Pas Agnę į svečius atvykstame į Širvintas. Moteris mus pasitinka savo kieme ir kviečia užeiti vidun, kur, tik pakilus laiptais matyti svetainėje prie sienos jau surikiuoti spalvingi jos pačios tapyti paveikslai.

„Mes su šeima į Širvintas atsikėlėme neseniai, gyvename čia nuo gruodžio, esame iš Šiaulių“, – nieko nelaukusi apie save sako ji ir aiškina, kad šiandien tapo paveikslus, nors dar visai neseniai jos gyvenimas atrodęs visai kitaip.

„Aš įstojau į mediciną, vyras mokėsi teisę. Vėliau dar įstojau į kardiologijos rezidentūrą ir pagimdžiusi antrą vaiką supratau, kad medicina yra ne mano kelias“, – trumpai sako ji ir tikina tikrai nesigailinti dėl tokio sprendimo, nors, kaip sako, nuomonių buvo įvairių.

„Mano artimieji sunkiai priėmė ir reagavo, kad metu kardiologiją, juk 10 metų mokiausi. Buvo justi tėvų lūkesčiai, visuomenės stigmos, spaudimas. Tai nebuvo paprasta. Reikėjo turėti storą odą.

Mes turime suvokimą, kad gydytojas vaikšto susikišęs rankas į kišenes, kontempliuoja apie kiekvieną ligą ir tiek, tačiau tai yra didžiulio prakaito reikalaujantis darbas. Nesakau, kad mene lengviau, bet kai tai nėra tavo, tu ten eini kaip į skerdyklą“, – atsimena ji ir sako, kad bendravimas ir didžiulė empatija pacientams ją kartais išsunkdavęs iki tiek, jog namie net būdavo sunku bendrauti su artimaisiais.

„Per daug save atiduodavau kažkam kitam, neatsiribodavau. Medicinoje kūrybos beveik nėra, o ten tu matai tik kančią. Jeigu tu išgydai žmogų ir jis išeina išgijęs, tu nebūtinai gausi žodį ačiū. Aš nusprendžiau gydyti menu“, – sako ji.

Agnė Andruška

Šiandien Agnė labiau žinoma ne kaip gydytoja, tačiau kaip tapytoja, o meną ji mylėjusi jau nuo mažens, rengusi parodas mokykloje Šiauliuose, o vėliau – ir Vilniuje bei Klaipėdoje.

„Tapau paveikslus, užsiimu tapyba ant senų, drobės.

Žmonės man atsiunčia savo interjerus, kitur atvykstu į objektą, apžiūriu kaip ten kas. Dėliojamės matmenis, spalvas, tematiką“, – nedaugžodžiauja ji.

Kai kalbamės, Agnė pasakoja, kad užsakymų jos kūrybai kol kas netrūksta, o ji pati daugiau dirbanti naktimis.

„Užmigdai vaikus ir bėgi į kitą namo pusę tapyti. Su vyru keičiamės. Sakau jam, kad jau 18 val., vaikus migdai tu, o aš bėgu daryti užsakymus“, – juokiasi ji.

Įdomu tai, kad klientai, kokį tiksliai paveikslą gaus, nemato iki pat jo pristatymo.

„Mano paveikslai – ne duona, ne sviestas. Mano klientai yra nišiniai. Jie supranta meną, jį vertina, žino, kas tai yra.

Darbai yra išsibarstę po visą Lietuvą, nemaža yra užsienyje. Kol kas neskaičiavau, kiek esu nutapiusi, bet tikrai nemažai išeina“, – sako ji, o paklausta, kiek užtrunka nutapyti paveikslą, teigia, kad kaskart tai užima skirtingą laiko tarpą.

„Aš dėlioju koliažus, daug fotografuoju. Tada susidėlioju viską galvoje, kompiuteryje. Bet dažniausiai mano paveikslai būna pajautimas.

Agnė Andruška

Visa kita, pats tapymo procesas, trunka nuo paros – kelių, o gali būti, kad prieinu ir po savaitės, nes pastebiu, kad kažko trūksta“, – pasakoja ji ir patikina, kad kol kas tokio atvejo, kad klientui nepatiktų moters nutapytas paveikslas, dar nebuvo.

„Mano didžiausias kritikas yra mano vyras ir vaikai. Kai tu tiki, kad darai gerą ir skleidi gerą energiją, manau, kad kito varianto negali būti.

Kartą turėjau tokį užsakymą iš Kauno. Pora abu buvo gydytojai. Jie sakė, kad nesvarbu, ką piešiu, išsakė savo gyvenimo istoriją ir jie pas mane atsiimti paveikslo atvyko naktį, po budėjimo. O buvo žiema, naktis, bet jie sakė, kad jiems tai nesvarbu. Kažkoks kosmosas. Žmonės mane matė pirmą kartą“, – atsimena ji.

Šeimos namuose taip pat kabo Agnės tapyti paveikslai.

„Vienas čia, kitas – ant kitos sienos“, – rodo ji.

Moteris užsimena, kad paveikslų tapymas – ne vienintelė jos ir jos šeimos veikla. Ji prasitaria, kad dar ji mokosi tatuiruočių meistrystės, taip pat netoli Šiaulių šeima turi ir savo vynuogyną, iš kurio savo reikmėms gamina vyną, o artimiausia vizija – kitąpus gatvės įsigyti daugiau žemės ir vynuogyną įsikurti ir šalia jau dabartinių namų Širvintose.

„Kalbant apie tatuiruotes, apjungti mediciną su menu buvo mano sena svajon. Norėjau, kad mano paveikslai būtų vaikščiojantys ir žmonės juos nešiotųsi su savimi ant odos. Galbūt, ateityje, įrengsime ir tatuiruočių studiją“, – atvirauja ji ir išduoda, kad kieme ir šiandien vyksta intensyvios statybos.

„Ūkiniame pastate planuojame vyninę, o kitoje pusėje yra įrenginėjamos patalpos degustacijai, mano mini parodėlėms ir studijai“, – neslėpdama džiaugsmo sako ji ir mus pakviečia nosį įkišti ir miegamąjį, kur rodo pačios ant sienos tapytus vaizdus.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (64)