„Delfi“ lankėsi gamykloje, kur ją aprodė koncerno valdybos pirmininkės Lidijos Lubienės pavaduotojas Gintaras Balčiūnas ir įmonės „Achema“ generalinis direktorius Ramūnas Miliauskas.

300 hektarų teritorija

Į įmonės gamyklą, esančią Jonavos pašonėje, atvykstame vienos darbo dienos rytą. Didžiuliai kaminai matyti jau iš tolo, o prisiartinus vaizdas pasidaro dar įspūdingiau.

„Iš viso gamyklos teritorija užima 300 hektarų“, – netrukus aiškina pasitikęs įmonės direktorius R. Miliauskas ir sutinka papasakoti, kodėl azoto trąšų gamybai gamyklą pasirinktą statyti būtent Jonavoje.

Anot jo, tai lėmė keletas dalykų. Vienas jų, susijęs su ėjusia gamtinių dujų magistrale, kitas, šalia esanti Neris, nes, kaip aiškina, įmonės veiklai reikalingas vanduo, kuris dažniausiai naudojamas garų gamybai, o trečias – buvusi išvystyta geležinkelių infrastruktūra.

„Kaip variantas, buvo svarstoma gamyklą statyti Kėdainiuose, bet galiausiai čia pasilikta dėl Neries ir geresnės geležinkelių infrastruktūros“, – patikslina jis.

Tiesa, anot direktoriaus, šiandien gamykla nuo jos pastatymo yra kardinaliai pasikeitusi.

„Šiuo metu mes turime 13 gamybinių cechų, 4 aptarnaujančius cechus, viso pas mus dirba apie 1320 darbuotojų.

Produkcijos per metus galime pagaminti apie 2,7 mln. tonų ir dar 2,5 mln. tonų tarpinės medžiagos, tokios kaip azoto rūgštis, amoniakas, kuri yra kaip tarpinė žaliava kitų azotinių trąšų gamyboje. O per vieną dieną mes galime pagaminti iki 9 tūkst. tonų trąšų, kurias paskui išvežame. Tam yra padaryta visa infrastruktūra.

amūnas Miliauskas

Vien geležinkelio atšakų pačioje gamyklos teritorijoje turime apie 36 km, o teritorija užima daugiau nei 300 hektarų. Aukštos įtampos kabelių yra išvedžiota daugiau nei 300 km, o jei sudėtume visus kabelius, prieitume ir prie 1 tūkst. kilometrų“, – skaičius apie gamyklą bei jos dydį beria R. Miliauskas.

Jis pasakoja, kad čia gamyba vyksta nepertraukiamai, todėl jai užtikrinti įmonei būtina elektra, dėl ko gamyklos teritorijoje yra net trys jos įvadai.

„Vienas per Jonavą ateina iš Panevėžio, kitas – Ukmergės, o trečias iš Kauno. Taip pat turime dvi savo kogeneracines jėgaines“, – aiškina R. Miliauskas ir sako, kad AB „Achema“ taip pat yra ir stambiausia gamtinių dujų vartotoja Lietuvoje.

„Tai mums yra žaliava, o iš jos mes išgauname vandenilį, kuris yra naudojamas amoniako gamybai, o amoniakas toliau naudojamas azotinių trąšų gamybai.

Vidutiniškai per metus mes sunaudojame apie 1,3 mlrd. kub. m. dujų, kai Lietuva iš viso sunaudoja nuo 2 iki 2,2 mlrd. kub. m. dujų.

Mūsų vartojimas yra stabilus. Tik vasaros periodu, kai cechai stabdomi remontui, vartojimas truputį sumažėja, o šiaip per parą mes sunaudojame apie 4,1 mln. kub. m. gamtinių dujų“, – sako jis.

Milijonai – ne į gražų vaizdą, bet į modernizaciją

Po trumpo pasakojimo netrukus sėdame į autobusiuką ir vykstame pasižvalgyti po pačią gamyklos teritoriją.

Mus lydėdamas direktorius aiškina, kad jis pats 300 hektarų teritorijoje nepasiklysta ir, kaip juokauja, čia žino kone kiekvieną kampą.

„Čia dirbu nuo 2002 m. Pradėjau nuo žemiausios grandies – paprasto operatoriaus. Generalinis direktorius esu nuo 2013-ųjų“, – pasakoja jis.

Po teritoriją važinėjame tarsi po atskirą miestą. Čia sužymėtos gatvės su pavadinimais, kelio ženklai, o R. Miliauskas priduria, kad bendrai transporto judėjimas čia yra griežtai reglamentuotas, o, ypač, šalyje prasidėjus COVID-19 protrūkiui.

„Čia, kairėje, mūsų poliklinika. Kaip pavojingas objektas mes privalome turėti medicinos punktą, bet mes turime visą polikliniką, kur du trečdaliai visų darbuotojų yra šios poliklinikos pacientai. Taip žmonės sutaupo savo laiką, o mums, kaip darbdaviui, taip pat paprasčiau. Žmogus ateina, visas paslaugas gauna, ir gali grįžti į darbą“, – aiškina vadovas.

Bevažiuojant teritorijoje matyti ir seni nebaigti statyti pastatai. Direktoriaus teigimu, čia anksčiau jie buvę tam tikros paskirties, tačiau šiandien jau nebenaudojami ir nereikalingi.

„Kol kas jų nereikia, o kadangi ploto mums šiandien netrūksta, jie nėra griaunami“, – aiškina jis.

Taip pat važiuojant neįmanoma nepastebėti ir didžiulių virš galvų nutiestų vamzdžių.

„Tai oro paėmimo vamzdžiai. Kai gamykla dirbo tarybiniais laikais, buvo toks nitrofoskos cechas. Tai jis išskirdavo daug dulkių, o kad paimti švaresnį orą, kuris yra naudojamas tiek amoniako cechuose, tiek oro skaidymo, tiek azoto rūgšties gamyboje, jis buvo imamas iš tolimesnio taško“, – sako jis.

Direktorius prasitaria ir apie kasmet gamykloje vykdomus remontus.

„Šiemet remontų biudžetas yra beveik 21 mln. Eur. Vidutiniškai kasmet išleidžiame apie 20-22 mln. Eur. Kad palaikytume veiklą, reikia investicijų“, – teigia jis.

Drauge vykstantis Lidijos Lubienės pavaduotojas Gintaras Balčiūnas taip pat priduria, kad įmonė visada investuoti renkasi ne į gražų apipavidalinimą, tačiau į modernizaciją.

„Estetiškai gal kai kur ir nelabai gražiai atrodo, bet visada yra pasirinkimas – ar asfaltuoti gatvę, ar lėšas nukreipti į modernizaciją arba remontus.

Šiuo atveju mes negalime kitaip daryti, turime remontuotis kasmet, nes kitaip galėtų kilti problemos. Šiuo atveju nukenčia galbūt kiti dalykai, tušti statiniai, kuriuos būtų galima nugriauti, bet tai atitinkamai kainuoja. Kol visiškos būtinybės nėra, ant to pataupome. Mums įranga yra svarbiau nei pastato išvaizda. Modernizacija vyksta nuolat ir yra apsiektas labai geras lygis“, – sako G. Balčiūnas.

Grįžo iš emigracijos

Kol vaikštinėjame, R. Miliauskas trumpai papasakoja ir apie čia dirbančius darbuotojus. Anot jo, jų kaita – labai nedidelė – vos 2,6 proc., tačiau vien naujo darbuotojo apmokymas įmonėje gali trukti nuo 3 mėn. iki dviejų metų.

„Pas mus atėjęs dirbti darbuotojas negali paprasčiausiai pradėti darbo.

Mes jį turime supažindinti su visa gamyba, žmogaus paruošimas užtrunka nuo 3 mėn. iki dviejų metų. Tai, tarkime, kalbant apie inžinerinį personalą, mes jau pirmame kurse pradedame verbuoti, kad per tą periodą, kai jis mokosi teorijos, pas mus jau atlikinėtų praktiką. Mes jiems ir papildomai mokame. Bet, žinoma, kaip ir visur, truputėlį susiduriame su darbuotojų trūkumu“, – sako jis.

R. Miliauskas prasitaria ir apie tai, kad dėl COVID-19 nemažai darbuotojų grįžo iš emigracijos.

„Jie pas mus dirbo, o paskui buvo išvykę. Klausėm jų, kaip jiems sekėsi, tai jie teigė, kad geriau gauti mažesnį atlyginimą, bet stabilų, nei ten nuvažiuoti ir gauti didelį, bet lakstyti po darbovietes ir neturėti stabilumo“, – sako jis.

Anot direktoriaus, bendrai darbuotojai dirbti į gamyklą atvažiuoja tiek iš Kauno, tiek iš Ukmergės, Kėdainių.

„Reiškia, žmones tas atlyginimas tenkina. Visgi pagrindiniai darbuotojai yra vietiniai. O apie 15 proc. atvyksta iš Kauno, tai ir specialistai, ir kiti darbuotojai.

Mes net turime savo viešbutį, ilgalaikę butų nuomą, tai žmonės pas mus nuomojasi ir čia gyvena su šeimomis“, – teigia jis.