Kartu jis įspėja, kad valstybė turėtų riboti išlaidas ir atsisakyti vienkartinių išmokų, tokių, kaip tryliktoji pensija ar šią vasarą skirtos išmokos senjorams. Prešingu atveju kitų metų antrąjį pusmetį gali tekti susiveržti diržus.

„Ekonomikos skatinimą svarbu ne tik laiku pradėti, bet ir laiku nutraukti. Kodėl kilo 2008 m. krizė? Nes po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių ekonomika buvo per stipriai paskatinta, ir tai sukėlė nekilnojamojo turto, vartojimo burbulus. Manau, tų burbulų naratyvas bus vis ryškesnis kitais metais – ypač antroje metų pusėje, ir Vokietija gali pradėti spausti kitas ES šalis, kad jos susitvarkytų savo balansus.

Mes tuomet galime tapti mažiau patrauklūs investuotojams, gali sumažėti mūsų kredito reitingas, ir tada gali tekti veržtis diržus planuojant 2022 m. biudžetą”, – interviu „Delfi” svarsto ekonomistas.

– Sakėte, jog, „užuot turėję švelnesnį išėjimą iš krizės, galime turėti amerikietiškuosius kalnelius“. Kas gali tai lemti? Biudžeto deficitas? Kaip tie kalneliai Lietuvoje atrodytų?

– Lemti gali per didelis biudžeto deficitas kitais metais ir po to – diržų veržimasis. Galbūt ne toks, kokį įsivaizduojame, prisimindami 2008–2009 metus…

– Dabar Andrius Kubilius lyg vėl žadėjo veržimąsi.

– Galbūt ne tiek žadėjo, kiek perspėjo. Manau, tokia tikimybė egzistuoja. Dabar yra įvairių nuomonių. Vieni ekonomistai ir politikai sako, kad reikia kuo daugiau skolintis ir išlaidauti, nes uždegta žalia šviesa, tarptautinės institucijos ne tik pritaria, bet ir skatina skolinimąsi; Europos Komisija žiūri pro pirštus, palūkanos – itin žemos.

Tačiau kitoje barikadų pusėje primenama, kad kažkada ateityje tas skolas teks grąžinti. Abi ginčo pusės gali turėti svarių argumentų. Vis dėlto mano esminė žinutė – nereikėtų išsiskirti iš minios.

O mūsų minia – tai šiaurės regionas: Skandinavija, Baltijos šalys, Lenkija, Vokietija. Reikia žiūrėti, kokius deficitus prognozuoja šios šalys.

Kol kas, kiek man teko analizuoti biudžetų projektus, matyti, kad Švedija yra pasitvirtinusi biudžetą su 3,5 proc. deficito nuo BVP, Baltijos šalys – su 4–5 proc., Vokietija – 2,8 ar 3 proc. Grubiai tariant – tarp 3 ir 5 proc.

Mes jau esame suplanavę 5 proc. Vadinasi, jau esame ties ta riba, kur prasideda didelė grėsmė išsiskirti iš minios.

Reikia nepamiršti, kad mūsų ekonomikai prognozuojamas mažiausias nuosmukis visoje ES. Jei šiomis aplinkybėmis turėsime didesnį nei regiono šalių biudžeto deficitą, tai galime sulaukti nepatogių klausimų. O tie klausimai gali virsti mums nemaloniais rezultatais.

Antai kreditų reitingų agentūros sumažino Jungtinės Karalystės kredito reitingą. Ir mes neturime tokio imuniteto, kokį kartais esame linkę įsivaizduoti turį. Nesame užsitikrinę visiško pasitikėjimo, nes esame maža atvira ekonomika, ir nuomonė apie mus gali labai greitai pasikeisti į neigiamą pusę.

Po publikacijos Finansų ministerija atsiuntė patikslinimą: Lyginant Lietuvos ir kitų ES šalių 2021 metų nominalius balansų dydžius matome, kad Lietuva priklauso tai grupei šalių, kurių deficitai 2021 metais bus mažiausi. Lyginant pagal vieningą metodiką Euro zonos šalių Europos Komisijai pateiktus 2021 metų biudžetų projektus matome, kad Lietuvos balansas sudarys -5,0 proc. BVP, kai tuo tarpu Euro zonos šalių vidutinis balansas yra - 5,6 proc. BVP, o Baltijos šalių -5,2 proc. BVP.

Euro zonos šalių balanso rodikliai
Foto: Finansų ministerija


– Jei pasitvirtintų blogasis – amerikietiškųjų kalnelių, kaip sakėte, scenarijus, tai kada jau reikėtų pradėti veržtis diržus?

– Tai priklausytų nuo kitų šalių veiksmų. Vokietija vis dar deklaruoja siekį 2022 metais subalansuoti biudžetą, ir vokiečiai, manau, darys vis didesnį spaudimą kitoms šalims, ypač – mūsų regionui, ieškodami sąjungininkų, kurie pritartų jų vykdomai politikai.

Nes ekonomikos skatinimą svarbu ne tik laiku pradėti, bet ir laiku nutraukti. Ne tik dėl finansinio, bet ir dėl ekonominio tvarumo.

Kodėl kilo 2008 m. krizė? Nes po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių ekonomika buvo per stipriai paskatinta, ir tai sukėlė nekilnojamojo turto, vartojimo burbulus. Manau, tų burbulų naratyvas bus vis ryškesnis kitais metais – ypač antroje metų pusėje, ir Vokietija gali pradėti spausti kitas ES šalis, kad jos susitvarkytų savo balansus.

Mes tuomet galime tapti mažiau patrauklūs investuotojams, gali sumažėti mūsų kredito reitingas, ir tada gali tekti veržtis diržus planuojant 2022 m. biudžetą. Taigi diržų veržimosi poreikis gali pasijusti kitų metų antroje pusėje.

Ekonomikos skatinimą svarbu ne tik laiku pradėti, bet ir laiku nutraukti.
Žygimantas Mauricas

– Teigiate, kad neturime biudžeto pajamų krizės: 2008–2009 m. pajamų kritimas siekė 17 proc., o dabar – tik 3 proc. Tačiau išlaidų augimas – 25 proc., ir būtent jis, jūsų nuomone, yra problema. Kokių išlaidų reikėtų atsisakyti?

– Pirmiausia – kai kurių vienkartinių išlaidų. Nors iš dalies šaukštai jau po pietų: antai rugpjūtį skirtos vienkartinės išmokos senjorams. Tos išmokos makroekonominiu požiūriu neturėjo prasmės, nes vartojimas jau augo 7–8 proc., palyginti su ankstesniais metais. Net restoranai jau praktiškai buvo pasiekę prieškrizinį lygį, buvo atsigavusi nekilnojamojo turto rinka. Tad nebuvo didelio ekonomikos skatinimo poreikio.

Tokias vienkartines išmokas reikėtų stabdyti – tarp jų ir tryliktąją pensiją. Šiuo atžvilgiu net nereikia veržtis diržų – reikia tiesiog pristabdyti išlaidų augimą. Tai daug lengvesnė užduotis nei ta, kuri buvo 2009 m., kai turėjome pajamų krizę. Dabar tokio iššūkio nėra.

Ir jei kalbame apie dosnų pensijų kėlimą, tai galbūt vertėtų tą jų didinimą paskirstyti – 50 proc. skiriant nuo sausio 1 d. ir dar 50 proc. – nuo liepos 1 d. Tai sušvelnintų spaudimą viešiesiems finansams ir sumažintų neapibrėžtumą. Mes nežinome, kiek galėsime kelti pensijas, nes dabar kyla antra koronaviruso banga.

Dar nepaminėjau investicijų programos. Ar mums tikrai reikia tokios didelės investicijų programos – ir taip greitai? Juk Lietuvos ekonomika ir taip neblogai atrodo: BVP kritimas šiais metais – vos 1,8 proc.

– Investicinę aplinką dar turėtume gerinti ar ji Lietuvoje jau ir taip pakankamai gera?

– Tikrai reikia gerinti. Nors turime neblogą aplinką, to dar nepakanka, jei norime pasiekti proveržio. O galimybė Lietuvai pasiekti proveržio yra milžiniška. Jei ja nepasinaudosime, tai griaušimės nagus.

Turime investuoti į investicijoms reikalingą infrastruktūrą. Turėtume nebijoti teikti tiesiogines subsidijas, kas dažnai būna draudžiama ir patenka į vadinamąją pilkąją zoną, bet daugelis šalių vis tiek tai daro (Olandija, Airija, Kipras, Malta). Reikia judėti ta kryptimi ir skirti nemažas sumas pinigų, kad prisiviliotume investicijas – ypač pramonės įmonių.

Kitas elementas – mokestinė aplinka, reguliavimai. Reiktų švelninti reguliacines kliūtis, skaitmeninti viešąsias paslaugas, nekalbėti apie verslui svarbių mokesčių – kapitalo, darbo jėgos – didinimą. Idealiu atveju galėtume netgi mažinti mokesčius.

Kuo toliau, tuo labiau pritariu gyventojų pajamų mokesčio suvienodinimui mažinant jį iki 15 proc. Tai būtų milžiniška parama, nes žmonėms iškart padidėtų atlyginimas (5 proc.), o įmonėms sumažėtų darbo jėgos kaštai.

– O kaip kurti gerovės valstybę mažinant mokesčius?

– Kaip kas supranta tą gerovės valstybę. Lietuva – vis dar neišnaudojusi savo potencialo valstybė. Galėtume būti dar 50 proc. turtingesni, nei esame dabar. Jei tinkamai pakreiptume migracijos srautus ir pakeistume demografinį balansą, tai galėtų didėti pensijos. O jei įsisuksime besivystančios šalies užburtame rate, kaip Portugalija (esame beveik pasiekę jos lygį), tai toks scenarijus Lietuvai būtų labai blogas.

Kyla daug diskusijų – ar esame pakankamai subrendę, kad kurtume Skandinavijos modelio gerovės valstybę. Mūsų progresas – didelis, bet aš laikausi nuomonės, jog mes dar esame nepribrendę.

Labai smarkiai rizikuotume, kurdami tokį modelį, kuris būtų panašesnis net ne į Portugalijos, o Graikijos ar Italijos, kur BVP perskirstymas – didelis, bet tai nepadeda nei sumažinti pajamų nelygybės, nei pritraukti investicijų.

Nelinkėčiau Lietuvai įsisukti į tokį ciklą. Linkėčiau žengti anglosaksišku keliu. Mūsų kelrodė žvaigždė turėtų būti Airija: turėtume „meduolių” pagalba pritraukti investicijas, kad jos kurtų darbo vietas, finansuotų gyventojų švietimą. Juk švietimas kuo toliau, tuo labiau remiamas į jį investuojančių įmonių, ir kuo daugiau mes tokių įmonių turime, tuo mūsų sistema – efektyvesnė.

– Tai jūs – liberalaus ekonominio modelio šalininkas? Perskirstymo galime nedidinti, bet puoselėkime privačius investuotojus? Būkime liberalesni?

– Nesakau, kad absoliučiai, bet – labiau. Turime suvokti mūsų situaciją. Imkime kaip pavyzdį Pietų Sudaną. Jie gali pradėti labai daug investuoti į švietimą. Ar tai padėtų? Ne. Nes jie neturi ekosistemos tų įmonių, kurioms reikėtų specialistų. Ir taip išeitų, kad Pietų Sudanas ruoštų specialistus kitoms šalims.

Kadangi mes esame ES atviroje rinkoje, tai galime kad ir labai daug investuoti į švietimą, bet mūsų parengti specialistai, nematydami galimybių Lietuvoje (nes čia neateis įmonės), vyks dirbti į Airiją. Mes ruoštume specialistus Airijai. Ką sėkmingai ir darėme pastaruosius 20 ar 30 metų.

Mes nesukursime gerovės valstybės uždarame kiaute, kol esame atvira ir labai maža ekonomika. Skandinavai – išimtis, bet jie – toliau pažengę, ir ten yra įsisukusi kitokia inercija. O tos šalys, kurios bando per daug investuoti į viešąjį sektorių, tą sektorių išpučia, bet nesugeba prisivilioti žmonių, kurie vis tiek emigruoja.

Portugalija – geras pavyzdys. Tik ten klimatas geresnis nei Lietuvoje. Mes turime konkuruoti su pietų šalimis, siekdami, kad žmonės liktų Lietuvoje. Antai daugybė žmonių dabar dirba Tenerifėje, Kipre, gyvendami ten dalį laiko. Populiarėjant darbui iš namų, tokių žmonių daugės. Tai papildoma grėsmė ir galvosūkis Lietuvai – ką daryti, kad tie žmonės liktų čia.

2009 m. liberalai jau susigadino reputaciją palaikydami naktinę mokesčių reformą. Manyčiau, kad antrą kartą ant to paties grėblio jie nebelips.
Žygimantas Mauricas

– Sakote, jog partijų pasirodymas pirmajame Seimo rinkimų ture „leidžia prognozuoti, kad Lietuvos laukia pakankamai didelis posūkį iš kairiosios į dešiniąją politiką”. Kaip jūs matote tą posūkį? Kas keisis, jei turėsime konservatorių-krikdemų ir liberalų koaliciją?

– Sunku vertinti, nes dešiniųjų partijų programinės nuostatos – skirtingos. Bet jei liberaliosios partijos būtų koalicijoje, tai pasipriešinimas mokesčių kėlimui būtų, tikėtina, didelis. 2009 m. liberalai jau susigadino reputaciją palaikydami naktinę mokesčių reformą. Manyčiau, kad antrą kartą ant to paties grėblio jie nebelips.

Tai suteiktų vilties, kad eitume anglosaksišku ar Airijos keliu – pirmiausia bandytume dar padidinti pyragą, ir tik tada pereitume prie didesnio perskirstymo, o ne atvirkščiai.

– Bet juk liberalų valdančiojoje koalicijoje su konservatoriais-krikdemai būtų mažuma. O konservatoriai-krikdemai, pernai kritikuodami vadinamąjį milijardą milijonui, kalbėjo apie didesnį perskirstymą viešojo sektoriaus labui.

– Galbūt konservatoriai bandytų įgyvendinti savo viziją, bet jų politika priklausytų ir nuo koalicijos partnerių. Žinoma, egzistuoja grėsmė, kad galime užsižaisti perskirstymo didinimu.

Manau, kad BVP perskirstymo didinimas – viena didžiausių grėsmių Lietuvai. Teko kalbėtis su politikais – šios idėjos šalininkais. Tik nedaugelis jų suvokia, kodėl egzistuoja skirtumas tarp ES vidurkio ir Lietuvos. Kitas dalykas – jie nelabai supranta, kur yra mūsų atsilikimas ir kaip būtų didinamas tas perskirstymas, kur būtų skiriama daugiausiai lėšų.

Tarkime, švietimo sistemai Lietuva skiria daugiau nei esamas ES vidurkis. Visi kalba apie švietimo finansavimo didinimą, bet tas finansavimas – pakankamas, lyginant su vidurkiu.

Žygimantas Mauricas

– Aukštųjų mokyklų dėstytojai, ko gero, nejaučia, kad jis – pakankamas.

– Daug kas to nejaučia. Tai ir yra didžioji problema: perskirstymas yra, bet niekas jo rezultatų nejaučia. Kam tada reikia tokio perskirstymo? Išeina taip, kad turime perskirstymą dėl perskirstymo, kurio niekas nejaučia.

Mano idealusis modelis – Šveicarija. Jį buvo sunku atkartoti Lietuvoje prieš 10–20 metų, bet dabar – su informacinių technologijų pagalba – jį, manau, galima, kryptingai dirbant, įgyvendinti Lietuvoje. Galbūt – per 10 metų. Ir tai būtų milžiniškas pasiekimas.

Šveicarija perskirsto mažiau nei Lietuva, bet daro tai itin efektyviai. Jų sistema veikia labai skaidriai, joje sudėliotos labai geros paskatos. Ten nėra nieko nemokamo, bet egiztuoja įvairūs kompensavimo lygiai. Žmogus gerai pagalvoja prieš naudodamasis viešąja paslauga, ir ten nėra tokio mąstymo, kad kažin kas bus nemokama.

Visa tai galima nuveikti per informacines technologijas, kurios suteikia labai daug skaidrumo. Manau, kad ta sistema yra mūsų kelrodė žvaigždė. Jie sugeba sukurti labai gerą ekosistemą, itin mažai lėšų perskirstydami per biudžetą. Tokio tikslo ir reikėtų siekti, užuot didinus perskirstymą.

Perskirstymo didinimas vadovaujantis ES vidurkiu – labai klaidingas požiūris. Pažiūrėkime, kokios šalys daugiausiai perskirsto: pirmoje ir antroje vietoje – Prancūzija ir Belgija. Trečioje vietoje vis dar – Švedija, kuri labai daug skiria, tarkime, užsienio paramai, o pensijoms – ne taip jau daug. Žmonės į tai paprastai nepasigilina.

Labai daug pinigų pensijoms skiria italai, bet jų sistema nėra tvari. Nėra prasminga žiūrėti į ES vidurkį: geriau žiūrėkime į EBPO šalių vidurkį, kuris yra daug mažesnis (nors vis dar šiek tiek didesnis nei Lietuvos). Bus klaida, jei mesimės į perskirstymo, o ne perskirstymo efektyvumo pusę.

Be kita ko, daugelis šalių apmokestina visas pajamas, tarp jų ir pensijas. Tai padidinkime 20 proc. pensijas ir jas 20 proc. apmokestinkime. Perskirstymas padidės. Kaip kad padidėjo valstiečių žaliųjų pastangomis: jie įvedė vaiko pinigus ir panaikino papildomą neamokestinamąjį pajamų dydį. Perskirstymas padidėjo. Išauga mokesčiai, pajamos perskirstomos, ir sumokami vaiko pinigai.

Šveicarija ir Norvegija moka mažesnes pensijas nuo BVP nei mūsų „Sodra”. Kodėl? Nes ten yra privatus pensijų kaupimas. Dabar tos dvi šalys turi milžinišką konkurencinį pranašumą, tarkime, prieš Italiją ar Prancūziją, kuriose egzistuoja valstybinė pensijų sistema, vyksta gyventojų senėjimas, ir jos desperatiškai svarsto, ką daryti.

Tada išeitis – arba masinė imigracija, kas vargu ar lietuviams patiktų, arba didesni mokesčiai ir skolinimasis, nes sistema braška per siūles. Tuo metu Olandija, Danija, Norvegija net nejaučia gyventojų senėjimo, nes valstybinės pensijos sudaro tik nedidelę dalį šalia privačiuose fonduose kaupiamų lėšų. Plius – profesiniai fondai, įsitrukimas į darbo rinką, etc.

Susidaro toks įspūdis, kad mes pamiršome demografines problemas ir didiname pensijas kone iki 50 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Galime didinti, bet kas bus po 10 metų? Reikės mažinti? Arba galbūt ketinama didinti imigrantų skaičių iki 50 tūkst. per metus?

– Šiais koronaviruso metais kalbate apie Lietuvos ekonominį stebuklą: sugebėjome tapti geruoju pavyzdžiu ES. Kokios šio stebuklo priažastys?

– Jos dar nėra iki galo aiškios, bet, matyt, daug ką lėmė mūsų psichologinis nusiteikimas. Nuo 2014–2015 metų mes vis laukėme ekonominės krizės. Laukėme, laukėme, ir kai ta krizė atėjo, toks įspūdis, kad visi su palengvėjimu atspūtė: wow, kaip gerai, pagaliau ta krizė atėjo.

– Atėjo krizė – laikas pirktis namą?

– Taip, pirktis namą (juokiasi). Karantinas baigėsi – judame pirmyn. Ir tai turbūt vienas svarbiausių veiksnių, dėl kurių nematėme didesnio masto krizės plitimo vidaus rinkoje.

Žinoma, prisidėjo ir verslo požiūris. Prieš krizę viena didžiausių problemų buvo kvalifikuotų darbuotojų trūkumas. Atėjus krizei, verslas negalvojo nei apie darbuotojų atleidimą, nei apie atlyginimų mažinimą. To mažinimo ir atleidimų būta santykinai nedaug.

Ir, be to, praėję metai buvo labai geri. Metų pabaigoje kone kas mėnesį pastatydavome po naują gamyklą, pritraukėme daug investicijų į paslaugų sektorių. Vyko labai ryškūs demografiniai pokyčiai: prėjusiais metais dėl migracijos augo ir tapo traukos centrais ne tik Vilnius, bet ir Kaunas, Klaipėda, Šiauliai.

Į Lietuvą karantino metu sugužėjo labai daug migrantų, kurie iki šiol čia dirba iš namų, nors jų darbdaviai – Londone ar Paryžiuje.

Vis tie dalykai kėlė vidaus vartojimą. Labai menkai smuko ir mūsų eksportas – tai antras geriausias rodiklis visoje ES.

– Ar gali šių metų lapkritis ir gruodis dėl koronaviruso bangos sugadinti mūsų ekonominį stebuklą?

– Ne, nemanau. Pavasarį dar buvo daug neapibrėžtumo, nežinojome, ko laukti, kėlė nerima pirminiai mirštamumo rodikliai. Buvo labai daug baimės. Taip, dabar COVID-19 atvejų skaičius visoje ES – rekordinis, bet matome, kad mirčių skaičius – labai nedidelis, mirštamumas neauga.

Geras pavyzdys – Švedija. Jie neturėjo visuotinio karantino, pavasarį mirštamumas toje šalyje kėlė nerimą, bet dabar jis – labai mažas, nesiekia nė pusės proc. Beveik – kaip sezoninio gripo.

Sveikatos apsaugos sistema nesugriuvo, nors Švedijoje net nebuvo karantino. Tai kodėl dabar jį reikėtų įvesti? Tikimybė, kad bus įvestas visuotinis karantinas, labai maža. Bet kurioje ES šalyje. Nebent supanikuotų politikai.