Kai atvykstame į svečius pas Irmantą, vyras šypsosi ir iškart kviečia nosį įkišti į savo dirbtuves. Jos – visai mažutės, kiek didesnės nei 10 kv. metrų, tačiau čia, kaip sako jis pats, telpa viskas, ko jam reikia darbui.

Ant vienos lentynų – surikiuotos pasiūtos prekės, netoliese – ir išpjautos odos atraižos, kurios netrukus bus sudygsniuotos į naują rankinę.

„Siuvu rankines, delnines, pinigines. Siuvu tik rankomis, nenaudoju jokių mašinų, taigi gaminiai yra vienetiniai. Modelius aš kuriu pats“ – sako jis ir kaip tik vieną tokių modelių rodo bei priduria, kad prie jo kūrybos bendrai nemažai prisidedanti ir jo paties žmona.

„Ji, kaip moteris, man pataria, kokių moterys rankinių nori, o aš gaminu. Sėdim per naktis, dirbame, kuriame“, – šypsosi jis.

Tiesa, kol kas įsigyti Irmanto rankų darbo kuriamus gaminius galima tik Lietuvoje, nors prieš pandemiją jis sakosi siuntęs savo darbų pavyzdžius ir į Italiją, bet visas ateities planų kortas sumaišė koronavirusas.

Kalbant bendrai, Irmantas neslepia, kad Italija jam taip giliai įstrigusi į širdį, kad net jo verslo pavadinimas susijęs su šia šalimi.

„Aš labai susidomėjau Italija ir jos madomis, kaip jie gamina, o itališkai venerdi yra penktadienis. Mes būtent penktadienį pradėjome gamybą, todėl ir skamba panašiai – „Verendi“, – tikina jis.

Paklaustas, kaip jis pats išmoko siūti ir kaip atrodė jo verslo pradžia, vyras pasakoja kartą internete žiūrėjęs vaizdo klipus ir pamatęs, kaip žmogus savo rankomis gamina odinį diržą.

„Užsimaniau jį pasigaminti sau. Taip visko ir išmokau, manęs niekas nemokė, niekur nėjau mokytis. Per trejus metus ištobulėjau“, – sako jis ir rodo pirmąją savo siūtą rankinę ir tą patį modelį, pagamintą neseniai, bei pats juokiasi matydamas skirtumą.

Rankų darbo rankinės, piniginės ir diržai
Foto: DELFI

Tiesa, kaip užsimena, verslo pradžioje jis ėmėsi vien odinių diržų gamybos, tačiau vėliau viskas įsivažiavę ir su rankinėmis bei piniginėmis, o pirmąją prekę, kaip pamena, nedidelę rankinę, pardavęs savo mamai.

Šiandien jo gaminius galima įsigyti tiek mažesnėse specializuotose parduotuvėlėse, tiek kreipiantis tiesiai į jį patį.

„Klientūros turime, tačiau ta paklausa nėra tokia didelė. Lietuvoje šis verslas – sudėtingas, nes mūsų šalyje nelabai vertinamas rankų darbas arba jis toks, kad su mašina iškirpau ir pavadinau tai rankų darbų“, – sako jis.

Viena rankinę pasiūti Irmantui užtrunka apie 55 val., o nusibraižyti jos modelį – dar panašiai tiek pat.

„O žmona dar juokiasi, kad jei koks dygsnis siuvant nueina pro šalį, aš išardau ir darau iš naujo. Man viskas turi būti idealiai. Mano močiutė buvo siuvėja, tėtis – irgi labai kruopštus žmogus, drožinėja iš medžio“, – artimuosius giria jis ir sakosi, matyt čia šįkart daug ką lėmę genai.

Pasiteiravus, kuri dalis bendrai visame rankinės gaminime jam sunkiausia, jis atvirai daug negalvojęs teigia, kad tai pats siuvimas, nes ten, anot jo, viskas yra apskaičiuota milimetrų tikslumu.

Populiariausios prekės šiuo metu, kaip juokiasi, yra tos, kurios yra iš raudonos odos ir visai nesvarbu, ar tai rankinė, ar piniginė.

Rankų darbo rankinės, piniginės ir diržai
Foto: DELFI

Irmantas pasakoja, kad dažnai užsidaręs savo dirbtuvėse praranda ir laiko nuovoką.

„Būna, kad ateinu 6 val. ryto, o išeinu 3 val. nakties. Vakar, štai, išėjau pusę dviejų nakties. Bet man malonu tai daryti. Tiesiog tai verčia nubusti anksčiau už žadintuvą“, – teigia jis.

Nors verslininkas šiuo metu dar verčiasi senovinių automobilių nuoma, jis atvirauja, kad šiandien būtent iš rankinių, piniginių ir diržų gamybos pragyventi šeima tikrai galinti.

„Didžiausią dalį čia sudaro darbas. Rankinė gali kainuoti ir 100 Eur, ir 1000 Eur.

Diržų kainos irgi įvairios. Kur neapsiūti – nėra brangūs, apie 25 Eur, apsiūti gali kainuoti ir 100 Eur“, – vardija jis ir priduria todėl ir sakantis, kad Lietuvoje parduoti rankų darbo gaminius nėra labai lengva užduotis.