lačiau supažindinti žurnalo „Investuok“ skaitytojus su verslininku, filantropu ir šiaip įdomiu žmogumi dr. Anatolijumi Faktorovičiumi buvome nusprendę dar balandžio numeryje. Tačiau baigiant rengti publikaciją ir paprašius patikslinti kai kurias detales Anatolijus sako: „Žinote, dabar ne tas galvoje, yra svarbesnių darbų. Ir apskritai tokiu metu puikuotis...“
Bandymas atkalbėti, kad joks čia ne puikavimasis, – išauginti šiuolaikišką verslą ir jį sėkmingai parduoti, o gautas lėšas investuoti į startuolius, – nepadeda. Pašnekovas ima irzti, aiškiai jauti, kad jo, didelę gyvenimo dalį atidavusio medicinos įrangos gamybai, mintys visai kitur – kaip prisidėti kovojant su koronavirusu. Tada dar buvo pati pandemijos pradžia, nerimo ir neaiškumo laikotarpis, kurį kiekvienas išgyveno skirtingai. Kol valdžia ramino, kad situacija valdoma ir visko užtenka, o visuomenė sutrikusi dairėsi, verslininkai ir šiaip aktyvūs žmonės ėmėsi savarankiškai veikti.
Sutarėme su Anatolijumi, kad gal tikrai ne metas kalbėti apie save, o prie straipsnio žurnalui „Investuok“ grįšime pandemijai atslūgus. Dabar panika jau praeityje, taigi grįžtame – interviu neseniai išspausdintas žurnale „Investuok“, dalinamės juo ir su jumis. Prieš pradedant apie asmeninius finansus ir investavimą uždavėme pora klausimų apie tai, ką davė ši nauja netikėta patirtis.
– Kai kalbėjome prasidėjus pandemijai, jūs su kitais verslininkais organizavote reikalingiausios medicinos įrangos pirkimą. Ką pavyko nuveikti?
– Kovai su koronavirusu įsteigėme privatų gydymo įstaigų paramos fondą „Drauge įveiksim“. Per mažiau nei tris mėnesius Lietuvos gydymo įstaigas jis aprūpino įvairia įranga ir saugos priemonėmis. Geros valios žmonės – verslininkai, įmonės, fiziniai asmenys – fondui paaukojo 645 tūkst. eurų.
– Ką jums asmeniškai atskleidė pandemija?
– Maloniai nudžiugino greita verslininkų ir kitų pilietiškų žmonių reakcija ir pagalbos ligoninėms organizavimas: pagalba aprūpinant pradžioje ligonines apsaugos priemonėmis ir kiek vėliau reikalinga aparatūra.
Didelis verslas – didelė ir atsakomybė
Anatolijus Faktorovičius – rizikos kapitalo fondo „Practica Capital“, įkurto 2011 m., vienas iš steigėjų, partneris ir didžiausias privatus investuotojas. Fondas investuoja į Baltijos šalių inovacijomis ir technologijomis paremtus verslus, taip pat su Baltijos šalimis susijusius verslus Europoje. Tam tikrais atvejais investuojama ir į kitų šalių verslus, perkeliančius veiklą į Baltijos regioną.
Kaip ir priklauso rizikos kapitalo fondams, investuojama įvairiose verslo stadijose, pradedant nuo ankstyvosios, vadinamosios pre-seed ir seed stadijos, investicijos gali svyruoti nuo 200 tūkst. iki 2 mln. eurų.
Fondas su partneriais yra įkūręs tris fondus – „Practica Seed Capital“, „Practica Venture Capital I“ ir „Practica Venture Capital II“. Jų pagrindinė investavimo kryptis ta pati – ankstyvosios stadijos rizikos kapitalo investicijos Baltijos šalyse.
„Kaip suprantate, investicijos labai rizikingos, pasižyminčios savais niuansais, – neslepia A. Faktorovičius. – Nuo investicijų pradžios iki šiandien esame susigrąžinę apie 40 %, bet tikimės ne mažiau kaip dvigubos grąžos, tiesa, gal dar po keleto metų.“
Save Anatolijus laiko konservatyviu investuotoju, kuriam užtenka 3–5 proc. uždarbio, o nuostoliai neturėtų viršyti 10 proc. Bet investuojant į startuolius ši taisyklė negalioja. Kad geriau įsivaizduotume, kuo čia rizikuojama, pakaks pasakyti, kad „Practica Seed Capital“ fonde 8 mln. eurų, „Practica Venture Capital I“ –16 mln. eurų ir „Practica Venture Capital II“ – apie 35 mln. eurų. Norint užsiimti tokia veikla neužtenka noro – reikia ir galimybių. Tų galimybių atsirado, kai A. Faktorovičius sėkmingai pardavė keliolika metų augintą medicinos įrangos bendrovę „Viltechmeda“ galingam amerikiečių koncernui „Moog Inc.“
Pradžia – daug atsitiktinumų?
A. Faktorovičius gimė ir užaugo Baltarusijoje, buvusioje LDK žemėje ,studijas baigė Leningrade raudonu diplomu. Bet Leningrade jam vietos neatsirado – buvo pasiūlyta vykti į Astrachanę.
„Nulėmė tai, kad esu žydas“, – neslepia. Kaip pats sako, atsitiktinai sužinojęs, kad Vilniuje yra toks „Sigmos“ susivenijimas, kur vykdomi technologijos tyrimai, aprašomi jo diplominiame darbe, paskambino ir buvo pakviestas atvykti. Vengdamas naujų nesusipratimų, iš karto pasisakė esąs žydas, bet išgirdo: „Koks skirtumas. Svarbu, ką moki, atvažiuok.“
Nuo tada jo gyvenimas susijęs su Lietuva: „1978 m. įsidarbinau skaičiavimo mašinų specialiajame konstravimo biure (SM SKB) prie „Sigmos“ susivienijimo pagal savo išsilavinimą (studijavau elektroninės skaičiavimo aparatūros technologiją ir konstravimą). Buvau įgijęs plataus spektro išsilavinimą: gebėjau perprasti IT, konstravimą, technologijas, mikroschemas, gyvenime man tai labai pravertė. Įsitvirtinęs Vilniuje atsivežiau čia ir šeimą: seserį ir tėvus.“
Vis dėlto nuo „Sigmos“, pirmiausia gaminusios skaičiavimo mašinas, iki medicinos prietaisų – lyg ir tolimas kelias. Sau įprasta maniera Anatolijus viską aiškina atsitiktinumu.
SM SKB A. Faktorovičius nuėjo kelią nuo inžinieriaus iki skyriaus vadovo su 70 žmoniu kolektyvu.
„1985 m. „Sigma“ iš prancūzų kompanijos nupirko licenciją gaminti plonasluoksnius magnetinius diskus už 20 mln. dolerių (iš tos srities buvau apgynęs disertaciją). Kartu gavome moderniausią tyrimo įrangą: elektroninį mikroskopą, paviršių analizatorių ir kitos labai modernios aparatūros. Elektroniniu mikroskopu nuo 1990 m. atlikinėjome metalų analizę, mūsų sertifikatai buvo pripažinti Europoje ir daug metalo eksportuotojų darė tyrimus pas mus. Už vieną jų gaudavome 20–30 dolerių. Iš jų mokėjau algą savo darbuotojams ir galėjome išgyventi iki 1992 m., kol buvo sukurta bendra įmonė su italais „Soveta Baltica“ – pavadinimas ne nuo sovietų, tai trijų itališkų pavardžių trumpinys. „Ji egzistuoja iki šiol, jos savininkai italai“, – sako A. Faktorovičius.
O 1993 m. iš „Soveta Baltica“ įmonės buvo atskirta ir įkurta „Viltechmeda“ – įmonė, kuri kuria, gamina ir pardavinėja medicinines pompas, skirtas vaistams tiksliai dozuoti.
„Iki 1998 m. įmonė augo labai palengva, – neslepia A. Faktorovičius ir dėl aiškumo priduria, kad tuo metu dar tekdavo skolintis iš mamos, nes neužtekdavo pinigų iki atlyginimo. – O tie metai buvo lemtingi, laimėjome pasaulinį konkursą ir per metus turėjome keturis kartus padidinti pompų gamybą.“
Įveikus šį iššūkį, jau buvo galima galvoti apie rimtesnius užmojus, augti ragino ir 2001 m. į „Viltechmedą“ investavęs „Baltic-American fund“.
Ir įmonė augo, reanimacijoje naudojami tikslaus vaistų dozavimo prietaisai buvo eksportuojami į 80 pasaulio šalių. Tai ir atkreipė „Moog Inc“ dėmesį.
Būti antriems ar tretiems paprasčiau
– Jūsų įmonės pagaminti prietaisai buvo skirti vaistams tiksliai dozuoti, įmonė puikavosi didžiausių gamintojų penketuke. Ką jums tai reiškė asmeniškai?
– Mes niekada nenorėjome ir nesiekėme būti pirmi. Priežastis – būti antriems ar tretiems paprasčiau. Tereikia atkartoti ir patobulinti tai, kas jau padaryta. Pirmieji investuoja dešimtis milijonų dolerių, o sekantys iš paskos tai padaro pigiau ir dažnai paprasčiau. Maža įmonė gali dažniau modifikuoti prietaisus, lanksčiau ir kur kas greičiau reaguoti į klientų poreikius.
Mes turejome visus reikalingus sertifikatus: ir ISO 13485, ir CE0408, ir „FDA Approval“, tai leido pardavinėti pompas visame pasaulyje. Per 15 metų daug išmokome: supratome, kad negalima pagaminti vieno prietaiso, tinkamo ir Europos, ir JAV, ir Japonijos rinkai. Reikalavimai ir gydymo specifika labai skyrėsi. Dėl to mes ir gaminome daug modelių, adaptavome juos skirtingoms rinkoms.
– Tai kodėl vis dėlto pardavėte?
– 2001 m. į įmonę investavo rizikos kapitalo fondas „Baltic-American fund“, ir nuo tada įmonė ne tik gamino produktus, bet ir pati pasidarė produktu, kurį reikėjo plėtoti ir atitinkamai supakuoti strateginiam investuotojui, kuris ir nupirko įmonę 2008 m. gruodžio 31 d. Tai buvo JAV karinis koncernas „Moog Inc.“
Dirbant su amerikiečiais būdavo psichologiškai sunkių momentų. Už kiekvieno mile-stone įgyvendinimą jie mokėdavo vadovui solidžias premijas, bet jei būtų nepavykę, būtų tekę susimokėti taip pat solidžiai. Kūrėme, gaminome ir pardavinėjome sudėtingus medicinos prietaisus 80 šalių. Tai nešė didelį pelną, bet ir rizika buvo šalia. Reanimacijoje naudojami vaistams tiksliai dozuoti skirti mūsų prietaisai prisidėjo prie medicinos progreso, bet būtų pakakę vieno ligonio mirties – ir įmonę galėjo ištikti bankrotas.
Pardavęs dar dvejus metus dirbau amerikiečiams, jie mane samdė kaip generalinį direktorių, mokėjo 3–4 kartus daugiau, nei pats sau mokėdavau. Gaila buvo tokį darbą prarasti, tačiau po dvejų metų darbo amerikiečiai sutartį su manimi nutraukė. Buvau informuotas, kad tokia jų įmonės politika: perėmę verslą nedirba su buvusiu savininku. Kurį laiką pykau, o vėliau supratau, kad jie pasielgė absoliučiai teisingai. Šiandien jie toliau tęsia įmonės sėkmingą veiklą.
Palikęs kompaniją džiaugiausi laisve: žaidžiau golfą, tenisą, mėgavausi ilgesnėmis miego valandomis, daugiau keliavau. Bet dar nė pirmiems metams nesibaigus sūnūs ėmė raginti imtis aktyvios veiklos, sako: tėvai, su tavimi nėra apie ką kalbėti. Ir čia aplinkybės gulė palankiai: į mūsų kompaniją investavęs fondas daug uždirbo, mūsų vertybės buvo panašios, ir buvęs jo direktorius (tuometinis mano partneris valdyboje) pakvietė prisijungti prie jų kuriamo investicinio fondo. Taip 2011 m. įsteigėme rizikos kapitalo fondą „Practica Venture Capital I“, kuris iki šiol sėkmingai veikia.
Paprastos tvaraus verslo taisyklės
Girdint apie tokius uždarbius, ne vienam žurnalo „Investuok“ skaitytojui, investuotojui ar ir verslininkui veikiausiai sukirba mintis: gal ir man verta investuoti į tokį fondą? Klausiamas, ką patartų norintiems uždirbti su rizikos kapitalo įmone „Practica Venture Capital“, A. Faktorovičius neskuba dalyti pažadų:
„Patariu nedėti į fondą daugiau kaip 5 proc. savo lėšų, jei nenori sukurti problemų nei sau, nei kitiems. Nepamirškite, kad pinigai investuojami 7–8 metams, o jei žmogus investuoja 50 % savo lėšų, problemų gali būti ir jam, ir mums.“
O apskritai, sako, visi, valdantys pinigus, sprendimus priima panašiai: tiek šveicarai, tiek belgai, tiek lietuviai. Tiesiog nelaiko visų kiaušinių vienoje pintinėje.
Vis dėlto tokie bendri patarimai vargu ar patenkina „Investuok“ skaitytojus trokštančius sužinoti verslo sėkmės paslaptis skaitytojus. Todėl bandome konkretinti klausimą.
– Ar versle dažnai jutote į jus smingančius aplinkinių žvilgsnius? Jei žydų kilmės, tai, suprask, jau ir verslus...
– Kadangi esu žydų kilmės, netrūksta manančių, kad verslumas man genuose. Aš pats nesieju verslumo su savo tautybe, bet aplinkiniai gana dažnai tai daro. Štai ir 2014 m., kai Lietuvoje buvo iškilę tam tikrų niuansų su Rusija, mano draugas sakė supratęs, kad karo nebus, nes aš, suprask, žydas, investavau į nekilnojamąjį turtą. Man tokie pastebėjimai keistokai skamba. Bet istorija išmokė nesijaudinti dėl to, ko pakeisti negaliu, taigi keičiu tai, kas mano valioje.
Mūsų šeimoje verslininkų niekada nebuvo, abu tėvai dirbo mokytojais, sesuo gydytoja (gera gydytoja). Tačiau į mano įmonę investavęs italas mane, dar jauną mokslų daktarą, matė kaip atsakingą už tarptautinę prekybą (nors tebuvau inžinierius). „Tu žydas, taigi tau reikia pardavinėti“, – buvo jo žodžiai. Žinoma, geras jausmas atnešti pinigų savo įmonei. Pradžia buvo labai keista, bet aš iki paskutinės savo darbo dienos toje įmonėje buvau asmeniškai atsakingas už trečdalį įmonės pasaulinių pardavimų.
– Kas jums labiau padėjo versle – kryptingas darbas ar sėkmė?
– Sėkmė. Gyvas to įrodymas – minėtas verslo partneris italas, atsiliepęs į mano įdėtą skelbimą laikraštyje. Kartais svarstau, kaip viskas būtų pasisukę, jei jis nebūtų to skelbimo perskaitęs. Kitas pavyzdys – mūsų bendrovę nupirkę amerikiečiai. Kai jie atėjo, mano anglų kalbos žinios nebuvo labai geros. O jie man pasakė: „Gali ir visai nekalbėti, įmonė kalba už tave.“ To pakako, kad atsipalaiduočiau.
– Su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria pradedantieji verslus?
– Čia labai tiktų istorija apie mišku einantį senolį, prie kurio staiga prišoka jaunuolis, apsikabina ir kad ims džiūgauti. „Ačiū Dievui, senoli, kad tave pamačiau, išgelbėsi mane, paklydusį šiame miške.“ „Neskubėk džiūgauti, – atsako senolis. – Pats šiame miške klaidžioju jau 50 metų ir tik tiek galiu tau pasakyti, kur nereiktų eiti, o surasti kelią teks pačiam.“ Taip ir mūsų fondas – pataria startuoliui, ko nedaryti, išveda iš komforto zonos. Bet verslą jie turi daryti patys.
Pradedantieji verslus dažniausiai susiduria su dviem problemomis: investicinių lėšų trūkumu ir verslo plėtojimo patirties stoka. Rizikos kapitalo įmonė suteikia finansinį kapitalą, o savo žiniomis bei turimais ryšiais padeda plėtoti įmonės veiklą, kelti jos vertę. Mūsų fondas niekada neinvestuoja į kontrolinį paketą. Taip mes išvedame iš komforto zonos, užduodame daug nepatogių klausimų, gelbėjame su reikalingais kontaktais, bet atsakomybė lieka paties verslo.
Kepsnys vis dar stringa gerklėje
Anatolijus neslepia, kad gyvenimo pradžioje teko patirti nepriteklių. Bet tuoj pat filosofiškai apibendrina:
„Gerai būti perėjus tokį etapą. Ne tik man – mano vaikams taip pat teko tai patirti. Vienas jų gimė 1983 m., kitas – 1987 m. O pirmi pinigai, leidžiantys oriau gyventi, mūsų šeimoje pasirodė 2001 m. Taigi abu jie moka skaičiuoti ir žino pinigų kainą, taip pat ir tai, kaip gyventi be jų. Tiesa, abu uždirba, daug ir išleidžia. Jaunimas kitoks nei mes jaunystėje, gal todėl esu linkęs juos pristabdyti, vis kviečiu susimąstyti. Jie neklauso, bet girdi.“
Skurdo pavidalai – tradiciniai tam laikotarpiui. Vedė toje pačioje „Sigmoje“ dirbančią žmoną lietuvę ir prisiglaudė jos mamos bute. Iš uošvienės ir lietuvių kalbą išmoko. Ir išsinešė pamokų visam gyvenimui.
„Susituokę su žmona apsigyvenome jos mamos dviejų kambarių bute pereinamais kambariais. Viename – mudu su žmona ir sūnumi, kitame – jos mama su kita dukra ir jos vaiku. Taigi esu perėjęs visus įmanomus etapus, todėl kai kurių dalykų sau tiesiog neleidžiu. Nors galėčiau.“
– Ko būtent neleidžiate?
– Iki šiol negaliu ramiai valgyti kepsnio už 50 eurų, jis man stringa gerklėje. Vaikai mane bara už taupumą. Kartais paklausiu jų rekomendacijų, bet, pripažįstu, iki pat šiol man tai šiokia tokia problema. Nors jie sako, kad galiu sau tai leisti. Nors gal dar ne viskas prarasta: draugai juokauja, kad jau ėmiau degustuoti kokybiškesnį vyną, taigi, matyt, keičiuosi į gerąją pusę.
– Nors žurnalui „Investuok“ kaip ir nederėtų klausti tokio klausimo, bet gal jūsų sūnų teisybė? Gal gana taupyti?
– Pinigų reikia uždirbti tiek, kad užtektų oriai senatvei. Tai labai svarbu. Jei seni žmonės neturi orios senatvės garanto, kyla didžiulių problemų. Tiesa, užsienyje, tarkime, Izraelyje, vyrauja kiek kitokia praktika nei Lietuvoje. Sulaukus garbaus amžiaus ten butas dažnai perleidžiamas senjorų namams ir taip užsitikrinamas aprūpintas gyvenimas. Lietuvoje užgyventas butas dažnai paimamas vaikų ar anūkų, o senukai paliekami be nieko.
Daug kas mano, kad seni tėvai turėtų gyventi su šeima iki mirties. Tačiau mano tėvas nesutiko gyventi drauge. Jis buvo tam pasiruošęs psichologiškai ir paskutinius dvejus metus gyveno „Gemma“ pensione. Jis buvo gerai prižiūrimas, pats su seserimi lankydavau jį du kartus per dieną. Tad naktimis miegojau ramiai, nekentėjo mano žmona ir vaikai. Gyvenant drauge būtų kilę įvairių problemų (nuo seno žmogaus priežiūros artimieji labai išvargsta, visų pirma psichologiškai). Gal tai ir leido mylėti jį iki paskutinės dienos. Mūsų taip pat tai lauks, o ruoštis, kad nekankintume mylinčios aplinkos, reikia jau dabar.
– Sūnūs seka jūsų pėdomis?
– Vienas sūnus analitikas, kitas derybininkas. Jiedu puikiai vienas kitą papildo ir jau kur kas geriau nei jų tėvas, žino, kaip dirbti su pinigais. Abu jie dirba nekilnojamojo turto srityje, o eiti į mano verslą nenorėjo dėl paprastos priežasties – laukti 17 metų, kad galėtų uždirbti, jiems per ilgas laiko tarpas. Kitas svarbus dalykas – darbas turi teikti malonumą.
Šiandien mano sūnūs jau kur kas protingesni finansinio raštingumo srityje už mane. Be jų ir pats nepriiminėju investicinių sprendimų. Tiesa, esu dukart dengęs jų nuostolius, tikiuosi, trečio karto nebus. O jiems esu davęs vos vieną patarimą – nedirbti sau tol, kol nesupras, kaip veikia sistema.
Santykiai dažnai yra svarbesni nei gražūs skaičiai „Excel“ lentelėje.
Atiduoda skolą Lietuvai
– Kaip vertinate verslo galimybes Lietuvoje?
– Kiekvienam savo pasirinkimas, bet Lietuva verslui – gera šalis. Čia tikrai daugiau galimybių nei kokioje Anglijoje. Įgijus išsilavinimą surasti gerai apmokamą darbą, kad ir 30 metų, nėra sunku. Galbūt užsienyje ir uždirbsi du šimtus tūkstančių svarų per metus, bet dirbsi po 16–18 val., valgysi ne itin skanų maistą, svajosi apie lietuvišką gamtą. Programuotojai, dirbantys Lietuvoje ir užsienio koncernuose, mato didžiulius skirtumus, daug kam svarbu apčiuopti konkretų savo indėlio rezultatą, pamatyti, pavyzdžiui, tavo įmonėje pagamintą pompą, prie kurios tu prisidėjai, o ne būti didžiulės kompanijos sraigteliu.
– Kodėl tiek daug savo laiko ir jėgų skiriate Lietuvos startuoliams?
– Už viską, ką čia pasiekiau ir uždirbau, esu skolingas Lietuvos bendruomenei, šiai šaliai. Todėl noriu pasidalinti su ja savo patirtimi ir sukauptomis žiniomis. O paskutiniu metu sutinku tiek jaunų ir protingų žmonių, kad mielai patyliu ir jų paklausau. Vienas tokių – startuolio „Vinted“ įkūrėjas Justas Janauskas. Paskutinis jo ir rašytojos Gabijos Grušaitės kūrinys – išmaniesiems telefonams skirta programėlė „HumansApp“, jau spėta perkrikštyti į „Qoorio“, yra žinių dalijimosi platforma, leidžianti už susitikimą ir žinių apsikeitimą su pasirinktu žmogumi (kuris yra užsiregistravęs šioje platformoje) sumokėti jo prašomą sumą ir pinigus paskirti labdarai.
Manau, kad iššūkių reikia visais laikais. Daug kas manęs nesupranta, sako, su amžiumi būtina bendraamžių kompanija, kad būtų galima pakalbėti apie ligas, o aš dirbu su žmonėmis, kuriems 25–40 metų, ir tai veža.
Tai straipsnis iš žurnalo „INVESTUOK“.
Rugsėjo mėnesio žurnalo „Investuok“ numeryje taip pat skaitykite:
Numerio tema – kaip investuoti į antrąją bangą? Realiausi ateities scenarijai ir jiems pritaikomos strategijos. Kur dabar verta dairytis potencialių investicijų ir kaip esamoje situacijoje priimti taktinius sprendimus.
Aktualijose nagrinėjame kaip sekasi investuojantiems Lietuvoje, vertiname skolinimo platformų situaciją, Baltijos akcijų portfelius. Bandome suprasti kiek perspektyvios šiuo metu vakciną kuriančios įmonės ir kiek skauda JAV finansų sektoriui. Auksas – kodėl akcijų kainoms šturmuojant naujas visų laikų aukštumas, į aukščiausius visų laikų kainos rėžius lipa ir auksas?
NT rubrikoje svarbiausia tema – žemės sklypai – didėjantis individualių namų poreikis skatina labiau gilintis į tai, ką labiausiai vertina ieškantys namo užmiestyje.
Rubrikoje Vertybinių popierių biržoje: pasaulio žvaigždės – „Sony“ verslo istorija, dabartinė situacija ir ar įmonė pajėgi toliau generuoti grąžą investuotojams? Lietuvoje nagrinėjame pavyzdinius portfelius – vasarą augimas dviženklis, tačiau kodėl rugsėjo pradžioje, kitaip nei anksčiau, profesionalai linkę mažai koreguoti investicijas?
Investuotojo dienoraštyje apie tai, kodėl scenarijus, kad JAV akcijos vis dar gali stipriai brangti yra pagrindinis ir kodėl JAV akcijų rinka neatspindi realios ekonomikos?
Investavimo ABC – paskolų platformos. Šį kartą ABC skyrelis paskirtas joms. Pradėti investuoti su mažomis sumomis ten tikrai paprasta, tačiau kaip žinoti kiek rizikuoji ir rinktis į ką investuoti?
Ir dar: įžvalgos, interviu, komentarai, patarimai, fondų rezultatai, pasaulio, žaliavų, valiutų apžvalgos ir tai, ką vasarą viešai kalbėjo garsūs investuotojai bei ekonomistai.
Daugiau informacijos: www.investuok.eu
