pavyzdžiui, dėl žvejybos kvotų Komisija nuolat vadovaujasi mokslininkų patarimais. Lygiai taip pat, kalbant apie tikslus bioįvairovės strategijoje. Tie skaičiai dėl 30 proc. miškų, žemių ir jūrų teritorijų apsaugos neatsirado iš niekur. Tai būtent mokslininkų rekomendacija, paremta tuo, kaip bioįvairovė susibalansuotų.

Kalbant apie Punios šilą, kaip apie turtingiausią biologinės įvairovės vietą Lietuvoje, manau, kad ten mokslininkų rekomendacijos irgi būtų vienašališkos, kad tai turi būti maksimaliai apsaugota. Be jokios abejonės, reikia žiūrėti ir kitos pusės – kad kažkokie sanitariniai kirtimai buvo būtini. Bet bijau, kad dažnu atveju nuo tos rekomendacijos buvo nukrypta.

Dėl Žuvinto rezervato – tai nėra Komisijos klausimas, vidaus vandenys nėra mūsų kompetencijos srityje. Tačiau kaip lietuvis, kaip gamtą mylintis žmogus, galiu labai paprastai pasakyti: nejaugi nėra kitų vietų Lietuvoje žvejoti? Mums reikia būtent biosferos rezervate? Reikia žiūrėti į visumą. Suprantu, kad ten žuvies kiekiai vandenyse yra labai neblogi susikaupę per tuos metus, kai buvo apsaugota, bet reikia klausti ir ornitologų, kaip tai paveiks migruojančius paukščius, kurie yra pripratę prie visai kitų sąlygų, ar neįvesime disbalanso.

Nejaugi nėra kitų vietų Lietuvoje žvejoti?
V. Sinkevičius

Taip pat reikia nepamiršti konsultacijų su visuomene. Džiaugiuosi, kad nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje stiprėja, bet aišku joms dar reikia laiko.

– Kokie kiti klausimai šiuo metu užima jūsų darbotvarkę?

– Gruodžio 10 dieną planuoju pristatyti taip vadinamą baterijų iniciatyvą. Tai didžiulis paketas, kuriame su komanda apibrėžiame, kaip nuo pagaminimo iki galutinio tikslo ES bus reglamentuojamos baterijos.

Jų naudojimas auga eksponentiškai, ypač transporte. Čia yra daug jautrių klausimų, pavyzdžiui, mūsų nepriklausomumas, nes tam tikrų dalių, resursų ES tikrai nėra gausu, jie improtuojami. Kitas klausimas – kaip juos išlaikyti ekonomikoje kuo ilgiau. Galų gale, kalbame apie tai, kas įvyksta po to, kai baterija baigia savo ciklą, ar ji gali grįžti į ekonomiką, kaip ją panaudoti pakartotinai ir pan. Taikomi tie patys žiedinės ekonomikos principai. Yra didžiulis reguliavimas, kurį žadame priimti dar šiemet.

Kitais metais Komisija yra numačiusi 86 iniciatyvas. Trys esminiai punktai – ES šalims padėti atsitiesti po pandemijos. Turi būti savalaikis biudžeto panaudojimas, nukreipimas šalims-narėms. Antra, spartesnė žalioji ir skaitmeninė pertvarka, kuriant Sąjungos ekonomikos ir visuomenės atsparumą galimoms krizėms ateityje. Trečia, pereiti nuo jau patvirtintų strategijų prie jų įgyvendinimo. Omenyje turiu žiedinės ekonomikos veiksmų planą.

– Kokių galimybių Europos žaliojo kurso įgyvendinimui atsiranda Bendrijos atsako į koronaviruso pandemiją kontekste?

– Nors žaliasis kursas buvo viešai pateiktas iki dar pandemijos, jis yra kaip niekad aktualus. Man atrodo, krizė tik pagilino mūsų supratimą apie priklausomybę nuo mus supančios aplinkos. Esminė pamoka, kurią iš koronaviruso pandemijos išsineša Europa yra būtinybė didinti mūsų visuomenės atsparumą.

Krizė tik pagilino mūsų supratimą apie priklausomybę nuo mus supančios aplinkos.
V. Sinkevičius

Tai ir mūsų verslo tiekimo grandinių, kurios buvo labai smarkiai sutrikdytos, atsparumas. Mūsų ekonomikos, socialinės ir sveikatos apsaugos sistemų atsparumas. Tai susiveda į mūsų aplinkos atsparumą. Žaliasis susitarimas tampa nauja augimo ir atsparumo didinimo strategija, kuri ypač aktuali atsigavimui.

Kodėl atsigavimas gali būti žalias ir unikalus? Buvo daug diskusijų apie finansus, ar pakaks pinigų, nes tranzicija yra didelė. Dabar, kaip niekad, šalys narės turės didžiules injekcijas viešųjų finansų. Klausimas, kaip jas panaudos, kur nukreips. Komisija žiūrės, kad tai nebūtų pavieniai žali „projekčiukai“, bet kad būtų visuma.

Žiūrėsime, kad kad valstybė turėtų viziją, kur ji nori atsidurti po 10 metų, kokie tai projektai, kokios įtakos turės į atmosferą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų tikslams.

Pagrindiniai ateinančios daugiametės finansinės perspektyvos darbai ir prioritetai yra didžiulė pastatų ir infrastruktūros renovacijos banga, žiedinė ekonomika, atsinaujinanti energetika. Beje, visai neseniai patvirtinta atsinaujinančios energetikos jūrų strategija. Didžiulė ambicija, didžiulis poreikis viešiesiems finansams, investicijoms, o dėmesys skiriamas ir Baltijos šalims dėl naujų vėjo parkų jūroje vystymo.

Dar yra vandenilio ekonomikos Europoje pradžia. Visa tai veda į švaresnį transportą ir logistiką, įskaitant 1 mln. elektromobilių įkrovimo punktų įrengimo ambiciją. Taip pat – kelionių geležinkeliais ir netaršaus mobilumo Europos miestuose bei regionuose skatinimas.

Galiausiai, yra teisingos pertvarkos fondo stiprinimas, siekiant remti žmonių perkvalifikavimą, pagalbą įmonėms, kuriant naujas ekonomines galimybes.

– ES gaivinimo fondu Lietuva planuoja pasinaudoti rengdama „Ateities ekonomikos DNR“ planą, kuriame yra ir su klimato kaita susijusių projektų. Ar turite ką pasakyti apie juos?

– Planas yra geras tiek, kiek jis yra įgyvendintas. Lietuvos „Ateities ekonomikos DNR“ plane numatyti veiksmai kovai su klimato kaita duotų teigiamą efektą. Ten tikrai yra gerų užuomazgų. Matosi, kad buvo atsižvelgta ir į žaliąjį kursą. Pavyzdžiui, yra numatyta pastatų renovacija, atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra, ypač, akcentuojant jūrą.

Tačiau esminis plano trūkumas yra tai, kad klimato kaitos problemos sprendimas daugiausiai siejamas su energetika. Tai nėra tik Lietuvos problema, tai pakankamai gajus įsitikinimas, todėl labai svarbu suprasti, kad klimato kaita yra horizontali problema ir jos sprendimai reikalingi ne tik energetikos, bet ir transporto, žemės ūkio, pramonės srityse.

Virginijus Sinkevičius
Foto: AP / Scanpix

Pavyzdžiui, Lietuvos transporto sektorius yra atsakingas už 40 proc. ŠESD. Čia būtinai reikia turėti kažkokį atsakymą. Beje, atsinaujinančioje energetikoje Lietuva atrodo labai gerai, viena iš pirmūnių ES, bet tai nėra ta sidabrinė kulka, kuri padėtų išspręsti problemas.

Taigi, žiūrint iš klimato kaitos perspektyvos, DNR planas yra teisingoje kryptyje, tačiau kiek per siauras. Lietuva turėtų atitinkamus žingsnius planuoti ne tik šio plano rėmuose, bet ir jame ašimi turėtų būti siekiamas tikslas.

Būtent suderinamumo plane pasigendu labiausiai. Ten yra pavienių labai gerų iniciatyvų, bet jos nėra susijusios ir nepapildo viena kitos. Kalbant apie finansus, pinigų bus daug, bet nebus tiek daug, kad galėtum juos išbarstyti skirtingiems projektams, o tikslų nepasiekti. Išsikėlus vieną tikslą, būtų galima jo link judėti, tiek su skaitmenizacija, tiek su kitais projektais.

– Minėjote naują renovacijos bangą. Kaip ji atrodys? Ar gyventojai gali tikėtis, pavyzdžiui, 100 proc. finansavimo?

– Komisija tam skirs didžiulį dėmesį ir lėšų. Čia svarbus bus ir Aplinkos ministerijos įsitraukimas, projektuojant, dirbant su miestų savivaldybėmis.

Manau, renovacija galėtų vykti dviem keliais. Pirma, kalbame apie pilną renovaciją, kai matome visiškai atnaujinamą daugiabutį, bet galėtų būti ir taip vadinama energetinė, nepilna renovacija, kai atnaujinami šilumos tinklai, katilai – šildymo sistema, kad šiluma neišeitų per šoną. Tai galėtų paliesti ir individualius namus, kur turime problemų su kuro naudojimu.

Manau, šioje srityje Lietuva gali pasirodyti gerai, nes pamokos iš pirmosios bangos yra išmoktos. Išmokta projektų rengimo, darbo su rangovais, puikiai suprantami terminai, bankai moka dirbti su kofinansavimu, paskolomis. Visa tai jau praeitas kelias, ypač savivaldybių administracijoms. Lietuva šia galimybe privalo pasinaudoti.

Nežinau, koks gali būti kofinansavimas. Pačiam, kaip Seimo nariui, išrinktam vienmandatėje su daug daugiabučių, teko ne kartą kalbėti apie tai su gyventojais. Aišku, jie bijo to 50/50 kofinansavimo, tai didelė našta, bet kai jis buvo 85/15 ar 80/20, gyventojai buvo labai linkę imtis renovacijos.

Dar neturime rėžių, manau, kad iš ES fondų kofinansavimas turėtų būti ženklus, bet kažkokia dalis bus ir iš gyventojų.

– Kada ir kokių taršos mokesčių galime tikėtis?

– Lietuvai reiktų dėmesį atkreipti į sąvartynų mokestį. Labai keista, kai jis yra mažinamas, kai iš ES yra aiškus reikalavimas mažinti sąvartynų, jų išvis turėtų nelikti.

Lietuvai reiktų dėmesį atkreipti į sąvartynų mokestį.
V. Sinkevičius

Kalbant apie taršos mokesčius, jie turi būti labai gerai pamatuoti, apgalvoti ir jei valstybė pasirenka principą „teršėjas moka“, turi būti ir tai įgyvendinančios institucijos. Tai yra galimybė mažinti kitus mokesčius, galbūt susijusius su darbo santykiais. Manau, kad bet kokie pokyčiai mokesčių sistemoje turi būti subalansuoti. Negalima prieiti ir pasiūlyti naują mokestį, jo pakankamai neišdiskutavus, nepritaikius prie šalies specifikos.

Sakyčiau, kad dabar skubėti neverta. Taip, Komisijos siūlymų yra, tačiau yra ir kitų rezervų, be papildomų mokesčių įvedimo.

Kalbant apie taršos mokesčius, susijusius su ES skolinimusi, aišku, kad Gaivinimo planui bus skolinamasi rinkose. Siekiant grąžinti skolą, bus įvesti nuosavi ištekliai, papildantys valstybių narių įnašus į ES biudžetą. Kadangi vienas Komisijos prioritetų yra klimato kaita, natūralu, kad dalį lėšų planuojama surinkti įgyvendinant „teršėjas moka“ principą. Kalbama apie apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą, ją papildant jūrų ir aviacijos sektoriais. Taip pat diskutuojama dėl anglies dvideginio pasienio koregavimo mechanizmo. Šalys narės dar turės įnešti lėšų pagal neperdirbtų plastikinių pakuočių kiekį. Beje, Lietuva šioje srityje atrodo labai gerai. Šalis-nares tai turės skatinti sumažinti plastiko taršą, geriau reguliuoti plastiko perdirbimą.

– Kas pagal principą „teršėjas moka“ turės susimokėti daugiausiai?

– Kiekvienoje valstybėje-narėje yra skirtingai. Dėl to tas mokestis negali būti unifikuotas visiems. Kai kalbame apie plastiko taršą, turime tikslus, jų įgyvendinimą, o jų neįgyvendinus, reikėtų susimokėti. Lietuvoje 40 proc. taršos sudaro transporto sektorius. Čia turbūt reikėtų atkreipti didžiausią dėmesį.

Lietuvoje 40 proc. taršos sudaro transporto sektorius. Čia turbūt reikėtų atkreipti didžiausią dėmesį.
V. Sinkevičius

– Šiemet buvote surengęs konferenciją apie Baltijos jūrą. Ko tuo siekėte?

– Žinoma, esu atsakingas už visus jūrų baseinus ES, bet negali pabėgti nuo ten, iš kur esi kilęs. Tai buvo mano asmenine iniciatyva. Manau, kad Baltijos jūros taršos problemą pradėti spręsti reikėjo seniai.

Man tai vienas svarbiausių prioritetų ir skaudu, kad ji yra viena labiausiai užterštų jūrų ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Žinoma, yra objektyvių, geografinių faktorių, kurie lemia užterštumą, tačiau tuo pat metu nerimą kelia ir žmogaus veikla Baltijos jūros regiono valstybėse. Tai tas pats perteklinis maistinių medžiagų naudojimas žemės ūkyje, teršalai, jūros dugno ardimas, netvari žvejyba.

Džiaugiuosi, kad man pavyko surinkti ne tik aplinkos ministrus, kurie visuomet turi sutarimą, kad reikėtų ekologinę būklę gerinti, tačiau ir ministrus, atsakingus už žuvininkystę ir žemės ūkį. Iš tiesų, pasiektas sutarimas dėl svarbiausių aspektų, kurie turi įtakos Baltijos jūrai. Tikiuosi, kad mums pavyks jį įgyvendinti, o paskui pradėsime ir valymo darbus.

Skaudu, kad ji yra viena labiausiai užterštų jūrų ne tik Europoje, bet ir pasaulyje.
V. Sinkevičius

– Vis pasirodo žinių, kad kažkas užteršė jūrą Klaipėdos uoste. Kartais net nepavyksta išsiaiškinti kaltininko. Praėjo beveik metai po „Grigeo“ skandalo. Ką galima padaryti šioje srityje?

– Viena, yra teisinis reguliavimas – ar mes galime nubausti teršėją po užfiksuoto fakto apie taršą. Manau, tai svarbus niuansus – ar mes randame atsakingus ir galime juos nubausti. Bendrai, manau, ES direktyvos veikimas yra nepakankamas ir inicijavau jos peržiūrėjimą. Dabar ieškoma jos nepakankamumų, kodėl dažnu atveju nepavyksta nubausti. Čia kalbu apie daug didesnes aplinkosaugines nelaimes.

Po to planuoju inicijuoti teisės aktų pakeitimus, kur galėtume bausti juridinius asmenis dėl jų neatsakingo veikimo. Tikiuosi, kad peržiūra užtruks apie pusmetį, o po to šalys-narės ir Europos Parlamentas imsis svarstyti pasiūlymus.

Lietuvoje įvyksta pavieniai atvejai, pavyzdžiui, prieš Alytaus gaisrą nebuvo užtikrintas saugumo reikalavimų ir kitų teisės aktų įgyvendinimas. „Grigeo“ atvejis apskritai yra unikalus. Taip, ten dar vyksta ikiteisminis tyrimas ir daug detalių dar nėra žinoma, bet jei tai tikrai buvo piktybiškai sumontuota ir naudojama vienas ar kitas vamzdis, tai turėtų būti atitinkamai baudžiama.

Viliuosi, kad nauja Vyriausybė ir naujas ministras tęs darbus ta linkme ir užtikrins, kad aplinkos sistema veiktų skaidriai, padėtų išvengti tokių situacijų. Daugeliu atvejų, manau, jų galima išvengti, vykdant išsamius patikrinimus, užtikrinant kontrolę.

Juk įmonės registruoja savo veiklą, nėra staigmena, ką veikia „Grigeo“ arba sandėlis Alytuje. Manau, pagal tai įmonės turi būti tikrinamos ir pertikrinamos. Jei to miesto atsakinga institucija nesugeba padaryti patikrinimų, darykime kryžminius patikrinimus iš kitų miestų.

Tarša ateina iš pramonės, iš žemės ūkio, ji patenka į vidaus vandenis, kurie nuteka į Baltijos jūrą, o jos specifika tokia, kad ji turi labai siaurą išėjimą su vandenynu. Pasikeisti vandeniui, pilnai atsinaujinti reikia 30 metų. Tai reiškia, kad tarša sėda į dugną, lieka labai ilgam, formuojasi negyvosios zonos, kuriose, deja, niekas negali gyventi.

Virginijus Sinkevičius
Foto: AP / Scanpix

– Kaip vertinate formuojamą Vyriausybę ir konkrečiai kandidatę į ekonomikos ir inovacijų ministres Aušrinę Armonaitę?

– Pagrindinis šios Vyriausybės skirtumas yra tai, kad ji yra politinė, dauguma siūlomų ministrų yra profesionalūs politikai. Išskyrus poną Arūną Dulkį, kurį vertinu labai puikiai, beje. Jei jis bus patvirtintas, jo žinios bus labai naudingos.

Prisimenu, kai man tiek premjero Sauliaus Skvernelio, tiek prezidentės Dalios Grybauskaitės buvo suteiktas pasitikėjimo kreditas tapti jauniausiu ministru. Žinoma, ėjau į tą patį pokalbį, jis truko ilgiau nei valandą. Kalbėjomės apie prioritetus, savo viziją, vėliau buvau patvirtintas.

Būčiau linkęs tikėti, kad žmonės eina užimti ne vienos ar kitos pozicijos, bet iš tiesų turi labai aiškią viziją, ką jie ten nuveiks. Supranta, kaip veikia Seimas, kad reikės dirbti su parlamentu, kaip veikia Vyriausybė.

Tiek Aušrinei, tiek kitiems jos kolegoms, kurie bus patvirtinti, palinkėčiau sėkmės. Nes jų sėkmė bus, pirmiausia, Lietuvos sėkmė. Norėtųsi, kad Lietuva būtų tarp „top“ valstybių tiek ES, tiek pasaulyje, kad judėtume į priekį, kad Vyriausybė būtų progresyvi, o ministrai nebijotų savo vizijos parodyti visam pasauliui.

Žinoma, reikia nepamiršti ir Lietuvos specifikos. Viena yra Vilniuje, bet turime ir regionus. Tą atskirti pavyko šiek tiek sumažinti, tačiau jai vis tiek reikia dėmesio.

Norėtųsi, kad Lietuva būtų tarp „top“ valstybių.
V. Sinkevičius

– Kokiai sričiai Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje reikia daugiausia dėmesio?

– Išskirčiau skaitmenizaciją, kuri jau prasidėjusi. Reikia pagalbos Registrų centrui, toliau tęsti projektus. Beje, šiandien daug kalbėjome apie žaliąjį kursą, o antra kertinė ES trajektorija bus būtent skaitmenizacija.

Čia Aušrinei yra unikalus šansas, nes kai aš atėjau į ministeriją, skaitmenizacija buvo išbarstyta ir tai buvo problema. Vidaus reikalų ministerija turėjo savo dalį, Susisiekimo ministerija – savo, Krašto apsaugos – savo, bet ir Teisingumo turėjo savo. Net nekalbu apie įvairias „e-sveikatas“, kur sprendimai išmėtyti.

Mums pavyko viską sudėti į vieną ministeriją ir tai buvo be galo sunku. Labai daug iečių (ypač politinių) buvo sulaužyta. Nežinau, ar tai būtų įmanoma pasiekti, kai Vyriausybė yra tarppartinė, nes tada prasideda nenoras paleisti. Tada turėjome vienos partijos Vyriausybę (iki pasikeitimų po prezidento rinkimų).

Kitas dalykas yra pagalba verslui. Čia reiktų atkreipti dėmesį, kad ji turi būti greita, bet ir atitikti visus saugumo reikalavimus. Tie pinigai negali būti išbarstyti. Mane neramina pasirodantys vienų ar kitų organizacijų vadovų nuogąstavimai, kad kuriamos kažkokios netikros įmonės, kurios pretenduoja gauti pinigus.

Svarbu, kad pinigus gautų tos įmonės, kurios realiai dirba, įdarbina žmones, moka mokesčius. Tokios įmonės turi būti skatinamos. Tokioje krizinėje situacijoje jos jaučiasi labiausiai nuskriaustos, nes galvoja, kad viską darė sąžiningai, o dabar dar labiau yra baudžiamos už tai.

– Ar valstybė turi pakankamai žmogiškųjų išteklių proveržiui skaitmenizacijoje?

– Mes suformavome visiškai naują departamentą Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje. Kiek mačiau, vadovas yra nepasikeitęs, komanda pilnai suformuota. Yra netgi tos srities teisininkai, tai ministerijoje kompetencijos yra. Kai traukėme tas sritis iš visų ministerijų, specialistus irgi pakvietėme dirbti pas mus.

Registrų centre taip pat yra naujas vadovas, kuris įgyvendino labai reikalingus sisteminius pokyčius, bet jie jau yra įvykę. Tai turėtų būti centrine pokyčių ašimi. Jis yra teisingoje kryptyje ir gali smarkiai padėti ministerijai.

Ministrui bus labai svarbi politinė komanda ir čia svarbu turėti vieną atsakingą žmogų.
V. Sinkevičius

Kitas klausimas yra apie politinio pasitikėjimo komandą, nes tai nelengvi klausimai. Ministrui ir Seimo nariui darbo pakaks ir įsigilinti į vieną sritį bus neįmanoma. Nepamirškime, kad dar yra turizmas, investicijos, smulkus ir vidutinis verslas – tikrai labai daug sričių. Ministrui bus labai svarbi politinė komanda ir čia svarbu turėti vieną atsakingą žmogų, kuris ne tik supras tuos pokyčius, bet ir sugebės juo suvaldyti.