Pirko sau
Kai atvykstame į Sakalninkų kaimą, mus su plačia šypsena pasitinka jos šeimininkė D. E. Abariūnienė. Ji mus vedasi į vieną pirmųjų savo sodyboje pastatytų namelių ir iškart siūlo karštos arbatos bei pasakoja, kad šias žemes, kuriose vasaromis verda jos gyvenimas, ji pirkusi prieš gerus 26-erius metus, o tada dar viskas buvę apaugę įspūdingo aukščio žolynais.
„Bet aš čia pamačiau saulėlydžius, kokie jie buvo gražūs, kad šalia yra Širvintos upė ir pasakiau, kad tai bus mano. Myliu vandenį“, – apie 3,5 įsigyto hektaro pasakoja ji.
„O ir technikos jokios neturėjau. Mano tėtis su dalgiu viską pjovė. Taip po truputį vargais negalais viską susitvarkėme“, – priduria.
Tada moteris su šeima nė nesvarstė, kad čia kažkada turės svečių ir dar iš to uždirbs ir duonai.
„Sodybą pirkau sau. Galvojau, pailsėsiu, tikrai nemaniau, kad čia verslausiu. Man net nebuvo tokių minčių, aš puikiai dirbau valdiškame darbe, prie popierių, bet man dabar geriau paravėti, pašienauti. Tada aš nepavargstu“, – sako ji ir šypsosi.
Kai D. E. Abariūnienė įsigijo žemes, jose buvusi ir sena daržinė, kur šeima vasaromis atvykdavusi poilsiui. Tik maždaug po 9-erių metų, apie 2004-uosius, šeimininkė pradėjo statybas, kaip sako, sau statėsi du namukus ir pirtį.
„Aš dabar sakau, kad turiu tris vaikus: dukrai – 30 metų, sūnui – 11 metų, o trečias – ši sodyba“, – juokiasi ji.
Išgelbėjo atsitiktinumas
Šiandien moteris iš viso turi 4 hektarus teritorijos, tačiau, kaip tikina, visko galėjo ir nebūti, jei ne netyčia nutikęs įvykis.
„Keičiau darbą, paskui pagimdžiau vaiką. Atsimenu, nėra darbo, sėdžiu ir verkiu, taip skaudu, taip skaudu, kad reikia parduoti šią vietą.
O tada kaip tik pro šalį upe plaukė baidarininkai ir paklausė, ar gali pas mane pernakvoti, o aš ir pirtį kaip tik jau turėjau. Ir ryte jie jau man duoda 100 litų“, – apie tuomet pakištą idėją verslui sako ji.
Ir tik tada, kaip aiškina, ji supratusi, kad reikia skambinti baidarininkams ir kviestis juos čia apsistoti.
„Turėjau du namelius ir pirtį. Žmonės miegojo susiglaudę čiužinys prie čiužinio, bet jiems taip patiko, jie sugrįždavo. Tada man atsirado ir stimulas, tad puoliau rašyti paraišką ES paramai gauti.
Kol žmonės pas mus būdavo atvykę, aš gyvenau sušnerkštame kemperiuke, nebuvo nei tualeto, nei šaldytuvo. Vyras ir uošviai Vilniuje prižiūrėdavo vaiką. Būdavo, net nusiprausti kur nebūdavo. Taip sezono metu dirbau 5-erius metus“, – pasakoja D. E. Abariūnienė.
Moteris teigia, kad ES paramos iš viso ji prašiusi dukart, tačiau jos taip ir negavusi.
„Kadangi man paraiškas atmetė, paskui aš paėmiau kreditą ir viską stačiausi toliau. Po pusmečio sulaukiau skambučio, kad visgi galiu forminti dokumentus ES paramai, bet jau nebereikėjo.
Bet dabar galvoju, kaip gerai, kad nebuvo tos paramos. Turėjau laiko apsižiūrėti, ko žmonėms reikia. Būčiau pastačiusi vestuvinę sodybą, nes aš pretendavau į viską, į apšildymą ir pan. Tai buvo dideli pinigai.
2018 m. pati paėmiau 45 tūkst. Eur kreditą ir tęsiau statybas – pastačiau tris keturviečius namelius svečių miegui, sau kontorą, kur jau galėjau normaliai gyventi, ir salę susibūrimams.
Dabar iš viso aš galiu priglausti apie 30 žmonių“, – sako ji ir pabrėžia, kad tai -tikrai ne vestuvių sodyba.
Pandemijos nepajuto
Pasiteiravus, kaip moteriai praėjo šis sezonas, ji pasakoja, kad ši vasara jai buvusi labai gera.
„Daugiausia vyko kolektyvai, įmonės, giminių sąskrydžiai. Aš nė nepajutau, kad čia buvo pandemija. Kiekvienais metais turiu klientų, todėl ir turiu tokį norą tobulėti. Pas mane savaitgaliai visada užsakyti. Šią vasarą aš dar sugebėjau atsidėti pinigų būsimoms statyboms, tai, matyt, ji buvo net geresnė vasara nei pernai“, – apibendrina ji.
Moteris atvirauja, kad jai pačiai pailsėti vasarą – misija neįmanoma.
„Būna, pavargstu, paverkiu iš nuovargio, bet po to atsigaunu. Bet aš tuo gyvenu. Laukiu žmonių, myliu juos, jų emocijas. Buvo, kad kartą iš manęs išvažiavo karatistų stovykla, o aš verkiu“, – sako ji.
Paklausus, kas jai buvo sunkiausia per visą šį laikotarpį, moteris aiškina, kad ryžtis imti kreditą.
„Aš tokio stipraus palaikymo neturėjau, nes vyras manęs gailėjo. Jis jautė, į ką aš stačia galva neriu. Tai palaikymo trūko, todėl buvo sunku morališkai. Bet išdrįsau, tik gailiuosi, kad anksčiau kredito nepaprašiau.
Galima sakyti, kad iš kirvio išviriau sriubą čia“, – sako D. E. Abariūnienė ir priduria, kad nors sodyboje sezono metu daugiausia laiko čia praleidžia tvarkydamasi viena, jai savaitgaliais padedantis ir jos sutuoktinis, o visa šeima gyvenanti Vilniuje.
„Norisi pagirti savo vyrą. Kiek įstengia, tiek padeda, nežiūri jokių savo poreikių. Ir ypač stengiasi, kad mano pačios buitis sodyboje būtų komfortabili.
Noriu atsikraustyti čia, būti ne Vilniuje, tačiau nesinori visko išdraskyti, nes sūnus eina į būrelius, vyras sostinėje turi gerą darbą“, – atvirai teigia šeimininkė.
Tiesa, artimiausi moters planai – dar vienas projektas – glampingo statybos.
„Dabar gyvenu iliuzijoje, ir, tikiu, ji išsipildys, tikiuosi pastatyti glampingo palapines. Jie bus karkasiniai, bus labai jauku.
Juose galės apsistoti apie 20 žmonių, bus su vaizdu į upę“, – artimiausiais planais dalijasi ji.
