Per karantiną veiklos negalėjęs vykdyti pačiame Panevėžio centre esantis „Conviva“ viešbutis, pasak jo savininko Dainiaus Kisieliaus, ir dabar tebėra tuščias. Jo užimtumas tesiekia vos kelis procentus anksčiau buvusio.
„To net negalima pavadinti verslu, šiuo metu būtų geriau visai uždaryti duris ir nedirbti. Laikomės tik tam, kad nebūtume visai užmiršti“, – pripažįsta D. Kisielius.
Viešbutyje dirba aštuoni žmonės, per karantiną dalis jų pasiėmė nedarbingumo pažymėjimus vaikams prižiūrėti, dalis ėjo prastovų. Kelis jų ir atleisti teko. Anot verslininko, nors valstybė apmokėjo didžiąją dalį subsidijų, nedideliam verslui net ir tas 10 proc. yra sunkiai pakeliama našta.
„Kaip tam verslui išgyventi, jeigu pajamų nulis ir nežinia, kas bus rytoj. Mes neturime finansinių pagalvių, kad bent pusmetį galėtume išsilaikyti nedirbdami. Taip, suteikiamos paskolos verslui, bet jas reikės atiduoti. Viešbučiai negali sukaupti tokių didelių pelnų, kad galėtume sumokėti tokias paskolas, ypač kai nežinome, kokia toliau bus situacija“, – kalbėjo D. Kisielius.
Bijo lįsti į skolas
Maždaug pusė „Conviva“ klientų būdavo užsieniečiai. Dabar jų Panevėžyje praktiškai nėra. Būna dienų, kai viešbutis stovi tuščias. Esant tokiam menkam užimtumui, darbuotojai pakaitomis priversti eiti kasmečių atostogų. D. Kisielius nesiryžta prognozuoti, ką teks daryti, kai išseks ir atostogų aruodas.
„Toliau visiška nežinomybė. Jeigu vėl antra tokia banga rudenį, kaip žadama, praktiškai bus geriau nutraukti veiklą. Subsidijos turėjo būti skiriamos verslui, o ne darbuotojams. Taip, intencija buvo, kad verslas neatleistų žmonių ir išlaikytų darbo vietas, bet tris mėnesius belaikydami tas darbo vietas sukaupėme keliasdešimt tūkstančių eurų skolų. Kaip jas atiduosime, jeigu situacija nesikeis?“– dėl ateities perspektyvų dvejoja panevėžietis.
Valstybė nuo pandemijos nukentėjusiems verslams tiesia pagalbos ranką – leidžia atidėti mokesčių mokėjimą, taip pat gauti lengvatines paskolas. Tačiau, anot D. Kisieliaus, tokie pagalbos mechanizmai tik pagilintų bėdą. Mat atidėtus mokesčius, skolas ir paskolas vis tiek teks sumokėti, bet kaip tą padaryti, jeigu surinktų pajamų vos pakanka būtiniausioms išlaidoms. D. Kisielius vengia skolintis, baimindamasis, kad paskui vargiai išliptų iš skolų duobės.
„Niekas nežino, kada viešbučių verslas pradės atsigauti. Tam reikia ne tik atgimstančio turizmo, bet ir atsigaunančių kitų verslų. Dabar visi prisiskolinę pinigų dreifuoja, nes dar nereikia jų atidavinėti nei valstybei, nei finansinėms institucijoms. Tikroji situacija pasimatys, kai reikės pradėti grąžinti skolas. Tuomet bus galima pamatyti verslų byrėjimą ir griuvimą. Žmonės gavo atlyginimus ar subsidijas ir gal nejaučia, kaip įmonėms sunku. O jos gavo tik galimybę pasiskolinti. Jeigu verslas stiprus, jis atsities, tačiau silpnesni bus priversti kelti rankas“, – prognozuoja D. Kisielius.
Priklausomi nuo kitų
Pustuštis stovi ir „Smėlynės“ viešbutis. Kaip teigė jo vykdomasis direktorius Martynas Leonavičius, klientai grįžta labai vangiai. Užsieniečių beveik nėra, o lietuviai atvyksta tik tuomet, kai mieste yra didesnių renginių. Pavyzdžiui, praėjusį savaitgalį Aukštaitijos sostinėje vyko tarptautinis teniso turnyras, tad ir viešbutis sulaukė daugiau klientų.
„Pernai birželį viešbučio užimtumas siekė apie 70–75 proc., o šį birželį – vos 7–8 proc. Pagerėjimo kol kas nematyti“, – pripažįsta M. Leonavičius.
Jo teigimu, esant tokiam užimtumui dalis darbuotojų vis dar yra prastovose. Nė vienas jų nebuvo atleistas. Direktoriaus teigimu, tam, kad viešbučių verslas atsigautų, reikalinga didesnė valstybės parama ar papildomos programos, skatinančios bent pačius lietuvius dažniau keliauti po savo šalį.
Maždaug 80 proc. „Smėlynės“ klientų sudarydavo svečiai iš užsienio. Anot viešbučio direktoriaus, dar prieš keletą metų pas juos mėgdavo apsistoti pro šalį keliaujančių motociklininkų grupelės ar pavieniai turistai, tačiau dabar ir jie Panevėžį aplenkia. Jau keleri metai šį viešbutį renkasi ne keliautojai, o specialistai, atvykstantys dirbti į didžiąsias Panevėžio įmones. Tačiau dabar ir jų beveik nėra.
„Mes orientuojamės į verslą, tad priklausome nuo kitų įmonių veiklos – jeigu jos atsigaus, ir mes turėsime daugiau klientų. Mūsų klientūra – užsieniečiai, atvykstantys verslo reikalais, bet po karantino net užklausų dėl apgyvendinimo nesulaukiame“, – pripažįsta M. Leonavičius.
Vėrėsi Azijai
Šie metai turėjo būti rekordiškai geri viešbučiui „Romantic“, tačiau taip išėjo, kad tapo vieni prasčiausių. Visgi viešbučio direktorė Dovilė Šipelienė optimistiškai žvelgia į ateitį.
„Pirmus karantino mėnesius turėjome šiek tiek karantinuojamų asmenų. Tai savotiškai padėjo išlikti. Kai jų nebeliko, kritome į dugną. Gegužę buvo baisiausia, bet praėjęs mėnuo jau buvo dvigubai geresnis, o liepa numatoma dar geresnė. Jeigu tokia progresija ir toliau, regime šviesą tunelio gale“, – svarsto direktorė.
Jos nuomone, valdžia turėjo pasimokyti iš savo klaidų ir tokių drastiškų priemonių pandemijai suvaldyti nebesiims. Visgi ir „Romantic“ šiemet nebesitiki sulaukti tokių pačių turistų srautų iš užsienio kaip anksčiau. Nuo metų pradžios viešbutyje nesisvečiavo nė viena užsienio turistų grupė, nors šie metai turėjo būti rekordiniai. Kaip pasakojo D. Šipelienė, praėjusiais metais jie nemažai laiko bei lėšų investavo į Azijos rinkų atradimą, net į kinų bei japonų kalbas išvertė savo internetinę svetainę. Ir tai davė vaisių.
„Rankas trynėme, nes šiemet turėjome sulaukti turistų grupių iš Taivano, Korėjos, Kinijos. Labai skauda, kad ši iliuzija subliūško. Tikimės, kad kinai niekur nepabėgs ir atsiviliosime juos kitąmet. Po truputį atsigauna verslo klientai, šiek tiek suaktyvėjo vietinis turizmas, džiaugiamės broliais latviais, kurie mus labai palaiko savaitgaliais. Velkam vieną koją, nors tarsi neįgalūs, bet vis į priekį“, – šypsosi D. Šipelienė.
Patikrino lojalumą
„Romantic“ direktorė sako, jog išgyventi sunkmetį labai padėjo ir valstybės skiriama parama. Tiesa, ji gerokai vėlavo, kas sukėlė stresą ir išgąsdino darbuotojus. Pasak D. Šipelienės, nors nebuvo plano mažinti darbuotojų, dalis jų nusprendė išeiti patys.
„Buvo tokių, kurie nuo pirmos dienos metė ant stalo pareiškimus, neva valstybė tikrai mokės pašalpas, o štai mūsų likimas neaiškus. Kiti karantino viduryje pradėjo ieškotis darbų. Vienas net į akis yra pasakęs, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra tik jų pačių reikalas. Mes negalvojome, kad skęstame, jau ne vieną krizę išgyvenome. Labai skaudėjo, kai pakvipo išdavyste, bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera – liko tik lojalūs darbuotojai“, – pasakojo D. Šipelienė.
Verslininkės manymu, sunkmetis savotiškai suklijavo kolektyvą. Dabar svarbiausia – stotis ant kojų.
„Vėžlio žingsniukais, bet klientų srautai po truputį auga. Norėtųsi, kad tai vyktų greičiau ir kuo anksčiau galėtume grįžti prie buvusių algų, gal net kompensuoti už tą lojalumą“, – sakė D. Šipelienė.
