Su Evaldu ir Romu susitinkame Jonavoje, jų neseniai duris pravėrusioje kavinėje. Kai lankomės – maždaug pietų metas, tad kavinėje klientų tikrai netrūksta, nors ši, kaip patikslina, kol kas veikia vos dvi savaites.
Abu jie pasakoja pažįstami nuo mažų dienų. Pirma, kaip sako, buvę kaimynai, paskui tapę geriausiais draugais, o vėliau, neslepia, prieš pradedant savo verslą jie sunkius darbus drauge dirbę ir užsienyje.
„Buvome emigravę. Dirbome fabrikuose, žemės ūkyje.
Pirmiausia buvome Anglijoje, paskui Ispanijoje, Italijoje, Danijoje. Metai čia, metai ten. Pirmasis darbas buvo vištų fabrike, stovėdavome prie linijų, fasuodavome.
Darbas buvo monotoniškas, sunkus. Esame dirbę ir sezoninius darbus. Bulvės, apelsinai. Dažniausiai išvykdavome, dirbdavome sezoninius darbus, paskui vėl trumpai grįždavome į Lietuvą ir vėl iškeliaudavome, – atvirai ir be užuolankų apie ankstesnį gyvenimą pasakoja Evaldas. – Buvome tokie amžini emigrantai“.
Tai, anot jo, nors ir su pertraukomis, trukę apie 10 metų.
Romas antrina, kad būtent sunkus darbas užsienyje ir privertęs vyrus susimąstyti, ar jie ir toliau nori tokio gyvenimo.
„Atsibodo važinėti, pamatėme, kad Jonavoje galima daryti savo verslą“, – teigia jis ir sako, kad iš paskutinės savo stotelės – Anglijos – į Jonavą jie grįžo vos pavasarį, o patalpas išsinuomavo vos antrą dieną, kad visas verslas šalyje užsidarė dėl karantino ir pandemijos grėsmės – kovo 17-ąją.
„Visi juokėsi iš mūsų. Buvo kalbų, juokų, kad kol kiti bankrutuoja, mes čia atidarome, žiūrėjo kreivai, bet mes turėjome idėją ir ją vystėme“, – drąsiai sako Evaldas.
Iš kitos pusės vyrai šiandien jau patys juokdamiesi pripažįsta, kad iš šono tokie užmojai tuo metu gal tikrai atrodę keistai, tačiau priduria, kad pandemija ir karantinas jiems pradedant verslą buvęs ir naudingas.
„Buvo geras laikas įsikurti, susitarti dėl ploto. Kol įsikūrinėjome, sutarėme nemokėti už nuomą“, – sako Romas.
Pradžiai jų planas buvęs atsidaryti paprastą piceriją, tačiau vėliau idėja išaugusi į visą itališką virtuvę.
Kiek verslininkai investavo į kavinę, šiandien atskleisti nenori. Paklausus bent numanomos sumos sako, kad ji prasideda nuo 10 tūkst. Eur.
„Kad čia investuotume, Anglijoje mums reikėjo padirbėti gerus dvejus metus. Mes visą laiką galvojome, kad reikia kažką daryti, taupėme. O čia pasitaikė patalpos, nes peržiūrėdavome skelbimus“, – sako Evaldas, bet priduria, kad iš pradžių investicijoms jie planavę išleisti daug mažiau pinigų, tačiau viskas susiklostę, kad reikėjo pridėti dar kone puse tiek, kiek buvo numatyta.
„Buvo baisu rizikuoti ir investuoti, ir dabar baisu, kaip viskas bus, bet jeigu nieko nedarysi, nieko ir neturėsi“, – kaip susitarę tikina abu ir taip pat aiškina plano, kada verslas galėtų atsipirkti, neturintys.
„Nėrėme į verslą iš 9 metrų aukščio ir žiūrėsime ar išplauksime. Kol kas pirmos dienos geros“, – juokiasi jie, o paklausti, kodėl kavinę atidarė būtent Jonavoje, šypsosi ir sako, kad viskas dėl to, jog širdyje jie yra tikri jonaviečiai.
„Čia mes viską žinome, kur gera vieta, kur kokia gatvė, o Vilniuje... reikia būti vilniečiu, kad žinotum, jog gera vieta, kad ateis žmonių, bus praeinančių“, – sako Evaldas, o Romas priduria, kad sostinėje ar Kaune daugiau pakloti tektų ir už patalpų nuomą.
Tiesa, kadangi kavinė – itališko maisto, vyrų pasiteiraujame ir kas gi čia yra itališko. Jie tuoj aiškina, kad gaminti itališkus makaronus personalą apmokęs garsus virtuvės šefas, dirbęs Italijoje, o picas kavinėje kepa mergina, taip pat daug metų dirbusi šioje šalyje.
„Mes patys negaminame, tik šefuojame reikalus. Visko būna, ir pasipykstame tarpusavyje. Tai dėl sienų spalvų, tai dėl lėkščių, tai dėl pagalvių“, – juokauja Romas ir patikslina, kad šiuo metu įmonė turi 10 darbuotojų.
