Ministras taip pat pripažino, kad valstybinio plėtros banko steigimo procesas nebus baigtas iki Seimo rinkimų, o Vyriausybės patvirtintame 6,3 mlrd. eurų investicijų plane „Ateities ekonomikos DNR“ yra projektų, kurių ekonominis efektyvumas yra po klaustuko ženklu.

– Lietuva vertinama kaip mažiausiai duomenų atvėrime pažengusi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) valstybė. Valstybė atsiduria paskutinėse pozicijose vertinant bendrą atvirų duomenų politikos pažangą. Kodėl duomenų atvėrimo klausimai juda taip lėtai?

– Tiesą sakant, aš nematau, kokie argumentai būtų neatverti duomenų. Kiekviena valstybė turi saugomus duomenis, kurie nėra vieši, rišasi su valstybės nacionaliniu saugumu, bet viešų įstaigų, įmonių, valdžios duomenys turi būti atverti. Kodėl taip nepadaroma? Matyt, kad mūsų supratimas dar yra nepriaugęs iki to, kad galima saugiai ir be trikdžių atverti duomenimis.

Vienas klausimų galėtų būti, kad duomenų atvėrimas kažkiek kainuoja, gal sistemų trūksta, nors elektroniniai valdžios vartai vis daugiau paslaugų teikia. Bet šiaip galimos informacijos, kuri nekenkia valstybės saugumui, atvėrimas yra mentaliteto ir kažkiek finansų klausimas. Jeigu atveri duomenis, atvėrimas kažkiek kainuoja.

Registrų centro kai kurie duomenys atiduodami nemokamai. Suprantame, kad nieko nemokamo nebūna, įmonei reikia atnaujinti programinę įrangą ir tai kainuoja. Tai klausimas, ar valstybė yra pasirengusi sumokėti už tai. Dažnai politikų noras būna atverti duomenis nemokamai visuomenei, visuomenė už tai ir turėtų sumokėti.

– Kaip galėtumėte bendrai įvertinti valstybinės reikšmės duomenų saugą Lietuvoje, ar ji yra pakankama?

– Šiuo momentu negalėčiau į šį klausimą atsakyti teigiamai, nes paskutiniai įvykiai rodo, kad ji nėra pakankama. Jei žiūrėtume teisinę bazę, tai įstatyme numatyta beveik 400 duomenų bazių migracija į tam tikras saugyklas ar saugojimo vietas. Šiai dienai tokios vietos yra numatytos tik dvi – Vyriausybės rūmai ir Lietuvos radijo ir televizijos centras. Mano nuomone, turėtume numatyti ne mažiau 5 vietų. Strategiškai esame aptarę, kad dar dvi duomenų bazės turi būti įkurtos Kaune, ypatingai svarbių duomenų kopijos turi būti saugomos NATO būstinėje, kaip vienoje iš saugiausių, o dar viena duomenų bazė galėtų būti prie Vilniaus televizijos bokšto. Artimiausioje perspektyvoje duomenų bazė galėtų būti išplėsta vienu iš tų adresų.

– E.sveikatos veiklos nepavyko atkurti daugiau nei savaitę, nebuvo atsarginių serverių. Kokios dar sistemos, jūsų manymu, reikalautų peržiūros?

– Sutapo, kad, atsitikus nemaloniam įvykiui su Registrų centru, iš ministerijos išėjo nurodymas visiems duomenų bazių turėtojams atlikti savo saugyklų reviziją – pasižiūrėti, kiek jie atitinka fizinės saugos, priešgaisrinės saugos reikalavimus. Manau, kad tai bus vykdoma ir lauksime konkrečių sprendimų bei investicijų į tarptautinius reikalavimus atitinkančių naujų duomenų bazių atsiradimą. Į tai valstybė turės investuoti.

– Pirmosios koronaviruso bangos metu viešieji pirkimai vyko neskelbiamų derybų būdu ir tai sukėlė tam tikrų diskusijų. Jūsų nuomone, ar antrosios bangos metu viešieji pirkimai taip pat galėtų vykti tokiu būdu?

– Būtų geriau, kad taip neatsitiktų. Bet šiaip pritariu premjero pozicijai, kad kontroliuojančios tarnybos, turiu omenyje Specialiųjų tyrimų tarnybą, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybą, kurios dabar užsiima praeities pirkimais, nagrinėja teisiniu požiūriu, jog jos daugiau įsijungtų į procesą, teiktų konsultacijas. Pagaliau Viešųjų pirkimų tarnyba galėtų turėti savo vadovą ir galėtų teikti konsultacijas, o ne vertinti tik po įvykio.

– Kol kas nėra sutarimo, kaip turėtų atrodyti Valstybinis plėtros bankas. Kokia jūsų vizija?

– Norėčiau pabrėžti, kad visi valstybinio ar plėtros banko galimi variantai turi gulti ant stalo ir turėti teisę būti svarstomais. Ne taip, kad atsirado vienas žinovas ir darome šitaip, ir ne kitaip. Tam ir yra sudaryta darbo grupė. Jai suteikta teisė kreiptis ekspertų pagalbos, tame tarpe ir apmokant, kreiptis konsultantų pagalbos, ji sudaryta iš žmonių, kurie su tomis problemomis yra dirbę. Aš linkęs laukti ekspertų ir darbo grupės išvadų. O po to būtų labai sveika ir pasitikrinti, ir tai bus privalu. Reikės kreiptis į Europos Komisiją ir gauti leidimą arba jo negauti tokį veiksmą daryti. Bet tai reikia atlikti nežiūrint to, kad kadencija į pabaigą, nes Seimas priėmė sprendimą, prezidentas jį pasirašė, premjeras pavedė ministerijai sudaryti darbo grupę. Nuo tos problemos neturime teisinio pagrindo nueiti. Galutinio rezultato pasakyti negaliu, remsiuosi tuo, ką pateiks darbo grupė.

– Kada galima tikėtis darbo grupės išvadų?

– Išvadų galima tikėtis šio mėnesio pabaigoje.

– Esate užsiminęs apie idėją diskutuoti ir apie jau veikiančio banko steigimą.

– Tai yra vienas svarstytinų variantų ir ne daugiau.

– Ar galima tikėtis kokių nors konkrečių veiksmų iki rinkimų?

– Šiuo metu ekspertai diskutuoja, bet ten iki rinkimų optimistinių gaidų negirdžiu.

Tai gal būtų pradėtas procesas, bet jokiu būdu jis nebūtų baigtas.

– Lietuvoje dar labai atsiliekame pagal mokslo tyrimų eksperimentinę plėtrą. Investicijos į tai nesiekė 1 proc. 2018 metais, ES vidurkis buvo šiek tiek daugiau kaip 2 proc. Lietuvoje kalbama daug apie inovacijas, tačiau šis sektorius yra tarsi šešėlyje. Kas lemia nenorą investuoti į mokslo tyrimų plėtrą?

– Turbūt rizikos baimė. Mokslinė ir eksperimentinė plėtra visada susieta su rizika. Atlieki mokslinius tyrimus, bandai ištyrinėti kažką ir sukurti produktą, bet turi prisiimti riziką, kad produktas gali būti nepatrauklus rinkai. Garantuoti, kad kiekvienas mokslinis tyrimas pasibaigs komercializacija, tokių garantijų niekas neduoda. Mano pozicija būtų nebijoti, ypač „Ateities ekonomikos DNR“ kontekste. Kartais net jei iš 10 mokslinių tyrimų bent 1 būtų pritaikytas praktikoje, bent jau aš laikyčiau, kad tai teigiamas rezultatams. Galima tikimybė, kad tas vienas pritaikymas gali atpirkti visus kaštus, kurie buvo išleisti moksliniams tyrimams, kurie nepasiteisino. Mokslo tiriamieji darbai, kiek šneku su mokslininkais, jų orientacija yra ne kiek į fundametaliuosius tyrimus, kas irgi atskirose srityse, kaip gyvybės mokslai ar medicina, yra svarbu, bet jų tyrimai daugiau bus kreipiami į komercializaciją. „Ateities ekonomikos DNR“ plane yra numatytos reikšmingesnės sumos, kurios siekia kelis šimtus milijonų eurų mokslo tiriamiesiems darbams ir jų praktiniam pritaikymui.

– Valstybės kontrolė pažymi, kad „Ateities ekonomikos DNR“ plane atsiranda neskatinančių ekonomikos projektų. Ar sutinkate su tuo?

– Reikia sutikti su Valstybės kontrole. Valstybės investicijų programa (VIP) yra trimetis dokumentas, kur trejiems metams numatomas projektų sąrašas ir lėšų poreikis. Dažnai projektui skiriama ne pilna suma, o tik tam tikra dalis. Tokiu būdu įgyvendinimo laikas užsitęsia, bet jo (projekto – ELTA) jau neišeina išbraukti iš investicijų programos, nes pinigai jau išleisti, o rezultatas dar nepasiektas.
Kad visai neskatintų ekonomikos, tai vargu, nes prie projektų dirbs statybininkai, kažką statys, renovuos, bet kaip patys objektai dalyvaus prekių paslaugų kūrimo procese? Tokių objektų yra daug ir nemažai. Jų lyg ir išbraukti negali, bet jų ir efektyvumas ekonominis ne toks didelis, kokio norėtųsi pertvarkant ekonomikos stuburą.

– Kokie, jūsų nuomone, labiausiai kvestionuojami projektai?

– Tokių pavyzdžių apstu, jei pasirinksime VIP, kuri buvo patvirtinta su biudžetu, tai pamatysime, kad ten yra ir bažnyčių restauravimas, kas galbūt ir nėra blogai, yra ir kai kurių valstybės įstaigų pastatų atnaujinimai, šildymo sistemų keitimai. Negali pasakyti, kad tai nereikalingi projektai, bet ar jie duos ekonominį proveržį, yra labai abejotina.

– EBPO duomenimis, 40 proc. darbo vietų Lietuvoje patiria labai didelę automatizavimo riziką. Ar darbuotojai ir verslas pasiruošę automatizavimui?

– Visada galėtų būti geriau šioje srityje. Jei būtų pakankamai išsilavinusių darbuotojų, tai Ekonomikos ir inovacijų ministerijai nereikėtų inicijuoti Vyriausybėje sprendimo projektą, kuris nuo rugsėjo turėtų būti įgyvendintas ir turėtų būti skirta 430 papildomų stipendijų, kad turėtume specialistų, kurie mokytųsi tiksliųjų mokslų. Tai padarėme matydami trūkumą. Specialistų pertekliaus šiuo metu tikrai nėra.

– Kaip darbuotojams neprarasti darbo vietų automatizuojant verslą?

– Dėl darbo vietų visada turėtų būti konkurencija. Kiekvieną juodo ar sunkaus fizinio darbo vietą išsaugoti, nežinau, ar turime tokį tikslą. Man atrodo, kad šitas tikslas yra labai menamas ir neperspektyvus. Neišvengiamai judėsime link ketvirtos pramonės revoliucijos. Automatizacija, robotizacija visur vyksta pasaulyje, nebūsime išskirtiniai. Priešingai, norėtųsi, kad tas procesas būtų spartesnis, tada ekonominė pažanga ir darbo našumas būtų didesnis. Daugelio mūsų gerovė priklauso nuo produktyvumo. Jį galima skaičiuoti įvairiai. Anksčiau žmonės skaičiuodavo produkcijos kiekį pagaminamą per laiko vienetą. Dabar skaičiavimai keičiasi – kokią pridėtinę vertę sukuria savo darbo vietoje per laiko vienetą. Todėl galima paaiškinti, kodėl tos pačios profesijos žmonės šalyse, kuriose yra aukštesnis skaitmenizacijos lygis, uždirba daugiau nei tie, kurie dirba mažai automatizuotoje darbo vietoje.

– Nors ir žadama, kad ekonomika nebus uždaryta vėl, kokių iššūkių verslas turėtų tikėtis įsismarkavus antrajai koronaviruso bangai?

– Vidaus vartojimui valstybė gali ryškiai daryti įtaką – dotacijos, kreditai, subsidijos ir panašiai. Žmonės turi daugiau pinigų, jie yra mokūs pirkėjai, perka paslaugas. Tokiu būdu vidaus vartojimas yra gaivinimas. O su eksportu yra daug sudėtingiau. Esant antrai bangai, ko nelinkėčiau, bet tenka vienaip ar kitaip turėti tokį neramumą – prekių judėjimo grandinės trūkinėjimus, kuriems valstybė poveikį nelabai gali daryti. Jei užsidaro sienos, tai ir prekių judėjimas, verslo grandinės pradeda trūkinėti. Kadangi eksportas sudaro mūsų ekonomikos didžiąją dalį, tai čia tam tikra baimė yra.

Galvojame apie kitų priemonių atsiradimą. Vieną tokių paminėti verta, kurios biudžetas planuojamas apie 600 mln. eurų. Tai prekinio kredito atsiradimas eksportui. Jeigu įmonė siunčia savo produkciją, negali jos išsiųsti dėl kažkokių priežasčių, jai garantuojamos pajamos arba apmokėjimas už tas potencialiai neišsiųstas pagamintas prekes. Manau, kad ji jau mėnesio eigoje turėtų pasileisti, siekiant prevencinių tikslų. Galbūt to kredito įmonėms neprireiks, jei sienos užsidarinės, bet ji turi būti. Ir teisinė bazė, ir ta visa schema, aprašas, kaip tai turi vykti, turi būti pasirengta.

Iš kitos pusės, bendra ES politika, jei sienas reikės uždarinėti, ar kiekvienas elgsimės kaip kas sumanė, neprognozuojamai, ar tai bus bendra ES koronaviruso valdymo politika. Tai irgi labai svarbu, kad verslas žinotų, į kokias rinkas orientuotųsi.

– Prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad Lietuva per mažai išnaudoja turimą turizmo potencialą. Kokį vaidmenį turi vaidinti turizmas mūsų ekonomikoje?

– Dabar nėra geras metas skatinti (turizmą – ELTA). Nėra kaip jo propaguoti, apribotas judėjimas. Kai kurios valstybės reikalauja tokių dalykų, kaip turistų draudimo nuo COVID-19, jeigu atvykęs susirgtų, kad gautų draudimą. Draudimo kompanijos ne visada teigiamai žiūri į tuos dalykus. Tai visa eilė problemų. Bet turizmas nėra paliktas nuošalyje, priemonių yra šiai dienai, kai iš pat pradžių beveik nieko nebuvo.

– Po karantino kiek įsibėgėjusi turizmo įmonių veikla gali būti paveikta naujosios bangos, kai grįžtantiems iš tam tikrų užsienio šalių gali tekti izoliuotis. Ko šiuo metu tikėtis turizmo sektoriaus įmonėms?

– Optimizmo didelio nėra. Jeigu virusas ir toliau plis, tai optimizmo bus vis mažiau. Bet tos priemonės, kurios šiai dienai veikia, jos nebus nutrauktos. Jei reikės papildyti lėšomis, tai galvosime kaip tai padaryti. Bet dotacijų kiekio ryškesnio, kad pasipils pinigų lietus, šito irgi neprognozuočiau.
Prašome turistinių kompanijų, kad klientui pasakytų – štai važiuoji į tą šalį, sergamumo rodikliai tokie, tendencija yra tokia, prisiimk grįžimo, sienos kirtimo riziką. Turi įspėti. Tai kliento labui, ne turizmo įmonės labui, bet žmogus turi turėti galimybę rinktis.

– Ar jau atsisakoma idėjos sujungti Ekonomikos ir inovacijų bei Energetikos ministerijas?

– Mano paskyrimas turbūt verčia daryti išvadą, kad jungimo procesas šioje kadencijoje neįvyks. Jei būtų planuojamas jungimas, tai nereikėjo ministro skirti. Dar pakentėti reikėjo su vienu ministru per kelis aukštus šito pastato, tai būtume pralaukę ir dar kurį laiką. Bet ministerijų jungimas nėra toks spartus procesas, kaip gali atrodyti, tai ne vien tik iškabos pakeitimas. Yra ir turtas, ir funkcijos, ir teisinė bazė. Nemanau, kad Seimas rudens sesijoje imtųsi svarstytų ministerijų jungimo klausimą ir teisinės bazės keitimo. Tiesiog, matyt, nebus tam laiko.