Septyniolikametė panevėžietė Miglė Linkevičiūtė nuo birželio pabaigos triūsia viename Palangos viešbučių kambarine. Būsimos dvyliktokės darbas – pasirūpinti, kad klientai atvyktų į nepriekaištingai sutvarkytus kambarius. Merginos teigimu, rasti darbą nebuvo sudėtinga – aptikusi internete skelbimą, po kelių savaičių jau buvo įdarbinta.

„Darbo pasiūlymą radau internete. Pasiskambinau, atvažiavau apžiūrėti darbo vietos, ji man tiko ir patiko. Darbuotojo reikėjo jau nuo birželio pradžios, kai prasidėjo vasaros sezonas, bet pamatę, kad dirbu sparčiai ir gerai, sutiko palaukti, kol man baigsis mokslo metai. Įsidarbinti pavyko greitai, bet kiti mano bendraamžiai turi kiek kitokios patirties, nepilnamečiams išties sudėtingiau rasti darbą per vasarą“, – pripažįsta gimnazistė.

Miglė pasakojo, kad jos grafikas patrauklus tuo, kad galinti darbą derinti su vasaros malonumais. Po trijų darbo dienų turinti tris laisvas, tad lieka laiko ir pailsėti, ir pasimėgauti jūra bei aktyviu laisvalaikiu.

Be to, visada smagu užsidirbti pinigų. Nors jos mėnesinis atlyginimas tik kiek didesnis nei minimalus, tačiau moksleivę toks darbo užmokestis tenkina. Tiesa, darbdavys gyvenamuoju plotu neaprūpina, bet nuomai atseikėti pusę algos nereikia – ji apsigyveno pas artimus giminaičius. Todėl ir tėvai drąsiai išleido į pajūrį vieną.

„Gyvenu su pažįstamais žmonėmis, tad tėveliai nebijojo išleisti, tuo labiau kad patys matė, kur dirbsiu. Be to, manimi labai pasitiki. Manau, tokia patirtis visiems bus tik į naudą“, – įsitikinusi būsima dvyliktokė.

Namų tvarkytoja
Foto: Adobe Stock

Vasarą paaukojo darbui

O vienuoliktokė Laura po dvejonių, ar šią vasarą dirbti, ar tiesiog pasilepinti nerūpestingai laiką leidžiant su draugais, susirado iš karto du darbus – nuo ankstaus ryto pluša braškių laukuose, o po pietų skuba į kavinę, kur laukia padavėjos pareigos. Septyniolikametė prisipažįsta, kad dirbant tokiu krūviu labiausiai trūksta poilsio, tačiau džiaugiasi, kad šis savotiškas iššūkis – pati geriausia savarankiškumo mokykla.

„Gyvenu su tėvais, kurie aprūpina mane būtiniausiais dalykais, bet norisi ir savų pinigėlių. Manau, vasarą prasmingiau praleisti dirbant, nes su draugais ir dabar randu laiko pasibūti. Kai išvažiuosiu studijuoti, bus sudėtingiau gyventi savarankiškai, bet dabar matau, kad tikrai galėsiu“, – atvirai kalbėjo gimnazistė.

Kaip tvirtino Laura, jau praėjusią vasarą ji užsidirbusi savoms reikmėms – skynė braškes, tad šiemet vėl grįžo į tuos pačius uogų laukus. Tačiau norėjosi įgyti ir kitokio darbo patirties, tad susiradusi padavėjos darbą vienoje Panevėžio kavinių. Nors iš bendraamžių girdinti, kad nepilnamečiams rasti darbo sudėtinga, tačiau savo pavyzdžiu tik įrodanti, jog kai nori, viskas įmanoma.

„Tie, kurie iš tiesų nori dirbti, randa darbą. Neužtenka tik išsiųsti gyvenimo aprašymą – reikia drąsiai patiems skambinti darbdaviams. O jeigu pirmą kartą ir nepasiseka, nenuleisti rankų“, – patarti kitiems gali būsimoji vienuoliktokė.

Nuovargio kaina

Tiesa, suderinti du darbus nėra lengva. Kadangi braškyne reikia būti anksti, Laura keliasi prieš šešias ryto ir laukuose nugarą lenkia iki vidurdienio. Tada turi porą valandų nusiprausti ir šiek tiek pailsėti – dažniausiai nuo antros valandos popiet jau turi būti kavinėje. Mergina prisipažįsta, kad dabar galės ilgiau pamiegoti, mat braškių sezonas jau baigiasi – pirmadienį buvo paskutinė jos darbo diena ūkyje.

„Braškių derlius mažėja, o derinti du darbus ne taip lengva. Buvo, kai teko dirbti šešias dienas iš eilės be jokio poilsio, tad nuovargis tikrai jaučiasi“, – sako gimnazistė.

Ji skaičiuojanti, kad daugiausia galima užsidirbti skinant braškes. Tiesa, darbo užmokestis priklauso nuo pastangų, būna, kad vieni per dieną uždirba tik penkis, o kiti – ir 50 eurų. O kavinėje gaunanti tik minimalią algą.

„Braškyne dirbau 18 dienų, per jas užsidirbau 850 eurų, kavinėje gaunu minimalų darbo užmokestį. Tad bendros pajamos per mėnesį siekia per tūkstantį eurų. Manau, kaip jaunam žmogui, tai gana nemaži pinigai. Dar nežinau, kur juos išleisiu, galbūt skirsiu vairuotojo pažymėjimui įsigyti. Kita vertus, ne pinigai svarbiausia. Sau įrodžiau, kad kai nori, viskas įmanoma, o ir įgijau vertingos patirties, savarankiškumo“, – tvirtino Laura.

Vaikams per sunku

Darbdaviai pripažįsta, kad nepilnamečiai nėra paklausiausi darbuotojai ne tik dėl jiems keliamų griežtesnių darbo saugos reikalavimų, bet ir ir dėl to, kad retas kuris būna pajėgus imtis sunkių sezoninių darbų.

Panevėžio rajono Ūtos kaime braškyną turintis uogų augintojas Edvinas Kondrotas pasakojo, kad per braškių sezoną kasdien reikia penkių šešių žmonių. Ieškodami darbininkų paskelbė, kad priims ir nepilnamečius, tačiau praktika parodė, kad vaikams braškes skinti sudėtinga.

„Atrodytų, kad tai nesunkus darbas, jį gali dirbti ir vaikai, bet iš tiesų reikia didelės ištvermės, ne tiek fizinės, kiek emocinės. Nepilnamečiai su entuziazmu kimba į darbą, bet po dviejų trijų valandų jau nuleidžia rankas“, – tvirtino braškių augintojas.

Nepilnamečiai su entuziazmu kimba į darbą, bet po dviejų trijų valandų jau nuleidžia rankas.
Edvinas Kondrotas

Sezono pradžioje už kilogramą pririnktų uogų buvo mokama apie 35 centus. Geras uogautojas per dieną priskina apie 100–150 kilogramų braškių, bet tokių darbštuolių rasti sudėtinga. Per dvi tris valandas vaikai galintys pririnkti vidutiniškai trisdešimt kilogramų, tad visos dienos uždarbis siekia apie dešimt eurų.

„Kiekvienas ateidamas tikisi per dieną užsidirbti bent dvidešimt eurų, bet kai po poros valandų apleidžia jėgos, uždarbis yra menkas. Būna, paskambina mamos, kurios nori įdarbinti savo 10–13 metų vaikus, bet tokie nepajėgūs imtis šio darbo. Įsivaizduoja, kad vaikai kalnus nuvers, bet, žiūrėk, jau pavargę sėdi ant vagos. Tad tokių mažų nepriimame, nes žinome, kuo viskas baigsis“, – teigė E. Kondrotas.

Ištveria ne visi

Tiesa, kartais pasitaiko ir išimčių – tarp stropiausių skynėjų yra ir septyniolikametė. Ji kasdien priskina vidutiniškai po 80 kilogramų braškių. Anot uogų augintojo, ši mergina savo darbštumu jau spėjo pelnyti gerą vardą ir tarp kitų darbdavių. Amžius nėra rodiklis, mat visą sezoną pas jį dirbanti 75-erių moteris gali darbuotis kad ir visą dieną, kartais tenka patiems ją raginti eiti iš lauko, kad neperkaistų saulėje.

„Priimti žmogų, kuris jau po poros valandų meta darbą, mums per didelė prabanga. Pavyzdžiui, kai kuriuos darbuotojus jau ketvirtą ryto pats atsivežu iš Joniškėlio, bet jeigu jie net neįpusėję darbo nebegali skinti, jau negerai. Nes mes irgi neturime galimybių kaip koks taksi visus po vieną išvežioti į namus. Atrodytų, jauniems žmonėms nugaros neskauda, jie pilni entuziazmo užsidirbti, bet iš tiesų tai psichologiškai ir emociškai labai alinamas darbas, tad tikrai ne kiekvienas gali jį dirbti“, – pripažįsta E. Kondrotas.

Turi ieškotis patys

Kiek moksleivių ir studentų per vasaros sezoną norėtų padirbėti, Užimtumo tarnyba neskaičiuojanti. Jaunimo užimtumo skyriaus Panevėžyje vedėja Skirmantė Danylienė teigė, kad vasarai darbo ieškančių jaunuolių jie paprastai sulaukdavę jau balandžio mėnesį, tačiau šiemet dėl pandemijos viskas kitaip.

„Ekstremali situacija dar neatšaukta, tad negalėčiau pakomentuoti, nei kiek jaunų žmonių ieško darbo vasarai, nei kokie jų pageidavimai ar galimybės, nors vasara jau įsisiūbavusi. Ieškančių darbo nepilnamečių net neregistruojame, tik suteikiame informaciją, kaip ir kur jie galėtų įsidarbinti. Visi darbo skelbimai yra viešai prieinami Užimtumo tarnybos internetinėje svetainėje“, – teigė S. Danylienė.

Jos tvirtinimu, jau keleri metai stebima tendencija, kad patys moksleiviai ir studentai gana aktyviai ieškosi darbo internetu, pildo savo gyvenimo aprašymą Užimtumo tarnybos duomenų bazėje.

„Tokių darbo vietų, kurios būtų skirtos tik moksleiviams ar studentams, daug nėra. Jeigu darbdavys parašys, kad darbo vieta studentui, kiti, ieškantys nuolatinio darbo, tokiu pasiūlymu gali nesusidomėti. Kiek nepilnamečių darbo ieškosi savarankiškai, sunku pasakyti, bet pastebime, kad jų gerokai mažiau ateina pas mus ir daugiau ieškosi patys“, – tvirtino Jaunimo užimtumo skyriaus vedėja.