Ėmėsi avantiūros

„Esu tinginė kaip ir dauguma. Studijų metu užsisėdėjau, nesportavau, kol galiausiai suparalyžiavo ranką dėl kaklo bėdų. Pradėjau mankštintis. Tuomet nusprendžiau, kad mokysiu judėti ir kitus.

Vienas svarbiausių dalykų, kad tai – indėlis į savo sveikatą, gali padėti siekti geros savijautos. Tai yra abipusė nauda – žmogui atiduodu savo žinias, jį mokau, matau rezultatą, o aš ruošiuosi kiekvienam užsiėmimui – turiu apgalvoti, ką su kiekvienu darysiu. Pajudu ir tada jaučiuosi normaliai, kaip žmogus“, – šypsosi kineziterapeutė.

Anot jos, tai buvo teisingas sprendimas. Dirbdama konsultacijų poliklinikoje Kristina savęs iki galo nerealizavo, mat pati negalėjo spręsti žmonių problemų. Tuomet ji pradėjo mokytis kineziterapijos, baigė „Body Control Pilates“ akademiją.

„Jei gydytojas reabilitologas dirba stacionare, jis sprendžia medicinines problemas, koordinuoja kineziterapijos specialistų darbą. Aš dirbau konsultacijų poliklinikoje, tad juokauju, kad buvau sekretorė. Nustačiau problemą, nusiunčiau jos spręsti, žmogus grįžta, ir aš tik pasižiūriu. Galvojau: „Ką aš čia veikiu?“ Taigi įstojau į kineziterapiją, kad pati galėčiau spręsti problemas“, – prisimena Kristina.

Iš pradžių kineziterapeutė vienoje iš poliklinikų užsiėmimams vesti nuomojo nedidelę patalpą. Nors klientų ji turėjo, tačiau, kaip pradedančiajai specialistei, buvo sunku išsilaikyti. Tuomet ji pradėjo galvoti apie savo studiją, nes daug dirbti, kad galėtų sumokėti už nuomą, buvo ne išeitis. Sprendimą įkurti savo sveikatos studiją ji vadina didžiule avantiūra, tačiau priduria, kad didelių abejonių net neturėjo.

„Gyvenome Birštone, tad turėjau mintį ten atidaryti, bet nebuvo patalpų. Prienuose praeidama pro šalį pamačiau parduodamą griuveną, o butą buvome apleidę, nes išsikraustėme gyventi į kaimą. Sustojau ir pamaniau, kad čia visai gerai jaučiuosi, ir per mėnesį nusprendžiau – butą iškeičiau į statybas.

Iš esmės esu realistė. Tai buvo tikrai didžiulė avantiūra. Blaiviai pamąsčiau, ką galiu prarasti. Iš numirusių prikelsiu pastatą, jis bus gražus. Blogiausiu atveju – parduosiu, uždarysiu verslą ir viskas. Geriausiu atveju – turėsiu kur nesislėpdama dirbti. Pagalvojau, kad bet kuriuo atveju scenarijus nėra tragiškas, ir ryžausi“, – pasakoja verslininkė.

Pradėjo nuo pratimų namuose

Kristinos sveikatos namuose vyksta pilateso treniruotės, individualūs kineziterapijos užsiėmimai, veikia masažo kabinetas. Dėmesį atkreipė dar nematyti treniruokliai, kuriuos galima naudoti reabilitaciniais tikslais. Vieną jų sukūrė pats pilateso treniruočių metodo pradininkas Josephas Pilatesas. Kaip pasakoja Kristina, Prienuose šie aparatai – mistika, dažniau jie naudojami didesniuose Lietuvos miestuose.

„Aparatas pritvirtintas spyruoklėmis, galima judinti platformą, ant jos galima gulėti, stovėti, klūpėti, pasisukti šonu. Čia įmanomos visos padėtys. Tinka ir viršutinei kūno daliai treniruoti – spyruoklės padidina arba sumažina apkrovą“, – apie treniruoklio veikimo principą pasakoja ji.

Tiesa, tokių treniruoklių Lietuvoje nenusipirksi, Kristina jų įsigijo JAV. Vieno kaina gali siekti ir 7 tūkst. Eur, priklausomai nuo jo priedų. „Niekada negailėjau pinigų knygoms ir tokiam inventoriui“, – šypsosi moteris.

Pirmąjį treniruoklį Kristina nusipirko sau, vėliau vienas po kito į namus Birštone vis ateidavo artimų draugų, jie norėdavo išbandyti treniruoklį. Norinčiųjų atsirado tiek, kad Kristina nusprendė jo naudą parodyti visiems.

Tie artimi draugai iki šiol lankosi pas Kristiną studijoje. Į mažas treniruočių grupeles – po 4 žmones – ateina vietinių prieniškių, tarp asmeninių pašnekovės klientų yra ir vietinių, ir svečių iš kitų miestų. Žmonės sukaria net ir keliasdešimt kilometrų iš Alytaus arba Kauno. Viena nuolatinė klientė jau 12 metų iš Kauno važinėja pas Kristiną.

Vieną dieną per savaitę verslininkė neveda treniruočių – trečiadienį ji skiria laiko sau: „Turiu hobį šokti, bet negaliu sau to leisti, nes vakare ateina žmonių. Privalau ką nors ir sau pasilikti, antraip gyvenimas – nemielas. Visų pinigų neuždirbsi, ir pinigai nėra pagrindinis tikslas. Turi būti ir smagu, ir meilės. Žmonės tai jaučia, manau, daugelis dėl to ir ateina.“

Sudėtinga rasti specialistų

Šiuo metu Sveikatos studijoje dirba trys judesio specialistės, dar dvi masažuotojos nuomojasi patalpas studijoje. Kristina užsimena, kad reikėtų ir jogos mokytojo, bet Prienuose rasti gerą specialistą – nelengva.

„Prienuose ir Birštone sudėtinga rasti jogos mokytoją. Yra gerų specialistų, bet jie jau turi savo kryptį, veiklą. Natūralu, kad jei turi veiklos, papildomai verstis per galvą nebenori. Bus sunku rasti, bet kada nors papildys komandą“, – viliasi ji.

Kadangi pilatesas apima ir kūną, ir sielą, Kristina turi idėją ateityje pasamdyti psichologą.

„Gal pamažu prie to prieisime, būtų smagu bendradarbiauti, ypač tokiais neramiais laikais, kai žmogus tikrai turi daug bėdų, – stresas, baimė, nežinia, visa tai labai atsiliepia kūnui. Tai itin išryškėjo po karantino. Pradėjau dirbti, grįžo mano klientai. Visų pečiai pakilę, krūtinė susitraukusi, judesiai riboti; nors jie ir bandė kažką daryti, bet emocija uždėjo štampą ant kūno ir turėjo įtakos savijautai“, – pasakoja ji.

Trenerė Elena

Meilės imigrantė išbandė daugybę darbų

Tiesa, čia meilę sportui atrado ir kita darbuotoja Elena. Moteris prieš 13 metų iš Rusijos emigravo į Lietuvą. Juokdamasi ji save vadina meilės imigrante. Prieš pradėdama dirbti trenere Prienų sveikatos studijoje išbandė begalę kitų darbų. Pagal pirmą specialybę Elena – teisininkė, buvusi lengvaatletė, ją visada traukė sportas, tad prieš kelerius metus Lietuvos sveikatos universitete baigė trenerių kursus.

„Lietuvoje daug ką dirbau: pradėjau dar net nemokėdama lietuvių kalbos, gaminau gintaro papuošalus, vėliau išėjau motinystės atostogų, metus dirbau odontologo padėjėja, baigiau veido gimnastikos kursus, vedžiau užsiėmimus, dirbau salės trenere, su vaikais, dirbau logistikos, tarptautinių pervežimų srityje“, – vardija Elena ir priduria, kad visgi grįžo prie sporto – geriausių jaunystės prisiminimų.

Juokaudama sako, kad galėtų būti ir psichologe, nes po jos treniruočių kartu su klientėmis kalbasi apie gyvenimą ir santykius. Kai kurios moterys dėkoja, mat po šių pokalbių pavyko išsaugoti santuoką. Taigi Elena veda ne tik grupines treniruotes, bet ir savotiškas psichologo konsultacijas.

„Pasikeitus įstatymui, galvojau, ką daryti, kad galėčiau legaliai dirbti, todėl prieš metus įstojau į universitetą“, – pasakoja Elena.

Šiuo metu Lietuvos sporto universitete ji mokosi pagal studijų programą „Pratimai, mityba ir streso valdymas“. Kadangi kasdien tenka važinėti į Kauną, trenerė laikinai sustabdė savo darbą Prienų studijoje.

Paklausta, ar nebūtų paprasčiau įsikurti Kaune, pašnekovė atsako, kad iš savo veiklos jai užtenka pragyventi ir mažame miestelyje, tad į didesnį miestą kraustytis neplanuoja: „Kaip ir visur, pati pradžia – sunki, kol subursi nuolatinį klientų ratą. Čia aš jį turiu, planuoju grįžti prie nuolatinių treniruočių, veido gimnastikos. Kartais susiimu už galvos: o kada vaikui rasti laiko?“

Anot studijos įkūrėjos, yra ir daugiau tokių istorijų kaip Elenos – beveik visos specialistės anksčiau dirbo visai ką kitą, kol atrado savo pašaukimą.

„Persikvalifikavusios merginos – savo ratuose, tiesiog švyti. Čia besilankantys žmonės tuomet irgi švyti“, – šypsosi Kristina.

Per nuotolines treniruotes pasitaikė kuriozų

Dėl šalyje įvesto karantino Prienų sveikatos namai du mėnesius buvo visiškai sustabdę veiklą. Vadovė pasakoja, kad iš pradžių specialistės dar bandė vesti užsiėmimus nuotoliniu būdu, tačiau šie bandymai ilgai netruko.

„Viena specialistė bandė nuotoliniu būdu vesti treniruotes, tačiau tai – be galo sunku. Aš taip pat pabandžiau. Į mane kreipėsi kaip į gydymo specialistę. Buvo juokinga, kai bandžiau pagydyti – padėti žmogui surasti padėtį dėl nugaros skausmo. Pusę valandos vargau, tada supratau, kad juodi rūbai trukdo, išsirengiau, kol parodžiau. Tada galvojau: „Ką aš čia darau?“ Daugiau nebandžiau“, – juokiasi Kristina.

Paklausta, kaip sporto klubai sugebėjo perkelti savo veiklą į internetą, kur treneriai toliau galėjo vesti treniruotes nuotoliniu būdu, moteris pažymi, kad pastarieji – orientuoti į žmonių masę.

„Mums svarbu tikslumas. Pati priekabiaučiau – lįsčiau, taisyčiau, kol atsibos, kol išgausiu, kas reikalinga. Kaip aš to išreikalausiu nuotoliniu būdu? Aš galiu parodyti, ir jūs bandote daryti. Aš galiu prieiti, liesdama jus ranka parodyti. Taip pat galiu paaiškinti tik žodžiu, nerodyti. Kai visus tris būdus sujungi į visumą, judesio kokybė – visai kita, juntama ir matoma.

Nuotoliniu būdu lieka tik žodis ir demonstracija. Masėms tai tinka: ramiai šokinėju, mojuoju rankomis, kilnoju kojas, aiškinu, muzikėlė groja, darykit, kaip norit, aš jūsų netaisysiu. Treniruotė kokybiška, kai koreguojame, priėjusios taisome. Nuotoliniu būdu visa tai praranda prasmę“, – įsitikinusi kineziterapeutė.

Paklausta, kaip vertėsi tuos kelis mėnesius, kai buvo uždrausta veikla, Kristina pasakoja, kad vietoje reabilitacijos jai teko dirbti ligoninės priimamajame. Nors sunkumų ir teko patirti, dabar jau beveik visi klientai sugrįžo.

„Vasarą žmonių baimė buvo mus rimtai sustabdžiusi, bet žmonės nori gyventi ir judėti, todėl grįžta“, – džiaugiasi ji.