Televiziją iškeitė į ūkį
Su Eugenijumi vienos darbo dienos rytą susitinkame jo ūkyje, įsikūrusiame Meliūnų kaime, Širvintų rajone. Jis mus vedasi į savo kabinetą, ragina prisėsti ir jau vardija, kad jo priežiūroje – 160 galvijų, iš kurių 80 – melžiamos karvės.
„Ši vieta vadinasi Eugenijaus Paliulio pieno ūkis. Gaminame pieną, faktiškai pusę perdirbame ir parduodame. Kitą pusę verslo sudaro gaminami sūriai, kuriuos pardavinėjame turgeliuose Vilniuje“, – taip paprašytas trumpai papasakoti apie savo veiklą sako jis.
Šiandien galintis vadintis tikru ūkininku, Eugenijus sakosi pats baigęs radijo elektronikos inžineriją, o kadaise buvęs ir kabelinių televizijų įkūrėjas ir direktorius.
„Kadaise turėjau net kabelines televizijas. Paskui su šeima čia netoliese apsigyvenome sodyboje, kaip vasarnamyje, o dar vėliau šalia atsilaisvino ir daug žemės“, – apie pačią pradžią pasakoja jis.
Kaip teigia, pirmiausia žemes šalimais jis įsigijęs vien dėl to, kad vietiniai gretimai neganytų karvių, o šiandien jo valdos išsiplėtusios ir iki 100 hektarų. Iš pradžių, kaip aiškina, įsigijęs žemes, jis jose planavo užsiimti avininkyste, tačiau 2003-aisiais planus pakeitė nusipirktos trys karvės.
„Tada pabandžiau kaip čia viskas yra, o jau 2004-aisiais padavėme projektą Europos Sąjungos paramai gauti ir šią įmonę, šiuos pastatus, 2006 m. pastatėme visiškai tuščioje vietoje“, – pasakoja jis ir sako, kad pastatęs fermą tuo metu jau turėjo 11 karvių.
„Taip ir pradėjome verslą. Tada buvome gavę apie 1,5 mln. litų paramos, ji dengė 40 ar 60 proc. visos sumos, o visas projektas buvo apie 3 mln. litų“, – atsimena jis ir sako, kad savo dedamajai daliai tada dar reikėję ir paskolos, nors maždaug tuo metu buvo parduotos ir jo įkurtos kabelinės televizijos.
Bendrai, anot ūkininko, po kabelinių televizijų valdymo jam reikėję laiko priprasti prie kardinaliai kitokios veiklos.
„Iš pradžių priėjimas prie karvės buvo egzotika, reikėjo peržengti per save, nes ir tie visi nešvarumai, ir pan.“, – sako Eugenijus ir priduria, kad iš pačių pradžių net pats nežinojo, ką iš tiesų reiškia ūkininkauti.
„Tai gana sudėtinga. Ne tik pienas, bet ir agronomija, žemė, žolės, veislininkystė. Pasirodo, kad pašarų gamyba yra pagrindinis dalykas ūkininkaujant. Svarbu, kad pašarai būtų kokybiški“, – sako jis.
Iki tol užsiimant tik pieno pardavimu, 2008-aisiais atėjusi krizė kiek pakoregavo įmonės veiklos planus.
„Kadangi turėjome paskolą, labai pajutome palūkanų augimą, jos kilo iki 11 proc. Tada reikėjo kažkaip suktis, galvoti, ir pradėjome gaminti ir prekiauti sūriais, nors iki tol parduodavome tik pieną“, – sako vyras.
Didžiausias rūpestis – darbuotojai
Šiuo metu per dieną Eugenijus iš tonos pieno sako pagaminantis 120-130 kg sūrio, o likęs pienas keliauja į supirkimą.
„Daugiau sūrių gaminti mums neapsimoka todėl, kad žmonės galvoja, jog jei tu sūrį parduodi turguje, jis turi būti labai pigus. Matėte, kiek darbuotojų dirba? Vien su sūriu 5 žmonės“, – sako jis.
Taip pat verslininkas prasitaria, kad bendrai ūkyje jam padeda tiek jo žmona, kuri yra atsakinga už prekybą, tiek sūnus, kuris tvarkosi su logistika, tiek sūrinėje dirbanti marčia.
„Maža to, mano dukra iš Vilniaus atvažiuoja ir karvių melžti, nes niekur nerandame geros melžėjos. Nėra kam dirbti“, – prasitaria jis ir sako, kad rajone su darbuotojais yra itin didžiulės problemos.
„Galvijai – mažiausias mano rūpestis. Didžiausias – darbininkai. Net pražilau, kai reikėdavo girtą melžėją traukti iš lovos. Dabar situacija jau truputį geresnė, bet vis tiek didelė problema yra alkoholis. Būna, pusė dienos žmogus normaliai dirba, po pietų jau „gatavas“. O kitas žmogus būna, kad dirba, kol matai. Kaip policininkas būti taip pat negaliu. Darbuotojams greitai atsibosta zirzimas, prastėja atmosfera.
Pas mus daugiausia dirba vietiniai, bet tie, kurie nori dirbti, arba išvyksta kitur darbuotis, arba mieste dirba, arba ūkininkauja, o visi kiti – „profesionalūs bedarbiai“. Jie taip įpratę. Kai iš mūsų išeina koks žmogus, į jo vietą sunku rasti gerą darbuotoją, nes tokių praktiškai čia nėra. Turime ir vieną miestietį, kuris pas mus persikraustė iš Vilniaus ir čia dirba. Dabar pas mus iš viso dirba 10 žmonių“, – sako jis.
Nors ir sunku, Eugenijus tikina niekada nesudvejojęs ir nepasigailėjęs, kad ėmėsi ūkininkavimo.
„Kadangi aš dirbau televizijoje, ten buvo abonentinis mokestis ir mes bendravome tik su skolininkais. Ten būdavo ir riksmų.
O čia atvažiuoji, atsisėdi, ir pagalvoji, kaip gerai pailsėti“, – sako jis ir priduria, kad pagrindinis poilsis jam ir šeimai yra žiemą.
„Aš esu atsakingas už pašarų ruošimą. Jie ruošiami nuo balandžio 25 dienos iki lapkričio 15 d. Po šio laikotarpio mes važiuojame į keliones, esame automobiliu apvažiavę visą Europą“, – teigia verslininkas.
Eugenijus taip pat užsimena ir apie pandemijos poveikį verslui.
„Nukrito pieno supirkimo kaina, nes Pienas.lt sūrių negamina. Jie gamina baltyminius koncentratus, iš kurių yra gaminamas maistas sportininkams. Kadangi sportas sustojo, baltymų kaina iš karto smuko. O mums, kadangi pusė verslo „stovi“ ant supirkimo, tai reiškia mažiau pajamų. Jeigu prieš pandemiją pieno supirkimo kaina buvo apie 32 centai litrui, dabar yra 22-25 centai.
Kalbant apie sūrius, kritimo nepajautėme“, – sako jis.
